Mokslo gebenė
Mokslo gebenė
universitete per krikštynas
buvome paklaidinti labirinte
ėjome koridoriais ir apytamsėmis
salėmis nerasdami Ariadnės siūlo
bet sienos pačios kalbėjo
girgždantys laiptai slaptos
auditorijos yra tiems
kurie tikrai geidžia
žinių
jei įmanoma kažkur
atsiremti
jei šis prakiuręs pasaulis
dar turi dugną
jis slypi požeminiame
praėjime į Domus Philologiae
kuris dar prieš porą dešimtmečių
buvo užgriozdintas sovietinėm lūženom
tik įsimylėjėliai ten slėpdavos
šiuo metu džiaugiuosi daug kuo
nors tam gal ir nėra pagrindo
bet jei galiu rašyti ir mokytis
žiūrėti į freskas
laistyti mokslo gebenę –
šakelę nuskyniau
nuo tąkart tamsoje mus pasitikusios
šviesos – Hermio vainiko
kai laiptais nusileidęs mums suteikė
užuominą kur turėtume judėti toliau
pamerktas į stiklinę daigas
išleido dvylika šaknelių
esu visiškai rami
kol žaliuoja
Kelionė
nebeprisimenu ką galvojau
skubiai kraudama savo mantą
į senos kiuženos bagažinę
prie namų medyje čiulbėjo liepsnelė
ir saulės blausus švytėjimas
maloniai šildė
nedegino
nebežinau ar tądien
priėmiau sprendimą palikti
kaustytus batus prie konteinerio
gal koks benamis užsimanys
dar įkopti į savąjį Everestą
įtemptos balso stygos
vibruodamos
skleidė garso bangas
išvalančias galvą
taip keiksmai nuplovė
visa kas nereikalinga
mano per stiprus emocinis atsakas
į tavo buvimą čia
vadinamas labai banaliai
nebeatsimenu apie ką galvojau prieš
taip staigiai išskriedama iš atmosferos
prie namų medyje čiulbėjo paukštis
ir saulės švytėjimas pro debesį
buvo malonus
palikti mes liko
stovėjo ir rūkė
kiemelyje
iki ryto
Tulpmedis
vienintelis kurio niekada
neturėsim
plonytis kraujo siūlelis
peršviečiamas ląstelių
gniutulėlis
lengvas vėjo dvelktelėjimas
nešantis rausvą
tulpmedžio lapą
nežinomas dailininkas
nutapė jame
tavo veidą
Forma yra tuštuma
rašiau tau kad meilės
ertmė
reikalauja pertekliaus
suvokimo perviršio
rašiau tau kad rožė
tai rododendras
kad smalkės yra eilėraščių
nuosėdos
o veidai tik formos
ir vėl susitinkame
tamsiame kambary
su vaizdu į žiedinę sankryžą
galima išeiti kurion nori
pusėn
o mes tik sukamės
žiūrime kaip aplink Žemę
vyksta palydovų eismas
visą naktį
nėra jokio skirtumo
kuris
išvyks pirmas
nes viskas juda ratu
kadaise parašiau
meilė yra tuštuma
tada dar negalvojau
kas po jos
Randas
esu randas ant tavojo riešo
kai grėbstai lapus į krūvas
ar raides į eilėraščius
o ruduo negailestingai
varo dangumi savo debesis
esu žodis užstrigęs ant tavo liežuvio
gali išliežti mane kaip krislą iš akies
bet ne ištarti galvok apie mus
kaip apie suskaidytas eilutes eilėraščio
kurį kažkas rašo
esu įrodymas kad liekam gyvi
savo žodžiuose nuogi nepakaltinami
mūsų kūnai sudaryti iš ženklų
nedailaus mano rašto
esu seno pasaulio antvožas
per jo plyšius sunkias šviesa
ir laisto savim knygų puslapius
naikina netvarius laiko sluoksnius
tiesiu ranką ten kur nepasiekia žodžiai
jų netikėto išdėstymo tu mane mokei
bet nepasakei kaip išeit
iš metaforos
Telepatijos bandymai
kai ištrynei savo profilį
iš socialinio tinklo
visą naktį sapnavau
telepatijos bandymus
rašei žodį
o aš jį girdėjau
žemų dažnių vibracijomis
mačiau tavo eilėraščius
tranzuojančius iš žurnalo
į almanachą
pagiringus
apžėlusius skyrybos ženklais
balastinių žodelių pilnomis
kuprinėmis
ir tik puse butelio
stipriausiojo tropo
vienas prastai įsivilkęs
į metaforos apdarą
sušalęs apsisnarglėjęs
be nosinės
(čia jau redaktoriaus aplaidumas)
regėjau juos keliaujančius
word’o paraštėmis
parkritusius po stalu
per festivalį
įsimetusius į poeto
barzdą
plaukiančius Nemunu
suglamžytų lapų laiveliais
išsekintus nesibaigiančių taisymų
vienas jų atrodė
šiek tiek padoriau
ir į sąskaitą įkritus
menkam honorarui
kaipmat nunešė į valyklą
išsiliejusią savo eilutę
ant pakabos pastebėjęs
lygiai tokią pačią
kažkieno paliktą
staiga suvokė
literatūra tik žaidžia
poetų kauliukais
ir kartais iškrenta
vienodas žodžių derinys
gal ir mes tik paslaptingų
telepatijos bandymų
aukos
ieškojau tavo eilutės
nuo tada kai
išsitrynei