Laiko raštai Latvijos kultūrinėje žiniasklaidoje

 

Kultūros ūkiai ir turgūs

 

Prieš gerą dešimtmetį rubrikai „Avižų kioskas“ verčiau Latvijos intelektualų tekstukus „Kultūra, užsičiaupk!“, „Kaip gyvuoja dama kultūra?“, „Galandant kirvį“, kuriuose buvo prognozuojami apokaliptiniai scenarijai. Šiandien procesas gyvas, kultūra kelia galvą, o Lietuvos ir Latvijos kultūrinėje apyvartoje funkcionuoja stebėtina daugybė leidinių. Latvijoje tiek skirtingų pavadinimų ir ideologijų kultūrinės žiniasklaidos vienetų, įskaitant elektroninius ir popierinius leidinius, dar apskritai nėra buvę. Atsispyriau nuo trijų nemenkų jubiliejinių faktų: „Šiaurės Atėnai“ jau sulaukė brandaus 35-mečio, o Latvijos kultūros ir literatūros žurnalas „Domuzīme“ ir internetinis punctummagazine.lv – apvalių 10-mečių. Tai privertė susimąstyti ir sugretinti. Akivaizdu, kad Lietuvoje daugiau ilgaamžių kultūros leidinių. Iki šiol tebeleidžiami dar sovietmečiu įsisteigę „Kultūros barai“, tebegyvuoja literatūros mėnraštis „Metai“ (buv. „Pergalė“), tebeina „Nemunas“ ir „Literatūra ir menas“, iš laikraščių persiformavę į žurnalus, kaip tarpukario ir emigracijos žurnalų jungtinis projektas leidžiamas „Naujasis Židinys-Aidai“, 1992 m. atsikūrusios „7 meno dienos“, egzistavusios dar tarpukariu.

Ir tikrai nebegalima sakyti, kad iš sovietmečio paveldėti leidiniai atsiduoda pelėsiu, o jeigu jo ir yra, jis tik suteikia poskonį, kultūrinį svorį. Kad ir vienas kitą keičiantys „Šatėnų“ redaktoriai, kurie vis ateina su savo vizija, kuria ir atnaujina, o kartu elgiasi lyg pagarbūs paveldėtojai. Man, tyrinėjančiai gastropoetiką literatūroje, šovė analogija su lėtai brandinamu sūriu, iš kartos į kartą perduodamu ir kaskart tobulinamu jo receptu. Panašiai ir ilgas tradicijas turintys laikraščiai ir žurnalai – su kokybės garantija, saugoma kilmės nuoroda. Jie turi išskirtinį charakterį ir bręsta laiko patikrintomis sąlygomis, kad ir su kokiomis rinkos permainomis ir gūsiais susidurtų. Redakcijos triūsia it kokie patyrę sertifikuoti ūkiai, puoselėdamos tapatybę ir kokybę.

Latvijoje situacija kiek kitokia, jie ne tiek puoselėja, kiek veržiasi eksperimentuoti. Latvijos kultūrinė žiniasklaida primena šurmuliuojantį gyvą ir nenuspėjamą turgų, kuriame nuolat keičiasi prekės ir prekeiviai, ragaujami nauji skoniai, spontaniškai išbandomos naujos receptūros. Literatūros leidiniai kuriasi, užsidaro, diferencijuojasi, tampa skirtingų kartų balsu, juos keičia nauji kultūrinės komunikacijos formatai, kurie pasiteisina arba ne. Tokia dinamika įdomi, bet kyla intelektinio uždarumo rizika, kai kiekviena bendruomenė turi savo bičiulių properšas. Paradoksalu, kad Latvijoje „vyriausias“, jau daugiau kaip dvidešimtmetį gyvuojantis žurnalas yra internetinis – tai platforma satori.lv, kuri nuo pat įsikūrimo 2003 m. savo tikslu laikė skaitmeninės literatūros bazės kūrimą. Ji tapo vieta, kur buriasi intelektualai, gimsta esė ir literatūros recenzijos. Satori.lv nuo pat pradžių rėmė jaunus ir talentingus autorius, siūlė komentarų rubrikas ir pripažintų rašytojų tinklaraščius.

XXI a. pirmajame dešimtmetyje apskritai daug kas pranašavo popierinės žiniasklaidos mirtį, 2009 m. žurnalo „Wired“ redaktorius interviu „Der Spiegel“ sakė, kad senosios žiniasklaidos priemonės yra barjeras, stovintis kelyje kaip kinkinys be arklio. Tačiau ir Lietuvoje, ir Latvijoje tebėra nemažai leidžiamų popierinių kultūros leidinių, atsiranda ir naujų (pavyzdžiui, „Strāva“). Giedrė Kazlauskaitė ir Eglė Frank, „Šatėnų“ jubiliejaus proga LRT „Klasikos“ laidoje „Homo cultus. Iš balkono“ kalbinamos Laimos Kreivytės, vienbalsiai sutarė, kad joms svarbi laikraščio apčiuopiamybė, popieriškumas, kuris turi potencialo išlikti ilgiau ir skaitytojų atminty, ir fiziniu pavidalu. Bananų dėžėse iki šiol saugomi „Šatėnų“ ryšuliai gražiai atspindi anuometinę turgaus ekonomiką ir laikus, kai kultūrinės informacijos vienetas savo verte prilygo tuomet taip geidžiamam bananui.

 

Permaišyti, ragauti, išlaikyti

 

Latvijoje kultūrinę spaudą į Nepriklausomybę įvesdino legendinis žurnalas „Avots“, leistas paraleliai latviškai ir rusiškai 1987–1992 m. Tai buvo daug daugiau nei paprastas žurnalas. Tai buvo judėjimas, ką ten judėjimas – žemės drebėjimas, lūžio taškas, kaip sako redaktorius Aivaras Kļavis, prieš keletą metų parašęs knygą Avota laiks (2021), – „kūrybinio jaunimo (ir ne tik) dvasinės energijos poligonas“. Jame dirbę jauni ambicingi rašytojai ir žurnalistai testavo, kiek gali pastumti leistinas ribas, palaikė ryšius su rusų neformalais. Žurnalas tapo uždraustų idėjų ir tekstų ruporu, siūlė atvirą žvilgsnį į seksualumą. Redaktorius buvo iškviestas net į Maskvą pasiaiškinti dėl karikatūros „Leninas pelių spąstuose“, vaizduojančios prispaustą Lenino galvą ištekėjusiomis smegenimis. Toks leidinys buvo reiškinys. Tačiau, kaip sako Atgimimo spaudą tyrusi Viktorija Jonkutė, pirmieji Nepriklausomybės metai lietuvių ir latvių kultūrinei spaudai buvo pražūtingi, vienas po kito kultūriniai leidiniai krito. 1994 m. nebeliko laikraščio „Literatūra un māksla“, 1995 m. užsidarė jaunimo žurnalas „Liesma“. Ilgainiui neatsilaikė ir Latvijos rašytojų sąjungos mėnraščiai „Karogs“ bei „Forums“, kuriuos skaitydavau būdama studentė. Vėliau Latvijos literatūros centras įkūrė žurnalą „Latvju teksti“, bet jis nunyko reorganizuojant įstaigą.

Šalia dinamiškų transformacijų egzistuoja ir stabilumo salos, užtikrinančios nuoseklią literatūros ir kultūros refleksiją. Viena tokių salų – internetinis literatūros ir filosofijos žurnalas punctummagazine.lv, startavęs 2014 m., jo tikslas – skatinti kurti latvių literatūrą ir ją kritiškai vertinti, reflektuoti platesnius literatūros ir meno procesus. Žurnalo komandos darbas itin svarbus tuo, kad jis daugiafunkcis: žurnalo redaktoriai yra suorganizavę daugybę literatūrinių renginių. 2016 m. jų veikla išaugo į kas dvejus metus rengiamą po dvi savaites trunkantį literatūros festivalį, kurio programoje – prozos ir poezijos skaitymai, parodos, performansai, diskusijos, koncertai.

Literatūros žurnalas „Žoklis“ sukurtas kaip poetų, filosofų ir kritikų bendrumo manifestas, gravitacijos taškas, aplink kurį sukasi kūrybingų bendraminčių pokalbiai. Netikėta, kad jis spausdina ne tik šiuolaikinių kūrėjų saviraiškos pliūpsnius, bet ir klasikos vertimus, grąžindamas į apyvartą tekstus iš praeities.

Buvo įsteigtas ir keturis kartus per metus pasirodo periodinis leidinys „Strāva“, kuruojamas solidžių literatūros kritikų, aktyvių jaunų rašytojų ir vertėjų. Svorio centru jie pasirinko literatūros teorijos publikacijas ir deklaruoja, kad žurnalas gimė iš siekio augti patiems ir auginti skaitytoją.

 

Literatūros gurmanams

 

Entuziastų dėka 2022 m. pradėtas leisti avangardinis eksperimentinis kultūros žurnalas, pasivadinęs „Avīzes nosaukums“ (pažodžiui – „Laikraščio pavadinimas“) ir nusispjovęs į visas tradicijas ir konvencijas. Jis prisistato kaip leidinys, jungiantis avangardinę literatūrą, meną ir… gyvulininkystę. Žurnalo emblema – Preilių konceptualiosios poezijos mokyklos nario Eināro Pelšo piešta karvė. Žurnalą inicijavo leidėjas Valteris Dakša. Neatsitiktinai nuo 2023 m. teikiamas „Avīzes nosaukums“ apdovanojimas – Ožio Bafometo padėkos premija už indėlį į kultūrą, savanorystės skatinimą ir įžūlius pavadinimus. Kiekvienas numeris yra teminis, turi savo vyriausiąjį redaktorių, vis kitą menininką, o leidinio vizualinis dizainas drastiškai kinta.

Rašytoja Inga Žoludė yra apibūdinusi žurnalą kaip svarbų ir lauktą literatūrinio avangardo įvykį, kuris atspindi kartų ir tendencijų kaitą. Žurnalui būdinga demokratiška atranka, o patys kūrėjai linkę į eksperimentą, esama ir vizualinės poezijos bruožų, žaismingo, kartais net provokuojančio požiūrio į poezijos formą. Pavyzdžiui, revoliucijos temai skirtas žurnalas atspausdintas ant popieriaus ritinio, taip stilizuojant manifestą. Šis mėnraštis redaktoriams ir autoriams nemoka honorarų, remiasi bendraminčių entuziazmu. Kai kurios rubrikos nuolatinės, pavyzdžiui, anekdotai apie šiuolaikinius latvių rašytojus. Vienas iš unikalių žurnalo bruožų – pseudonimai, kiekviename numeryje būna bent po keletą jais prisidengusių autorių. Kitaip tariant, autoriai chuliganiškai griauna visokias elitinės literatūros hierarchijas, plečia literatūros ir autorystės ribas.

„Avīzes nosaukums“ – tai street food tipo leidinys: spontaniškas, provokuojantis, siūlantis neįprastus skonius. Lietuviškieji žurnalo atitikmenys galėtų būti jaunųjų menininkų tinklo eksperimentiniai žurnalai „Gegutė“ ir „Jūrinė gegutė“, kuriuose irgi nestinga provokacijų, literatūrinių kanonų ir literatūrinių galios santykių peržvalgos, sąmoningai kultivuojamo nekomercinio užtaiso.

 

„Domuzīme“ meniu

 

Elitinis dvimėnesinis kultūros žurnalas „Domuzīme“ orientuojasi į kokybišką turinį, istorinius straipsnius, gyvenamosios realybės vivisekciją. Jo meniu kruopščiai atrenkamas. Kaip sako vienas iš jo kūrėjų Jānis Vādonas – politkorektiškumas ir geras tonas visuomenę atitolino nuo gebėjimo matyti visą realybės spektrą, todėl stengiamasi, kad žurnalas steigtų ir palaikytų tiesos ir tikrovės pojūtį. Jis keičia mizansceną realiu laiku. Žurnalas daug prisidėjo populiarindamas istorijos mokslą, susidomėjimą valstybės ir nacijos istorija, literatūros ir istorijos santykiais, atmintimi kaip organiška šiuolaikybės dalimi.

Būtent „Domuzīme“ Latvijoje atgaivino apskritojo stalo diskusijų žanrą, kuriam reikia daug pastangų, bet kuris yra labai prasmingas. Žurnalo sudarytojai rengia kiekvieno numerio pristatymus, jau keturis kartus įteikė „Domuzīme” poezijos apdovanojimą. Iki šiol išleistais 46 numeriais leidinys paliko gan gilų įrėžį latvių periodikos istorijoje.

Apstulbino jubiliejaus proga padaryta neįtikėtinai detali statistika, apibendrinanti visą žurnalo leidybos patirtį. Bendradarbiaujant su Latvijos nacionaline biblioteka suskaičiuota, kad iš viso išleista 3 439 puslapiai, apie 1 160 prozos ir poezijos kūrinių ir publicistikos straipsnių, kuriuose buvo daugiau nei 145 000 sakinių ir daugiau nei 2,5 milijono žodžių. Svarstoma, kokiais dydžiais išmatuoti žurnalo reikšmę ir prasmę. Įvertintas visų išėjusių numerių turinys, nustatant publikacijų proporcijas, vertimų kalbų spektrą. Suskaičiuota, kad tekstus 2015–2024 m. kūrė 563 Latvijos ir užsienio autoriai ir bendraautoriai, jie pagerbiami išvardijant smulkiu šriftu per du žurnalo puslapius. Skaičiumi didžiausios prozos ir recenzijų dalys (300 ir 299 publikacijos), nedaug atsilieka poezija (246 publikacijos). Geografinė aprėptis apima 128 pasaulio valstybes. Daugiausia kartų minėta Latvija (5 037), Rusija (1 674), Vokietija (660), Ukraina (535), Lietuva (349), Estija (321), JAV (283), Lenkija (210). Miestų paminėjimo statistikoje Vilnius užima devintą vietą (78 kartai). Vertimai iš lietuvių kalbos atsidūrė penktoje vietoje, šią dalijasi su vertimais iš rusų (17 proc.). Žodžių debesyse nurodyti dažniausiai minėti daiktavardžiai, veiksmažodžiai ir būdvardžiai, per visus leidybos metus jie išlieka panašūs, tik apsikeičia vietomis (metai, laikas, žmogus, knyga, kalba, latvis, valstybė, žodis, pasaulis, gyvenimas, literatūra, kultūra, istorija; būti, sakyti, atrodyti, galvoti, kalbėti, eiti, tapti; didelis, naujas, senas, mažas, geras, juodas, nacionalinis, politinis). Tokia statistika – tai ir žaidimas, ir diagnostika, kuri charakterizuoja, apibrėžia statistiškai tiriamo atvejo stipriąsias ir silpnąsias savybes, paskatina tęsti įprasta vaga arba pakeisti kursą.

 

Ilgai brandinami, greitai suvartojami

 

Kaip žurnalas „Avots“ atspindėjo Atgimimo epochą, taip šiuolaikybę atspindi informacijos tektoninių plokščių sangrūda, kūrybos perviršis ir triukšmas. Tai nepalanki situacija ir periodiniams kultūros leidiniams, nes skaitmeninė era išblaškė skaitytojų dėmesį. Yra daug konkurentų ir alternatyvų kultūrai. Krentant skaitomumo rodikliams kalbama apie drastišką tiražų kritimą (kiek ieškojau, jie paprastai nenurodomi, tik Ivaras Šteinbergas, pristatydamas žurnalą „Strāva“, yra užsiminęs, kad žurnalas išeina 500 egzempliorių tiražu). Literatūros procesai domina minimalų visuomenės segmentą.

Latviai apgailestauja, kad neturi tokio leidinio kaip „Vilnius Review“ ar estų „ELM“, kuris pristatytų jų originaliąją literatūrą užsienio skaitytojams. „Domuzīme“, punctum.lv ir satori.lv palaiko gyvą kritikos procesą, nes spausdina daug grožinių kūrinių recenzijų. Visgi ir latviai pripažįsta, kad šiuolaikinė kritika fragmentuota, skirta greitam vartojimui. Latvijos universiteto profesorius Ojāras Lāmas yra sakęs, kad tradicinė literatūros funkcionavimo hierarchija yra sugriuvusi – anksčiau knygas vertindavo pasikaustę profesionalai, o dabar ekspertais tapo skaitytojai ir tinklaraštininkai.

Latvių kultūrinės periodikos peizažas dinamiškas, įvairialypis, suteikiantis postūmį ir tradicinei, ir eksperimentinei kūrybai, iškeliantis visuomenines aktualijas. Skirtingi žurnalai Latvijoje renkasi skirtingas strategijas, kad pasiektų tikslinę auditoriją. Kai kurie leidiniai, tokie kaip „Žoklis“, „Strāva“ ir „Avīzes nosaukums“, prieinami tik popieriniu formatu, kiti, kaip satori.lv ir punctummagazine.lv, renkasi skaitmeninius kanalus ir veikia kaip internetinės platformos. Dvimėnesinis žurnalas „Domuzīme“ po tam tikro laiko pasirodžius popierinei versijai paviešina turinį internete. Daugumą kultūrinės periodikos leidinių Latvijoje remia Valstybės kultūros kapitalo fondas, tačiau yra išimčių, tokių kaip avangardinis leidinys „Avīzes nosaukums“, kuris remiasi vien entuziastais. Latviai rodo eksperimentinę drąsą, nuolat ieškodami naujų formų ir formatų, alternatyvų esamai spaudai. Tačiau kyla klausimas, kiek tai iš tiesų prisideda prie kultūros gyvybingumo, o kiek tiesiog atspindi intelektualinės nišos susitelkimą į save.

Dar amžiaus pradžioje latvių rašytojas Guntis Berelis vizionieriškai prognozavo, kad rašytojų tuoj bus daugiau nei skaitytojų. Tai galioja ir kultūrinei spaudai. Dabar tikrai yra kur publikuoti, kas parašoma, tik klausimas, ar perskaitoma viskas, kas publikuojama.