Dėl požiūrio į kalbos politiką

„Šiaurės Atėnuose“ (2024-11-08) paskelbtas filosofo Arūno Sverdiolo tekstas „Kalbos politika ir / ar apolitika“. Nei su bendrąja autoriaus nuostata svarstomu klausimu, nei su kai kuriais konkrečiais teiginiais negaliu sutikti.

Kalbos paskelbimą valstybine A. Sverdiolas laiko nacionalizavimu, nusavinimu, susvetiminimu. Atseit, jeigu kalba, kurią vadiname gimtąja, motinos kalba, suvalstybinama, tai ji jau nebėra nei gimtoji, nei motinos…

Visose tarpukario Lietuvos konstitucijose buvo įrašyta: „Valstybės kalba – lietuvių kalba.“ To statuso atkūrimas sovietų okupacijos metais ėjo su Sąjūdžio banga. 1988 metais visoje Lietuvoje vyko daugybė susirinkimų, mitingų, dažname jų kelta mintis reikalauti valdžios skelbti lietuvių kalbą valstybine. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių skyriaus taryba spalio pradžioje parengė atitinkamą kreipimąsi į LTSR Aukščiausiąją Tarybą; teko rašyti pradinį to kreipimosi tekstą. Lapkričio 18 dienos Tarybos posėdyje, teikiant rezoliuciją lietuvių kalbai suteikti minėtąjį statusą, buvo perskaityta mūsų kreipimosi ištrauka. Taigi, kalbant A. Sverdiolo terminais, būsiu prisidėjęs prie lietuvių kalbos „nacionalizavimo“…

Pasakymas valstybinė kalba reiškia tai, kad valstybėje, kurios pilietis aš esu, manoji kalba yra pati svarbioji: ja aš galiu bendrauti ne tik namie, bet ir būti išklausytas valdžios įstaigose, tąja kalba galiu rašyti raštą valstybės institucijoms, jąja gauti atsakymus, klausytis radijo, televizijos, skaityti laikraščius ir knygas, mokslinti savo vaikus, būti aptarnautas parduotuvėje, kirpykloje, taksi… Valstybinės kalbos statusas yra ir sauga kalbai. Lietuva yra vienintelė vieta žemėje lietuvių kalbai išlikti gyvai.

Kiekviena kalba įvardijama daugiskaitos pažyminiu. Štai sakome: lietuvių kalba. Filosofas Naglis Kardelis yra pabrėžęs kalbai esmingą bendruomeniškumo ir asmeniškumo dialektiką: „lietuvių kalba – tai ir didžiausias bendras visos lietuvių tautos turtas, ir didžiausias asmeninis kiekvieno paskiro lietuvio turtas“ (Metai, 2017, Nr. 1). Kodėl kitas filosofas, pasitelkęs gimtosios kalbos fenomeną, priešina pilietį ir tautos sukurtą valstybę?

2022 metų sausio 18 dieną Seimas priėmė nutarimą Lietuvos piliečių pasuose, jei asmuo pageidauja, varde ir pavardėje rašyti nelietuviškos abėcėlės raides w, q ir x. Lietuvių kalba išstumta iš tūkstančių Lietuvos piliečių asmens dokumento. O buvo galima eiti latvių keliu: asmenvardžius dokumente pateikti ir valstybine kalba perrašytus, ir kitataučio piliečio gimtosios kalbos lotyniško pagrindo abėcėle – kitataučiai Lietuvos piliečiai tame dokumente turėtų savo asmenvardžių įrašą gimtąja (visai suprantama – jiems mieliausia, brangiausia) kalba su visais reikalingais diakritikais. Italų kalbininkas, filologijos daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Stefanas Marija Lanza (Stefano Maria Lanza) „trijų raidžių“ įstatymą laiko nepataisoma žala lietuvių kalbai (delfi.lt, 2022-12-06). Tai nuomonė iš šalies – mokslininko iš Vakarų valstybės, kurios tikrai nepakaltinsi kalbos demokratijos ribojimu. O A. Sverdiolas siūlo kitakalbės abėcėlės raides ne tik rašyti piliečio asmens dokumente, bet ir „įterpti“ į lietuvių kalbos raidyną: „Jeigu lietuvių kalba yra valstybinė, tai į jos raidyną turi būti įterptos raidės, kurių reikia tautinių mažumų kalboms.“ Kokia pavydėtina minties vingrybė – tarsi valstybine pripažinta kalba į savo raišką turi prisiimti kitų tos valstybės kalbų raides, kurių nė vienam lietuviškam žodžiui nereikia! Taigi, lietuvių kalbos abėcėlę keičia Lietuvių ir Lietuvos tautinių mažumų kalbų abėcėlė?

Filosofui kliūva kitų kalbų asmenvardžių adaptavimas – „kompromisinis ir intelektiniu požiūriu apgailėtinas“. Ką jis siūlo? Ogi „mokant mokykloje užsienio kalbos reikėtų tiesiog kelias pamokas skirti supaprastintoms vardų tarimo kitomis kalbomis taisyklėms, parengti paprastutes brošiūras ir paskelbti interneto svetainėse“. Vadinasi, lietuviškame tekste Šekspyro pavardę galėsiu rašyti tik Shakespeare ir garsiai skaityti angliškai [ʃeɪkspɪə]? O kai prireiks ne vardininko, o kito linksnio, tai asmenvardį ištarsiu angliškai, o jam pridėtą galūnę – lietuviškai? O jei prireiks būdvardžio šekspyriškas, tai iš ko tą būdvardį pasidarysiu, jeigu nebus sulietuvintos perrašos Šekspyras? Lipdysiu hibridą su apostrofu – shakespeare’iškas?

Ir laikraščiuose jau neretai elgiamasi kaip feisbukuose: kopijuojama ir įklijuojama vis ta pati nekaitoma kitos kalbos asmenvardžio forma: „Paskutinį savo vaidmenį aktorius suvaidino režisieriaus Aleksandr Špilevoj spektaklyje „Migla“ (2025-01-10). Svetimvardžius vartojant šitaip, tekstas dažnąsyk tampa neaiškus: „Serbo kritiką Trinchieri pritildęs Francisco liūdėjo“ (antraštė, 2024-11-29). Ar supratom, kas ką kritikavo ir kas ką pritildė? Kadangi Trinchieri – italo pavardė, čia kaip tik vieta pasakyti, kad iškiliausi italų baltistai lietuviškame tekste savo vardą bei pavardę gražiausiai lietuvino ir lietuvina: Gvidas Mikelinis (Guido Michelini, 1951–2020), Pietras Umbertas Dinis (Pietro Umberto Dini).

Kompromiso, įteisinančio dvejopą kitų kalbų asmenvardžių rašymą, niekinti nereikėtų. Kalbos politikoje, kaip ir politikoje apskritai, kompromisai būtini, nes reikia atsižvelgti į dvi reikalo puses: į sparčiai kintantį pasaulį – globalizaciją, tautų, kalbų sandūras, maišymąsi, ir paisyti kalbos, jos sistemos. Liberaliomis nuostatomis, remiamomis kilniais žmogaus teisių šūkiais, siekiama sumenkinti lietuvių kalbos vaidmenį tautos ir valstybės gyvenime.

A. Sverdiolo nuomone, ir vietovardžius „reikėtų rašyti taip, kaip jie rašomi tos vietovės kalba [...]. Išimtis turėtų būti daroma nebent keliems šimtams pavadinimų, kurie seniai įaugę ir visuotinai paplitę, kaip Varšuva ar Paryžius.“ Jis niekinamai vertina penkiatomį žodyną „Pasaulio vietovardžiai“: „Perrašinėti kokių Afrikos savanų, kalnų ar upių pavadinimus lietuviškai – beprotiškas ir visiškai tuščias darbas. Juk pasaulyje yra milijardai vietovardžių… Ir vėl vien tik lokaliam, savo vartojimui. Vėlgi neatsiveriama pasauliui, nemėginama su juo susikalbėti, objektai lieka neatpažįstami jokiuose kitakalbiuose tekstuose ar lentelėse su jų pavadinimais.“ Ką gi, visi Lietuvoje kada nors išleisti ar dabar leidžiami lietuvių kalbos ar keliakalbiai žodynai buvo ir yra skiriami savam vartojimui, Lietuvai. Ne plačiajam pasauliui. Vietovardžių žodyno tomuose pateikiamas ir originalia rašyba užrašytas vietos vardas, tai kodėl sakoma „objektai lieka neatpažįstami jokiuose tekstuose“? Šit pirmame tome visų Europos vietovardžių šalia lietuviško varianto pateikiamas pavadinimas tos šalies kalba, o kalbų, vartojančių ne lotyniško pagrindo abėcėlę, – net du variantai, pavyzdžiui, kirilika ir lotyniška (tikriau, angliška, vadinamąja tarptautine) transliteracija. Dar pasklaidau Azijos tomą. Didžiausia Pietų Korėjos sala lietuviškai vadinasi Džedžudas. Anglų kalba pavadinimo rašymas įvairuoja: Jeju-do, Jeju Do, Cheju-do. Esu pastebėjęs, kad lietuviškuose tekstuose vartojami ir nekaitomi pavadinimai, tuosyk lietuvinama tik rašyba pagal tarimą: Džedžu, Čedžu. Lietuviški variantai reikalingi, kad svetimus vietovardžius galėtume lanksčiau traukti į savo kalbos tekstą, prireikus pasidaryti bendrinį žodį. Jeigu nebūtų buvę lietuviško pavadinimo Džedžudas, iš ko amerikiečių rašytojos Lisos See romano „Jūros moterų sala“ (2024) vertėja būtų pasidariusi žodį džedžudiečiai, įvardijantį tos salos gyventojus?

Juk ir Lietuvą kitos kalbos vadina savaip, tik latviai rašo Lietuva. Estams esame Leedu, vokiečiams Litauen, prancūzams Lituanie, japonams – Ritoania… Tikslingiausia yra laikytis susiklosčiusių tradicijų. Ar lenkus nuteiksime, kad Vilnių vadintų ne Wilno, kad Lavoriškės, kurias kirčiuojame antrame nuo pradžios skiemenyje, jų kalboje netaptų Ławaryszki su kirčiu antrame nuo galo skiemenyje?

Pasak filosofo, kalbininkų esą du tipai: vieni, panašūs į kitų mokslų atstovus, „tyrinėja lietuvių kalbą tokią, kokia ji buvo ir yra“, o kiti, „valstybiniai kalbininkai“, „nustato ir reikalauja, kokia ji turi būti, kaip turi būti vartojama“. Tikrovė yra kiek kitokia: dažnai tas pats asmuo priklauso abiem „tipams“. Didžiąją Kalbos komisijos narių dalį visada sudarė iškiliausi lietuvių kalbos tyrėjai. Paminėsiu keletą Vilniaus universiteto profesorių, su kuriais drauge Komisijoje teko darbuotis: akad. Vytautas Mažiulis, Jonas Palionis, akad. Zigmas Zinkevičius, Vitas Labutis, Evalda Jakaitienė, akad. Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas, akad. Bonifacas Stundžia. Turiu pasakyti, kad Komisijos nariai, net to paties universiteto kolegos, kalbos politikos klausimais toli gražu nebūdavo vienos nuomonės. Ir dėl svetimvardžių rašybos ilgokai diskutuota, kol prieita prie kompromiso, sutarta įteisinti abu variantus: ir adaptavimą, ir autentišką rašymą.

Filosofas sutinka, kad bendrinei „kalbai gyvuoti būtinos normos“, tačiau čia pat kelia klausimą: „Ar kalbos norma yra deskripcijos, realios jos vartosenos aprašymo ir tyrimo, kalbos mokslo dalykas, ar preskripcijos, paliepimo ją vartoti tam tikru būdu ir administracinio reguliavimo dalykas?“ Su tiesa prasilenkia kaltinimas, esą „valstybiniai kalbininkai“ remiasi ne mokslu, „o kalbos ideologija ir tam tikro tipo politiniu mąstymu“. Kalbos vartosenos tyrimais nustatoma realioji norma, tik tada fiksuojama kodifikuotoji norma (žodynuose, gramatikose). Pastaroji negali prieštarauti kalbos dėsningumams, ardyti kalbos sistemos. Jau teko rašyti apie tai, kaip, prieš skelbdami kodifikaciją (taigi ir preskripciją), Komisijos nariai remiasi realiosios normos tyrimais (žr. alkas.lt, 2023-11-28), čia nesikartosiu.

Interneto svetainėje neseniai aptikau Kalbos inspekcijos vyresniosios inspektorės Jurgitos Starkuvienės pasisakymą apie savo darbą: „Tikrindama įmonę ar įstaigą pirmiausia stengiuosi išklausyti darbuotojus, atsakyti į jiems iškilusius klausimus, patarti, pakonsultuoti.“ O pasak A. Sverdiolo, „leidyklų ir redakcijų darbuotojai Kalbos inspekcijos bijo kaip ugnies“. Jeigu žmogus gerai dirba savo darbą – ko jam bijoti? Tik ar filosofas nemato, kiek išleidžiama neredaguotų arba prastai suredaguotų knygų? Skaitau pernai pasirodžiusį romaną, klaidų – kokių tik nori: leksikos, gramatikos, rašybos, skyrybos, korektūros. O įrašytos net dviejų redaktorių pavardės… Ką jau kalbėti apie daugelio laikraščių, ypač interneto portalų, kalbą. Neapsikentęs iš kelių sostinėje leidžiamo laikraščio numerių pririnkau 6 puslapius skyrybos klaidų ir nusiunčiau redaktorei. Netrukus gaunu padėką ir atsiprašymą: nepykit labai ant mūsų, laikraštis neturi redaktoriaus kalbininko…

Filosofas mano, kad Kalbos inspekciją reikia naikinti, Kalbos komisija turinti būti ne valstybinė, o akademinė institucija. Jo supratimu, kalbos politiką turi vairuoti partijos. Gal vis dėlto tevairuoja aukščiausioji įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, pasitelkdama kalbos institucijas. Be šių nesunku nuvairuoti į pūdymus. Keista, kad filosofas, žymus mokslininkas kalbos mokslo žmones siūlo nustumti nuo kalbos politikos. Šitaip jis pasirodo esąs artimas Liberalų sąjūdžiui ir Laisvės partijai. Liberalų lyderė, būdama Seimo pirmininke, buvo įregistravusi nutarimą „optimizuoti“ keletą su lietuvybe susijusių institucijų, tarp jų – Kalbos komisiją, Etninės kultūros globos tarybą ir kt., o Laisvės partija anų rinkimų į Seimą programoje buvo įsipareigojusi Valstybinę lietuvių kalbos komisiją „uždaryti“.

Tik pusė tiesos A. Sverdiolo pasakyta teiginiu „dabartinė kalbos politika yra Tarybų Lietuvos politinės mąstysenos ir veiksenos reliktas ar, tiksliau sakant, tiesioginis ir gyvybingas jos tęsinys“. Bendrinės kalbos istorijos tyrinėtojas Arnoldas Piročkinas yra rašęs: „Bolševikų valdomoje Lietuvoje be kokių revoliucinių pakitimų buvo tęsiama „buržuazinė“ lietuvių bendrinės kalbos tradicija“ (Acta Linguistica Lithuanica, 2017, t. 76, p. 302). Vargu tas, kuriam rūpi tikroji lietuvių kalbos norminimo ir kalbos politikos istorija, ras patikimesnį šaltinį už žymiųjų Vilniaus universiteto lituanistų profesoriaus A. Piročkino ir docento Aldono Pupkio veikalus.

Filosofo daug kur klystama, nes jo išgirsta tik viena pusė – „kalbos valdininkų“ „skriaudžiamieji“, ir toje pusėje matoma tik balta: atseit suaugęs kalbėtojas esąs atsakingas asmuo, jį mokyti esą įžeidu. Kultūros žmonės, kuriems neduoda ramybės kalbos vartosenos skauduliai, padėtį vertina kitaip. Vertėjas, literatūros kritikas Laimantas Jonušys toje pačioje konferencijoje, kurioje čia aptariamą pranešimą darė A. Sverdiolas, kalbėjo apie tai, kad esama nemažai nesąmoningų kalbėtojų, jais vargu ar galima pasitikėti (žr. Literatūra ir menas, 2024-11-08). Pesimistiškiau yra prasitaręs S. M. Lanza: lietuvių tauta prarandanti kalbinį sąmoningumą, „lietuvių kalbos jausmas sparčiai bunka, kalbėjimo kultūra prastėja, kalbinis išprusimas tapo specialistų mažumos reikalu“ (Kultūros barai, 2020, Nr. 4).

Klystama ir remiantis tikrovės neatitinkančia informacija. Štai dešimtmečių senumo faktą filosofas pateikia kaip šiandienos naujieną: „Neseniai žiniasklaida paskelbė, kad ketinama įvesti kalbininkų etatus savivaldybėse. Tai labai išplėstų kalbos administravimo apimtį – juk šie vietiniai kalbos tvarkytojai ir taisytojai ne teiktų konsultacijas, o prižiūrėtų.“ Taigi, A. Sverdiolo nė girdėti negirdėta, kaip įkvėptai sostinės savivaldybėje jau nuo pirmųjų Nepriklausomybės dienų darbavosi kalbos tvarkytoja Albina Šiupienienė. O skambtelėjus į savivaldybę, būtų buvę sužinota, kad dabar čia gražiai tvarkosi dvi kalbininkės – jiedvi ir prižiūri, ir konsultuoja. 1997 metais kalbos tvarkytojus jau turėjo 47-ios Lietuvos savivaldybės, 2021-aisiais – visos 60. Viešojo mažaraštiškumo, kalbos anarchijos srautas bent kiek užtvenkiamas.