Spąstuose

 

Guntis Zarinis (1926–1965) – latvių egzodo rašytojas, aštuonių prozos knygų autorius. Jo prozos tematikos laukas – Antrasis pasaulinis karas, trauminiai įspūdžiai tarnaujant Latvių legione, okupuota Latvija, gyvenimas emigracijoje. Tai vienas žymiausių latvių egzistencializmo prozos autorių, ryškiausias ir tragiškiausias savo kartos rašytojas, priklausęs prarastajai kartai. Jo kūryboje jaučiama A. Camus, J. Joyce’o, F. Kafkos ir J.-P. Sartre’o įtaka.

 

 

Trejus metus! Trejus metus Valdemaras gyveno vienui vienas. Nuo karo pradžios ilgėjosi vienatvės. Atvykęs Anglijon kaupė pinigus vieninteliam tikslui – nuosavam būstui, kuriame jis būtų vienas.

Prieš trejus metus Valdemaras pamatė trobelę su plačia šiaudine kepure, karvių aptvarą, dirvą, pievą, upokšnį ir nedidelį tvenkinį. Jo darbovietė, nervų ligoninė, buvo už kelių mylių.

Valdemaras nupirko trobelę. Savo brangenybę pirmus dvejus metus dailino per laisvadienius, per tas tris savaites. Po dvejų metų trobelė buvo suremontuota, prižiūrimas sodas kvepėjo, žydėjo, žaliavo.

Trečiaisiais metais jį aplankė draugas. Abu tylėdami praleido tą kankinančią savaitę. Draugas išvažiuodamas padėkojo už gražias atostogas, žinodamas, kad niekada šičia nebeatvažiuos. Valdemaras gyveno su trobele ir sodu. Tai nebuvo aukštosios, negyvosios materijos, bet jų dalelė. Niekam nevalia drumsti šios harmonijos, net šuniui ar katinui. Didžiuliai vijoklinių rožių žiedai, pasvirę prie jo trobelės, pasakojo, viską išpasakojo, ir vasaros naktimis pro pravirą langą į kambarį liejosi sodo kvapai.

Sunkiau būdavo žiemomis. Iš tolumos pūsdavo vėjai, sniegas apdengdavo krūmynus, šaltis nudraskydavo rožių žiedus. Bet ištvėrė. Valdemaras kūrendavo židinį ir skaitydavo knygas. Knygų eilės rikiavosi platyn ir aukštyn. Per varžytynes jis pirkdavo ne tik knygas, bet ir porcelianinius menkniekius, senus vario raižinius, diletantų paveikslus. Jam patiko tai, kas fragmentiška.

Vieną žiemos vakarą Valdemarą, pavargusį nuo dienos darbų, aplankė nelaimė. Nuovargį keitė džiugesys su silpna romo kvapo priemaiša. Valdemaras gurkšnojo iš lėto, kiekvieną gurkšnį nuskalaudamas rūgščia kvapnia kava. Įmetus pliauską į ugnį, jį užvaldė knyga apie Anglijos revoliuciją. Visą tą laikmetį revoliucija anglams ir jų charakteriui buvo tiesiog svetima. Valdemaro trobelė buvo pastatyta būtent tais laikais, kamino viršuje dar ir dabar matėsi data. Trobelės gale buvo užmūrytos durys į kambarėlį, ne didesnį už spintą. Namo pardavėjas papasakojo, kad šioje spintoje slėpėsi į Prancūziją keliaujantys Karolio Pirmojo šalininkai. Valdemaras norėjo atverti šias duris, bet anglų statybininkas, kurio patarimo teiravosi, pasakė: išlaužus didžiulius lauko akmenis, gali būti pažeista trobelės siena. Durys liko uždarytos, užmūrytos – kaip nebylė burna. Negebėjimui išlaužti duris reikėjo pasiteisinimo – todėl Valdemaras įniko į galantiškąjį ir kruvinąjį revoliucijos metą. Dabar jis skaitė Vedžvud „Karaliaus karą“.

Vėjas. Sniegas. Kibirkščiavo liepsna, apglėbusi pliauską. Kvepėjo romu ir kava. Neperskaityti knygos puslapiai gimdė malonų jausmą. Valdemarui atrodė, kad jis pirmasis apsilankė rašytojos minčių pasaulyje.

Kažkas pabeldė į duris. Valdemaras atsistojo. Padėjo knygą ir pravėrė duris. Prie slenksčio stovėjo vyras, apšarmojęs nuo šalčio ir vėjo. Jis aiškiai latviškai kreipėsi į Valdemarą:

– Tikiuosi, tavęs nesutrukdžiau, dar liko geras kelio gabalas, bet užuodžiau kavą ir romą – nesusilaikiau…

Prašalaitis nupurtė sniegą nuo kojų ir nusiėmė kepurę. Nustebęs Valdemaras žvelgė į svečią. Pilkšvi bespalviai plaukai, siauros lūpos, virš jų šiek tiek kumptelėjusi nosis, didokos ausys ir balkšvai žydros akys.

– Aš, deja, negaliu… aš negaliu prisiminti, kur mes buvome susitikę… – sutrikęs murmėjo Valdemaras.

Prašalaitis be kvietimo nusivilko paltą. Įėjęs į kambarį, įsipylė kavos ir romo. Išdidžiai atsisėdo į Valdemaro kėdę ir užsirūkė jo cigaretę.

– Tai nesvarbu, svarbiausia – pagaliau esu namuose!

Jis iš lėto pakėlė romo taurę ir pakvėpino. Būtent taip pats Valdemaras kvėpino prieš kelias minutes.

– Namuose? – tai nustebino Valdemarą.

– Taip, namuose!

– Jeigu jūs namuose, tai kur tada aš esu?

– Nesiginčysime dėl smulkmenų. Ko gero, tu mane pamiršai, bet aš galiu tau prižadėti – tu prisiminsi!

– Bet… – Valdemaras pabandė prieštarauti, tačiau prašalaitis ryžtingai numojo ranka.

– Dabar nesakyk nieko, leisk nuotykiui nutikti. Tu pamatysi – aš teisus! Geriau papasakok, kaip tau sekasi šiais laikais?

Valdemaras atsisėdo ir žvelgė į prašalaitį. Sunku paaiškinti, bet jis buvo teisus – jis čia turėjo būti. Jis net žinojo, kur Valdemaras laiko kavos puodukus ir taures. Jam nieko nebereikėjo klausti – jis viską žinojo… Valdemaras neįstengė prisiminti svečio vardo, bet tai nesvarbu! Prašalaitis jau buvo namuose…

Valdemaras pasakojo apie save. Žodžiai liejosi laisvai. Daugel metų jis taip laisvai ir nesivaržydamas nekalbėjo, anksčiau vien tik pats su savimi, ir tiktai tada, kai imdavo dusinti svaiginantis vienatvės grožis, bet taip nutikdavo retai. Labai retai! Dažniausiai tada, kai jis vietoj poros romo taurių nepastebimai išgerdavo visą butelį.

– Ar tau kartais nebūna nuobodu? – paklausė prašalaitis.

– Ne, – akimirką pagalvojęs atsakė Valdemaras, bet paskui pridūrė: – Gal kartais, kai pernelyg susimąstau apie praėjusius laikus…

– Astridę?

– Ką tu žinai apie ją?

– Viską!

– Kodėl ji paliko mane?

– Todėl, kad neprašei mano pagalbos!

– Kaip aš galėjau, jeigu tavęs nepažinojau?

– Reikėjo susipažinti!

– Aš pakartoju ankstesnį klausimą: kas tu toks esi? – Valdemaras atsistojo ir ėmė vaikščioti po kambarį.

– Nebijok, aš tau papasakosiu viską, kai ateis laikas. Dabar klausykis apie Astridę. Mes abu ją mylėjome, bet abu buvome mulkiai ir ją kvailai praradome. – Prašalaitis susimąstęs žvelgė į ugnį.

– Aš tikras mulkis, kad tavęs klausausi. Šiąnakt gali likti šičia, bet rytoj privalėsi išeiti! Aš nepriglaudžiu visokių prašalaičių, nors jie ir šneka kaip aš. Tu galėsi permiegoti ant sofos!

Prašalaitis nusišypsojo.

Valdemarui naktis buvo vieni kliedesiai ir nemiga. Veltui bandė prisiminti savo draugus ir pažįstamus – prašalaičio nepažinojo. Arba jo atmintis susilpnėjo, o gal prašalaitį buvo nusprendęs pamiršti? Gal jį pradangino sąmonė? Astridė? Kokiu būdu prašalaitis artimas su Astride, kaip? Valdemaras užmigo tiktai paryčiu.

Slinko dienos. Slinko savaitės. Slinko mėnesiai. Valdemaras dirbo, prašalaitis gyveno jo trobelėje ir nieko neveikė. Net neišplaudavo savo kavos puoduko. Valdemaras visaip stengėsi pasakyti – tu turi išeiti, bet prašalaitis nekreipdavo dėmesio. Vietos smuklės savininkas stebėjosi Valdemaro suvartojamų gėrimų gausa. Prašalaitis kiekvieną vakarą norėjo gerti. Gerdamas su Valdemaru išvaikščiojo visus praeities kelius. Valdemarui atrodė, kad jo bendradarbiai ligoninėje šnabždėdami pamini prašalaitį, bet atvirai nieko nepasako. Nė vienas, net laiškanešys ir pienininkas, neprasitarė apie nekviestą svečią, tačiau Valdemarui atrodė – visi žino ir šaiposi.

Po trijų mėnesių Valdemaras pagaliau įsidrąsino pasakyti prašalaičiui – tu turi išeiti. Bet prašalaitis tik gūžtelėjo pečiais ir šypsojosi. Valdemarą jaudino ne tiek trikdantis prašalaičio buvimas, kiek dar vienas dalykas. Beveik kas antrą dieną atnešdavo knygų, kurias užsakydavo prašalaitis. Ir kas per knygos: „Kazanovos memuarai“, „Ledi Čaterli meilužis“, Henrio Milerio romanai, „Kamasutra“… Kodėl Valdemaras už jas mokėjo? Kodėl prašalaitis skaitė šias knygas? Istorijos knygos, filosofijos tomai ir biografijos apdulkėjo. O prašalaitis šypsojosi ir gėrė romą.

Valdemarui žūtbūt reikėjo atsikratyti prašalaičio! Ne dėl knygų ir girtavimo, bet dėl jo įtakos: Valdemaras pradėjo sapnuoti erotinius sapnus, vis apie Astridę. Jis pagavo save taip begėdiškai ir ilgai nužvelgiantį moterų kojas ir krūtines, net bandė pakviesti į pasimatymą vieną medicinos seserį…

Kažką reikėjo daryti!

Valdemaras pradėjo laužti slėpiningąsias duris. Atsargiai iškalė akmenį po akmens. Dusdamas tempė juos laukan. Prašalaitis jam netrukdė, neklausinėjo, ką jis daro, tiktai šypsojosi, skaitė ir sriūbčiojo romą. Po kelių savaičių durys buvo išlaužtos, ir Valdemaras pradėjo tvarkyti kambarėlį, baltinti ir valyti. Jis nebuvo didesnis už didoką spintą. Duris įrengė labai kruopščiai, įstatė geležinę staktą, iš išorės sutvirtino didžiule geležine spyruokle. Spyruoklė nebuvo spyruoklė – tai buvo spąstai! Valdemarui tereikės tik paspausti mygtuką ir durys užsitrenks. Rūpestingai sutvarkė spąstų vidų. Padėjo kėdę, atnešė stalą, ant sienos pritvirtino knygų lentyną, sunešė visas prašalaičiui prisiųstas knygas.

Spąstai buvo paruošti!

Po poros dienų prasidės jo atostogos. Valdemaras visam mėnesiui atsisakė pieno ir laikraščių! Darbe nebuvo lengva gauti atostogas už visus metus, bet pasisekė. Dabar liko tik – prašalaitis!

Trejus metus gražiai pragyveno vienui vienas! Trejus metus jis gėrė romą ir galvojo apie Astridę, revoliuciją ir filosofiją. Trejus metus buvo ramu! Prašalaitis nekviestas įėjo į jo gyvenimą. Valdemaras negalėjo jo išvaryti, o šis net nesiruošė išeiti. Vienintelis kelias į laisvę – spąstai!

– Ar žinai, kur Astridė dabar? – ironiškai paklausė prašalaitis.

– Ne!

– Ji triskart ištekėjo ir skyrėsi, nes kiekvienas apie ją niekus paistė, kaip ir tu, ji ne iliuzija, ji – moteris!

– Moteris!

Ji buvo sėkla, kurią prašalaitis įmetė į Valdemaro mintis, ir jis nebegalėjo išsivaduoti. Moterys! Jos glamonėjo, keitėsi ir šmėžavo Valdemaro sapnuose, visų jų veidai buvo vienodi – kaip Astridės. Triskart ištekėjusios! Pasijuokime! O galbūt…

– Aš noriu tau kai ką parodyti, – tarė Valdemaras.

Jo atostogos prasidės rytojaus dieną. Valdemaras su prašalaičiu sėdėjo kambaryje ir gėrė romą.

– Aš žinau!

– Ką tu žinai? – abejonė užvaldė Valdemarą.

Gal prašalaitis įminė jo planą. Nejau jis žino apie spąstus su išbaltintomis sienomis ir begėdiškomis knygomis?

– Tu kažką tvarkei tuščiajame kambaryje – pačiu laiku! Tau galiu pasakyti, ką tu darai ir galvoji!

Prašalaitis atsistojo ir nuėjo laiptų link. Valdemaras sekė paskui. Spąstų durys buvo plačiai atvertos. Prašalaitis drąsiai priėjo prie jų, akimirką stabtelėjo ir tada peržengė slenkstį. Valdemaras pėdino iš paskos.

Dabar! Valdemaras paspaudė mygtuką. Kažkas jį pastūmė, ir jis pargriuvo prie prašalaičio kojų. Durys užsitrenkė…

– Dabar tu esi tikrame narve! – sušuko prašalaitis.

Jis neatrodė nei nustebęs, nei išsigandęs, šypsodamasis ėmė kilnoti knygas.

– Kas tu toks, kodėl juokiesi? Ar tu nesupranti? Mes čia supūsime! – Valdemarą ėmė krėsti drebulys.

Ištisą mėnesį niekas net neprisiartins prie jo namelio… Ištisą mėnesį! Pašokęs jis metėsi prie durų.

– Juk tu žinai – beprasmiška! – tarė prašalaitis ir atsisėdo į vienintelę kėdę.

– Ką tu padarei su manim? – klykė Valdemaras.

– Aš nieko tau nepadariau, tu pats dėl visko esi kaltas. Svarbiausia – tu manęs nepažinojai, net nenorėjai pažinti! Visą gyvenimą bandei mane pagauti spąstuose. Pagaliau tau pasisekė. Nieko negalima padalinti – pasaulyje viskas turi būti vientisa. Kuo dėtas mano vardas, kurio tu visada teiraudavaisi? Jis yra šis:

V a l d e m a r a s!

Ir jis nusilenkė pats sau.

 

Iš: Guntis Zariņš. Stāsti. Rīga: Zvaigzne ABC, 2005

Vertė Arvydas Valionis