„Grybo sapno“ apžavai, arba Trendų supermarketas

Gabija Grušaitė. Grybo sapnas. Romanas. V.: Lapas, 2023. 384 p.

Gabijos Grušaitės „Grybo sapnas“ pasirodė 2023-iųjų pabaigoje. Romano pristatyme dalyvavo influenceriai ir kitos žinomos personos, o pati autorė pristatyme pasirodė vilkėdama blizgančią suknelę. Naujienų portalai ir pati autorė apie knygos sutiktuvių vakarėlį daug rašė ir kalbėjo – suprask, lietuvių literatūros kaimui influenceriai yra neregėtas dalykas, o autoriams, kurie į savo knygų pristatymus vis dar vaikšto vilkėdami senamadiškais drabužiais be blizgučių, reikėtų susimąstyti. Novatorės įvaizdį Gabija Grušaitė formuoja ne tik keisdama literatūrinių renginių mados tendencijas, bet ir pateikdama save kaip lietuvių literatūrinės kalbos atnaujintoją. Be pačios „Grybo sapno“ autorės pasisakymų, kalbos išskirtinumui akcentuoti skiriamas atskiras romano redaktorės Ūlos Ambrasaitės komentaras knygos gale. Labai gerai, kad tas komentaras ten yra, nes be jo romano kalbos išskirtinumo galima ir nepastebėti. Neaišku, kodėl Gabijai Grušaitei ir Ūlai Ambrasaitei atrodo, kad necenzūrinė leksika ar vienas kitas praleistas kablelis vis dar yra naujovė. Tarsi nebūtų buvę Jameso Joyceʼo (paskutiniame „Uliso“ skyriuje beveik nėra skyrybos ženklų), avangardo – lietuviško ir nelietuviško – bei gausybės vėlesnių autorių, kurie mėgsta pasikeikti ir skyrybos ženklus vietomis vartoti kitaip (kraštutinis laisvos skyrybos pavyzdys – Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“, kurį sudaro trys sakiniai). Todėl susidaro paradoksali situacija: novatoriškoji Gabija Grušaitė iš tiesų grįžta maždaug šimtu metų atgal, kada kablelio praleidimas gal ir būtų buvusi naujovė, ir trisdešimt penkeriais metais atgal, kai Lietuvoje necenzūrinė leksika dar šokiravo. (Galima prisiminti Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, pasirodžiusį nepriklausomybės aušroje ir šokiravusį dalį visuomenės. Necenzūrinės leksikos požiūriu „Grybo sapnas“ greta „Vilniaus pokerio“ atrodo minkštas ir pūkuotas.)

Tačiau reklaminė kampanija veikia: per daugiau nei metus pasirodė jau ketvirtasis „Grybo sapno“ leidimas, o norint gauti romaną bibliotekoje vis dar gali tekti palaukti netrumpoje eilėje. Influenceriai ir apžvalgų autoriai romaną giria. Tačiau keliose rimtesnėse recenzijose, pasirodžiusiose visoje plojimų ir pagyrų šventėje, „Grybo sapnui“ toli gražu nėra plojama. Štai ir vėl susiklosto gerai pažįstama situacija: skaitytojams patinka, o kritikams – ne. Būtent šią situaciją, praėjus daugiau nei metams po „Grybo sapno“ pasirodymo, ir norėtųsi apmąstyti. Kodėl, nors kritikai nurodo gana rimtus trūkumus (menkai individualizuoti charakteriai, prastai pasirinktas pasakojimo būdas, kalbos vienodumas, kosmopolitaniškumas (Marijus Gailius, „Grybo sapnas“ tarp egzistencializmo ir kosmopolitanizmo“, Literatūra ir menas, 2024, Nr. 4), romano reklaminei kampanijai pavyksta sukurti teigiamus skaitytojų lūkesčius? Kuo dar, be tariamo kalbos novatoriškumo, „Grybo sapnas“ yra toks patrauklus?

Kam nepatinka tapatintis su romano veikėjais? „Grybo sapno“ atveju puikiai tinka angliškas terminas relatable. (Šis terminas sietinas su socialiniuose tinkluose paplitusiais memais ar trumpais vaizdo įrašais, kuriuose vartotojas atpažįsta save, t. y. relatina. Paprastai vartotojas relatina su memuose ar vaizdo įrašuose pavaizduotomis bendražmogiškomis komiškomis ar nelabai komiškomis, tačiau iš esmės nežeidžiančiomis ir gerai atpažįstamomis situacijomis. Tokio relatinimo išraiška – laikas arba širdutė.) Romano veikėjai yra paprasti, žmogiški ir todėl labai relatable. Daugeliui mūsų dažną rytą sunku keltis iš lovos, visi kartais pasišnekame patys su savimi, pasipykstame su aplinkiniu pasauliu ir turbūt nemaža dalis turime didesnių ar mažesnių priekaištų tėvams. Taip pat ir romano veikėjai. Tačiau ar relatable efektą derėtų tapatinti su aktualumu, kurį „Grybo sapnui“ priskiria romano gerbėjai ir apžvalgininkai?

Pasak Andriaus Jakučiūno, visi keturi romano pasakotojai yra menkai individualizuoti (Andrius Jakučiūnas, „Tarp dogmų ir grybų“, Metai, 2024, Nr. 2). Upės, Dastino, šefo Karlo ir Inos kalba, nors veikėjų skirtinga kultūrinė aplinka, lytis ar net gyvenamasis laikas (Upė kalba iš 2051-ųjų), iš esmės nesiskiria. Todėl susidaro įspūdis, jog romano veikėjų lūpomis kalba kažkas iš užkulisių, galbūt pati autorė. Veikėjų charakterio trūkumą bandoma kompensuoti ekscentriškomis keistenybėmis: Upė pykstasi su virtualiąja asistente Ana, Dastinas turi neįprastą pomėgį tyrinėti grybus, Karlas yra įmantraus maisto mėgėjas, o Ina nusprendžia patirti indų plovėjos kasdienybę (Inos indų plovimas kavinėje, po kurio ji grįžta į savo namus, kuriuose, be gausybės prabangių gėrimų, žinoma, yra ir indaplovė, primena aukštesniosios klasės išvykas į kaimo turizmo sodybas, kuriose galima, pavyzdžiui, pamelžti karvę ar perykloje ieškoti kiaušinių). Tačiau tokie ir panašūs buitinio lygio crazy dalykėliai tėra dar vienas būdas sukelti relatable efektą, nes visi turi ką nors truputėlį crazy. Romano pasakotojų vienodumo įspūdį dar labiau didina kiekviename pasakojime atsikartojanti tėvų įskiepytos traumos tema, kuri „Grybo sapno“ apžvalgose dominuoja kaip ryškiausias romano aktualumo požymis. Tačiau aktualių temų, motyvų galima atrasti ir traškučių reklamoje, ir genialiame literatūros kūrinyje, todėl vertėtų kalbėti apie skirtingas aktualumo formas. Relatable efektas – populiariajai literatūrai būdinga aktualumo forma.

Grįžkime prie traumos. Kiekviena trauma yra individuali patirtis, formuojanti ir individualią psichinę struktūrą, charakterį. Tačiau trauma „Grybo sapne“, atrodo, to nedaro. Romano pasakotojai primena šablonus, o ne individualius charakterius, todėl susidaro įspūdis, kad romane trauma tėra lipdukas su populiariu žodžiu „trauma“, prilipintas veikėjams kur nors ant kaktos, t. y. bendrybė, trendas. Be to, traumos paradigma romane išpučiama iki tokios apimties, kad traumuotu žmogumi romane laikoma, pavyzdžiui, trisdešimt penkerių metų Ina, kuri kaltina savo senamadiškus tėvus dėl to, kad jie gyveno perdėm nuobodų gyvenimą, o Ina visada norėjo ko nors egzotiško. Traumos sąvoką vartojant taip plačiai, traumuotu žmogumi save gali laikyti beveik visi, nes tobulų tėvų turbūt nėra, todėl skaitytojų, kurie gali relatinti, skaičius tik išauga. Tad neverta kalbėti apie romano aktualumą (kaip kalbama apžvalgose), nes šis žodis kuria nepelnytas asociacijas su tais kultūros reiškiniais, kurių nelinkstame vadinti popsu (jiems šį žodį ir palikime). Tiksliau būtų sakyti, kad „Grybo sapnui“ pavyksta sukurti relatable efektą, itin patrauklų burbulų kultūroje. Ar tai blogai? Nebūtinai, tačiau „Grybo sapnas“ pateikiamas ne kaip popsas, o kaip kai kas rimčiau: knygos viršelyje rašoma, jog „Grybo sapnas“ yra autorės septynerių metų studija apie žmogaus sąmonės paradoksalumą. Tačiau apie kokią sąmonės studiją galima kalbėti, jeigu romano veikėjai stokoja individualaus charakterio?

Kita „Grybo sapno“ patrauklumo priežastis – gausus trendų kiekis. Grybai, mikrobiomas (makrobiomas), nirvana, meditacija, karas, ekologija, kulinarija, fantastika, magiški sąmonių ryšiai, psichoanalizė, sąmonės iracionalumas ir iliuziškumas. Dauguma šių temų nebūtinai yra popsiškos, tačiau jos į romaną įtraukiamos kaip trendai, sukeliantys savaiminį susidomėjimą. Tą rodo keli dalykai. Pirma, aktualijų romane yra tiesiog labai daug. Antra, aktualijos nesulipinamos į prasmingą visumą, o kai kurios jų netgi prieštarauja viena kitai. Pavyzdžiui, ekologijos tematika disonuoja su atsakomybės jausmą komplikuojančia iracionalumo / iliuziškumo paradigma. Jei už tave sprendimus priima tavo organizme įsitaisęs grybas, ar turėtum jaustis kaltas dėl to, kad tavo elgesys, pavyzdžiui, pražudė kai kurias gyvūnų rūšis? Juk jas pražudei ne tu, o tavo grybas. Tai rodo, kad aktualijos romane yra silpnai reflektuojamos, dėl to jos taip ir lieka trendais, nes nė viena aktualija neįgauna problemos statuso ir netampa pagrindine tema, rišančia tiek patį pasakojimą, tiek iš gausybės trendų sudėliotus veikėjų charakterius. Pasižiūrėkime į grybo, sąmonės iracionalumo / iliuziškumo ir nirvanos trendus atidžiau.

Grybo simbiozės teoriją visų pirma reikia išlukštenti iš popierėlio, kuris yra grybas. „Grybo sapno“ pavadinimas ir romano reklaminė kampanija kuria įspūdį (kai kam turbūt ir lūkestį), kad „Grybo sapnas“ yra apie grybus. Tačiau iš tiesų „Grybo sapnas“ ir net pati grybo simbiozės teorija yra ne apie grybus, o apie žmones. Grybas tėra blizgus, trendy motyvais papuoštas saldainio popierėlis, į kurį supakuota reduktyvistinė teorija apie žmogaus proto iracionalumą ir iliuziškumą. Tačiau grybo simbiozės teorija skiriasi nuo mokslinių reduktyvistinių teorijų, pavyzdžiui, žmogaus mąstymą redukuojančių į neuronų ir neuromediatorių veiklą. Mokslinėse reduktyvistinėse teorijose siekiama labai detaliai aprašyti priežastis: pavyzdžiui, kaip konkrečiai veikia ir tarpusavyje susisiekia neuronai, kokie neuromediatoriai dalyvauja neuronų sąveikoje. Grybo simbiozės teorija nepaaiškina, kokiu konkrečiai būdu grybas veikia (esama tik vienos miglotos ir fantastiškos užuominos, kad grybas kažkaip įsiterpia į neuronus). Kaip tik todėl, kad nespecifikuojama, kaip grybas veikia (kas paaiškintų, kodėl būtent vyrdiceps gali taip veikti), vietoj grybo galėtų būti bet kas: bakterijos, magnetiniai laukai, stebuklingas skystis, Homo sapiens evoliucijos pradžioje sušvirkštas ateivių, kuris irgi, kaip ir grybas, galėtų kažkaip veikti. Todėl grybas ar ne grybas – ne tai svarbu. Svarbiausias yra ne simbiozės teorijos priežasčių, o pasekmių polius: žmogus yra iracionali ir nuolatinėje iliuzijoje gyvenanti būtybė. Ir tai dar vienas trendas. Ne dėl to, kad žmogaus iracionalumo paradigma savaime yra banali ir nuvalkiota. Tačiau dėl to, kad romano veikėjai tik konstatuoja sąmonės iracionalumą ir iliuziškumą, o pačiame veikėjų elgesyje ar mąstyme iracionali ir iliuziška žmogaus sąmonės prigimtis aiškiau neatsiskleidžia ir tai rodo sąmonės iracionalumo / iliuziškumo temos refleksijos stoką.

Veikėjai kaip kerus ar mantras kartoja teiginius apie iracionalią ir iliuzišką žmogaus sąmonę: „[...] gyvename lyg egzistuotų objektyvi tikrovė, projektuodami savo baimes ir troškimus į viską, kas tik pasitaiko kelyje“ (p. 85); „Žmonėms reikia blogio. Arba gėrio. Aiškių kategorijų. Žmonės norėtų turėti priešą arba tikslą. Įrodymą, kad mūsų šioje Žemėje reikia“ (p. 310); „[...] esame užprogramuoti gyventi įsivaizduojamoje realybėje ir nieko negalime pakeisti [...]“ (p. 39). Tokių ir panašių teiginių gausoje galima pasimesti ir nepastebėti, kad teiginiai ir lieka tik teiginiais. Patys veikėjai savo elgesiu nėra iracionalūs, nebent iracionalūs tik buitiniu, crazy lygmeniu. Visi jie iš esmės turi tą patį tikslą: kaip nors pasiekti laimės būseną – tai visiškai racionalus siekis. Be to, atitinkantis romane siūlomą racionalumo sampratą, kuri kaip racionalų traktuoja elgesį, orientuotą į žmogaus asmeninius interesus, o iracionaliu laiko veikimą, orientuotą į kitų žmonių lūkesčius ar žmonių kaip biologinės rūšies poreikius (tokia racionalumo samprata, beje, dabartiniu metu yra ant bangos). Žmogaus sąmonės iliuziškumas be deklaratyvių teiginių taip pat aiškiau neatsiskleidžia. Visi veikėjai sutaria dėl to, ką jie mato, ką atsimena. Nėra taip, kad vienas veikėjas mato viena, o kitas – kita. Veikėjai tarpusavyje susišneka. Tad kur tas sąmonės iliuziškumas? Galbūt sąmonės iliuziškumą atskleidžia tai, kad Upė savo tėvu laiko vyrą, kuris nėra jos tėvas? Upei paprasčiausiai trūksta informacijos (jos motina jai nepasako tiesos), tačiau tai nereiškia, kad Upė iš esmės negali neiliuziškai suvokti tikrovės. Juk žmogaus, nematančio audeklu uždengto objekto, nevadinsime aklu. Upė ir jos motina Dastiną regi kaip didį mokslininką, jam statomi paminklai, o jis iš tiesų yra paliegęs ir gyvenimu nusivylęs mokslininkas. Gal čia žmogaus sąmonės iliuziškumas? Tai lengvas perspektyvizmas, kurio pasitaiko visų gyvenimuose, tačiau tai tikrai neatskleidžia esmingo žmogaus sąmonės iliuziškumo. Juk labiausiai Dastinu žavisi jo nepažįstanti Upė, o šefas Karlas, kuris su Dastinu susitinka tiesiogiai, jam netgi jaučia gailestį. Todėl romane pasirodantis perspektyvizmas, kylantis dėl informacijos stokos ar nuotolio, anaiptol neįrodo teiginių, kad žmogaus sąmonė yra iliuziškų vaizdų gamykla, nepajėgianti adekvačiai suvokti tikrovės. Tačiau iracionalumo ir sąmonės iliuziškumo tema yra įdomi, todėl „Grybo sapnas“ gauna dar daugiau patrauklumo taškų.

Toliau: nirvana arba gyvenimas čia ir dabar (abu šie dalykai romane yra suplakami į vieną). Literatūros kūrinyje nirvanos būseną labai sunku pavaizduoti, todėl „Grybo sapne“ vėl pasitelkiamas konstatavimo metodas. Veikėjai kartoja teiginius apie išsivadavimą iš tėvų, aplinkos ir visa ko. Kiekvienas pasakotojas tarsi pasiekia savąją nirvaną, tačiau veikėjų išsivadavimas neatrodo įtikinantis. Nirvanos būsena nesiderina su kalbėjimu, nes pasiekęs nirvaną subjektas turėtų išnykti, o kalbėti gali tik subjektas, bet ne beformis vienis, kurio dalimi pasiekęs nirvaną tampa subjektas. Taigi, nirvanos būsenai būdingas tylėjimas (dėl ko ir sudėtinga literatūros kūrinyje pavaizduoti nirvanos būseną), tačiau po tariamo nušvitimo veikėjai ima dar aktyviau plepėti, kartoti tuos pačius teiginius apie mistišką išsivadavimą, susitaikymą, buvimą čia ir dabar, tarsi bandydami pasikartojančiais teiginiais palaikyti butaforinę išsilaisvinimo būseną. Todėl nirvana yra dar vienas trendas, o „Grybo sapną“ galima pavadinti trendų supermarketu, kuriame kiekvienas skaitytojas ras ką nors sau.

Apibendrinkime. Romane-supermarkete aktualumas susiaurėja iki relatable efekto, o potencialiai įdomios ir aktualios temos virsta nereflektuotais trendais. Tačiau „Grybo sapnas“ pateikiamas kaip kai kas rimčiau už trendų supermarketą, kaip romanas-studija. Matyt, tai dar viena simuliacija greta kalbos novatoriškumo muliažo: supermarketas apsimeta akropoliu. Tačiau nėra lengva atpažinti simuliaciją, o relatable efektas ir trendų gausa (tariamas romano aktualumas), iracionalumo ir sąmonės iliuziškumo paradigmos yra itin patrauklūs dalykai. Rezultatas: trendų ieškotojams romanas patinka, o kitiems skaitytojams (taip pat ir kritikams) ne. Tačiau blogiausia yra tai, jog trendų ieškotojai yra verčiami patikėti, kad jie skaito ne popsą.