Takelis į šviesą. Apie Danės Zajco poezijos rinktinę „Kalba iš žemės“

 

Apie slovėnų poetą Danę Zajcą pirmą kartą išgirdau dvyliktoje klasėje, filosofinės etikos vadovėlyje perskaičiusi jo eilėraštį „Tu sumokėsi už viską“. Taip sudomino, kad grįžusi namo į „Google“ paieškos sistemą suvedžiau poeto vardą. Sužinojau, kad jis yra garsus šiuolaikinis slovėnų rašytojas, bet į lietuvių kalbą verstas tik vienas jo eilėraštis, tas pats, kurį aptikau vadovėlyje, ir vertimas tikriausiai atliktas ne iš originalo kalbos. Nusivyliau, nes angliški vertimai manęs nesužavėjo.

Tikriausiai apie Zajcą būčiau pamiršusi, jei ne Vilniaus universiteto iniciatyva tais metais įtraukti slovėnų kalbą į siūlomų bakalauro studijų programą, sujungiant ją su lietuvių filologija. Paskutiniais mėnesiais prieš abitūros egzaminus dar svarsčiau, blaškiausi tarp lietuvių, prancūzų filologijos ir politikos mokslų studijų, bet, prisiminusi keliones su šeima po Vidurio Europą, nusprendžiau surizikuoti ir galiausiai stojau į slovėnistiką. Tuo metu maniau, kad retos kalbos specialistų trūks, todėl nesunkiai rasiu darbą, o pradedančiosios poetės smalsumą žadino žinojimas, kad slovėnai tikrai turi bent vieną gerą poetą.

Iliuzijos apie romantiškas studijas senuosiuose rūmuose subliūško jau per pirmąsias savaites, kai paaiškėjo, kad buvusios Slavų katedros patalpose veisiasi pelėsis, tvyro drėkstančių slovėniškų, kroatiškų, serbiškų ir bulgariškų knygų tvaikas, o pro trupančius langus į vidų snapeliais kelią skinasi balandžiai. Toje auditorijoje visais metų laikais sėdėjome su pirštinėmis ir šalikais, per pertraukas virėmės arbatą, o kalbos studijos surydavo visą laiką, literatūrai palikdamos tik trupinėlius. Bet knygos – senos, drėkstančios, apdulkėjusios – toje pelėsiais beapaugančioje tamsoje žadėjo įdomų takelį. Iš tiesų slovėnai turi puikių, visame pasaulyje garsių rašytojų bei poetų, o per pastaruosius dvidešimt metų nemažai jų versta į lietuvių kalbą ar net lankėsi Lietuvoje: mūsų skaitytojams jau puikiai pažįstamas slovėnų prozininkas ir poetas Alešas Štegeris, legendinis daugybę tarptautinių apdovanojimų susišlavęs romanistas Drago Jančaras, klasikas Vladimiras Bartolas ir maištininkas Goranas Vojnovićius. O gruodį Vilniuje ir Kaune su leidyklos „Slinktys“ atstovu pristatėme neseniai pasirodžiusią paties D. Zajco eilėraščių rinktinę „Kalba iš žemės“.

Nei svarstydama apie slovėnistikos studijas, nei studijuodama, nei galiausiai imdama rašyti ir versti poeziją, nesusimąsčiau apie realią problemą – verstinės poezijos rinkodarą ir užsienio poetų pristatymą lietuvių skaitytojams. Kad ir ką teigtų A. Štegeris, kurio pirmoji rinktinė lietuvių kalba vadinosi „Poezija apsimoka“ (vertė Aurelija Kriščiūnaitė ir Laurynas Katkus), iš tiesų poezija neapsimoka, ypač verstinė. Tad jei jau kartą išdrįsau tapti kritikų kritike, surizikuosiu dar kartą – būsiu viena iš nedaugelio vertėjų, parašiusių esė su recenzijos elementais apie pačios ką tik išverstą knygą.

D. Zajco poezijos vertimų pirmą kartą ėmiausi jau antrame kurse. Tiesa, tuo metu teko labai atsirinkti, nes sudėtingiems tekstams neužteko kalbos žinių. Poetas visą gyvenimą skyrė kalbai plačiąja prasme, nors pats buvo mažakalbis. Taupydamas žodžius ir kasdieniame gyvenime, ir popieriuje, jis buvo neįtikėtinai tikslus, net smulkmeniškas. D. Zajco biografijoje minima, kad jaunystėje dėl garsiai išreikštos nuomonės komunistų valdžia jį buvo įkalinusi trims mėnesiams ir atėmė teisę mokytis gimnazijoje, dėl to dužo svajonės apie studijas universitete. Būsimajam poetui tai buvo didelis sukrėtimas ir trauma, sukėlusi nepasotinamą alkį knygai ir žodžiui. Jo sūnus, taip pat rašytojas Lenartas Zajcas, atsiminimuose pasakoja tėvą matydavęs retai, dar rečiau su juo kalbėdavęs. Tarp tėvo ir sūnaus visada stovėjo knygų tyla. Kita vertus, poeto našlė Jerneja pamena ilgus pokalbius prie virtuvės stalo, bet šie pokalbiai visuomet sukdavosi apie literatūrą, literatūrinį gyvenimą ir tekstus – parašytus, rašomus, tuos, kurie dar neturi formos. Todėl tikriausiai nereikėtų stebėtis, kad žodžiai ir kalba yra dažni įvaizdžiai poeto kūryboje, sudarantys patį žmogaus branduolį (slovėnų kalba žodis „jezik“ reiškia ir kalbą, ir liežuvį):

 

           savuos skaldyto akmens namuos

           pakyli iš akmeninio guolio

           tai jame matyt ir mirei

           prabyli be garso be kalbos

           be žodžių – nešneki

 

           įžengi į mane lieki manyje

           it vaivorykštė mane užlieji

 

           tavim žengiu į tave

           kalbuos su tavim balsu

           ilgai ūžusiu tylos kauluos

           tylos kalba kalbamės

 

(„Maču Pikču“, p. 191)

 

Be kalbos nebūtų žmogaus, bet D. Zajco vaizduojamas žmogus pažymėtas amžinu ilgesiu. Netekęs šeimos ir meilės, jis kenčia ir blaškosi grėsmingame pasaulyje. Tokį vaizdavimą, kaip ir daugybę kitų poeto meninių sprendimų, galima paaiškinti jo biografijos faktais: vaikystėje jis neteko tėvo, vėliau žuvo du į partizanus išėję broliai. Daugelis kritikų šiuos faktus pateikia sausai, tačiau pats rašytojas apie netektis yra išsamiai ir skaudžiai kalbėjęs savo prozos tekstuose, iš kurių paaiškėja, kad būsimo poeto tėvą, partizanų ryšininką, mirtis užklupo namuose, nes bijodamas gestapo jis nesikreipė į ligoninę. Negalėdami ieškoti pagalbos, artimieji klūpėjo prie mirštančio šeimos maitintojo lovos ir meldėsi – D. Zajcas teigė, kad besimeldžiant jo kūną perliejo žaibas ir atsimerkęs jis tyliai pašaukė tėvą. Niekas neatsiliepė. Tėvas buvo miręs.

Vėliau D. Zajcas liudijo, kad tą dieną jo kaulus pirmą kartą persmelkė mirties nešama tyla, ir jis visam gyvenimui užsirūstino ant nekalbančio ir neatsiliepiančio dievo. Tikriausiai nenuostabu, kad ši rūstybė išsiliejo eilėse:

 

           Aš bėgu.

           Mano burna pilna keiksmų.

           Mano burnoj didelis balsas.

           Dievai krito.

           Dievai krenta.

           Galingi. Išgarbinti.

 

(„Gotikiniai langai“, 7, p. 111)

 

Po tėvo mirties šeimą ištiko ir kitos nelaimės – žuvo abu į partizanus išėję vyresnieji broliai: pirmasis kovoje su vokiečiais, antrasis – su italais. Apie šias netektis, savo ir motinos kančią, jauno žmogaus mirties beprasmybę poetas atvirai kalba eilėse, pavyzdžiui, „Būsi viena“ (p. 31), „Bevaisė sėja“ (p. 33). Šie debiutinio D. Zajco rinkinio branduolį sudarantys eilėraščiai atveria kelią kitai temai, kurią poetas nagrinėjo visą gyvenimą, – žemei, jos gyvumui ir žmogiškumui. Žinoma, ir šią temą nulėmė skaudūs jaunystės išgyvenimai – keršydami už nepaklusnumą, naciai sudegino Zajcų šeimos ūkį.

XX amžiaus viduryje Slovėnija, kaip ir Lietuva, buvo agrarinė. Gyvenimas neįsivaizduotas be žemės vaisių, gamtos virsmų, ūkyje mūkiančių galvijų. Gimtasis kraštas, protėvių žemės laikytos kone šventomis. Esė „Mano krašto grožis“ poetas rašė: „Gražus tas kraštas, kuriame praleidau vaikystę. Vienas gražiausių, kokius tik esu matęs. O gamta ir žmonės – toli viena nuo kitos atitrūkusios žvaigždės. Todėl gimtojo krašto grožis man siejasi su nežemišku siaubu. Juk tose nusikalstamai gražiose žemėse patyriau visą mano gyvenimą nulėmusias nelaimes [...]. Patyriau žiaurumų [...], kurių nesuvokė mano vaikiškas protas. [...] nebegaliu į gyvenimą žiūrėti normaliomis sąlygomis užaugusio žmogaus akimis. Aišku tik viena: mane pažymėjo tarp vaikiškų žaidimų užklumpanti baimė.“

Nujausdama gresiantį pavojų, Zajcų šeima iš savo ūkio buvo pasitraukusi, bet motina su sūnumis, įskaitant jaunėlį Danę, kasdien grįždavo pašerti galvijų. Baugiai dairydamiesi, vaikai su karučiu ir krepšiais traukdavo į kalvose sukastas lysves, o motina tuo tarpu melždavo. Prisiminimuose poetas rašė, kad tuo metu jų racioną sudarė nevirintas pienas ir namuose kepta duona. Šis namų jaukumą užtikrinęs maistas jam buvo toks brangus, kad jį ne kartą vaizdavo eilėse:

 

           girdi kaip iš karvės tešmens srūvantis pienas

           tyška į baltą dugną

           klausi savęs ką daryti su tuo rėkimu smegenyse

           atveri duris ir saulė tau smogia į veidą

           spindulių bei pieno šviesos kaskadomis

(„Pienas“, p. 177)

 

Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad D. Zajco eilėse namai ne visada siejami su jaukumu ir šviesa. Poetas ne kartą yra pabrėžęs namų svarbą ir pripažinęs, kad ilgisi prarasto ūkio. Nors gerokai vėliau namus pavyko atstatyti tame pačiame sklype, tik kitoje vietoje, D. Zajco žmona tvirtino, kad jis dažnai mėgdavęs lauke pasistatyti kėdę ir ilgai rymoti atsigręžęs į lauką, kur kadaise stovėjo senieji trobesiai. Tad nereikėtų stebėtis, kad jo eilėse dažni ugnies, visa deginančios saulės simboliai, atmosfera prisodrinta baimės ir nežinomybės. Baimė labai dažnai asocijuojama ne tik su žmonėmis, bet ir su kenčiančiais, ieškančiais, alkanais ir ištroškusiais žvėrimis bei galvijais, tikėtina, dėl to, kad poetui teko matyti, kaip iš degančių jo šeimos ūkio tvartų vedami paklaikę gyvuliai:

 

           Didysis juodasis bulius mūkia į rytą.

           Lyg veržtųsi sunkus juodas kraujas

           po juodų eglių lingėm.

           Lyg virš miško vakaruose

           atsivertų rytui

           kraujuota buliaus akis.

           Didysis juodasis buliau, ko šaukiesi?

           Saldu tau klausyti,

           kaip aidas grąžina

           slopų tavo balsą?

 

(„Didysis juodasis bulius“, p. 57)

 

Įdomu tai, kad poeto eilės tiek prisodrintos gyvulių ir žvėrių įvaizdžių, jog slovėnų literatūros kritikai apie tai net rengia atskiras studijas. Atkreiptas dėmesys, kad jo eilėse gyvūnų patiriamos baimės sietinos su pokario žmonių baimėmis ir nežinomybe. Pats poetas svarstė, kad „galbūt esu užkerėtas gyvūnas, kurio vardo nežinau. Eilėraščiai – tik stebuklingos formos, burtažodžiai, spąstai, skirti sugauti gyvūną, kurio odoje gyvenu. Jei Kirkė (poezija) netektų man galios, galbūt iš gyvūno kailio išlįstų žmogiška būtybė, kuria nenuilsdamas apsimetu. Tad galbūt rašydamas eiles kviečiuosi atvaizdą, kurį kažkur pakeliui išmečiau, iškeičiau, palikau ir išnaudojau, o jis mane vis tiek lanko?“ Išlikę ir skaudžiai atvirų prisiminimų: „[...] tais metais staugiau, staugiau per Vėlines. Staugiau kaip žvėris. Ir niekaip negalėjau nurimti.“

Manau, kad šios citatos atskleidžia tikrąją D. Zajco poezijos prigimtį, kurią liudija ir artimiausi jo bendražygiai: kurdamas eiles, jis stengėsi išgyventi ir nepalūžti po karo metais patirtų traumų, kurios persekiojo visą gyvenimą. Artimas D. Zajco draugas, garsus slovėnų poetas A. Štegeris, neslėpė, kad Danė nuo demonų bėgo ir kitais, destruktyviais būdais – turėjo valdomą priklausomybę nuo alkoholio. Tačiau jis net išgėręs nepamiršdavo sutartų skaitymų, o visas savo eiles nepriekaištingai mokėjo atmintinai. Deklamuoti galėjo bet kur ir bet kada, nepadarydamas nė menkiausios klaidos. Nes žodis – šventa. Žodžiais kuriama poezija ir atkuriamas žmogiškasis paveikslas. Be to, poezija žada viltį ir tiesia kelią į šviesą, tad net pačiose tamsiausiose D. Zajco eilėse suspįsta skaidrūs spinduliai. Dėl šio netikėto poezijos bruožo slovėnai savo didžiausią rašytoją vadina šamanu, „mirtinos meilės poetu“, dėl netikėto šviesos blyksnio juodumoje jis buvo kandidatas gauti Nobelio premiją, o jo pomirtinė viso gyvenimo eilių rinktinė pavadinta „Į baltumą“.

Ta baltuma apčiuopiama ne tik D. Zajco eilėse, bet ir namuose – pajaučiau ją 2022 metais kartu su poete Aušra Kaziliūnaite reziduodama poeto bute, kurį Slovėnijos rašytojų sąjunga pritaikė užsienio literatūros profesionalų poreikiams.

Paskutinius gyvenimo metus D. Zajcas gyveno ir kūrė tame nedideliame dviejų kambarių butuke paupyje, netoli Liublianos senamiesčio, tame pačiame, kurio virtuvėje, prie stalo, dalydavosi taupiais žodžiais su žmona Jerneja ir bičiuliu A. Štegeriu. Gerbdama poeto atminimą, Rašytojų sąjunga išsaugojo jo asmeninių daiktų ir knygų, kai kuriuos baldus. Virtuvinį stalą tikriausiai teko pakeisti, bet ant sienos liko kaboti didžiulė tamsi drobė – juodi kraujo ištroškę varnai. Miegamajame ant sienos kabo kita abstrakti tamsių spalvų drobė, o šviesa sklinda iš samanotos šakų raizgalynės, kurioje kažkaip įsukta lemputė. Paliktas originalus interjeras – grubiai pieno spalva dažytos sienos, o kampe stovi senutėlė drabužių spinta su didžiuliu veidrodžiu. Darinėjamos spintos durys nejaukiai girgžda. Butas šviesus ir saulėtas, bet vis dėlto jame tvyro nematoma, visomis juslėmis patiriama prieblanda. Daugybė ten rezidavusių rašytojų kalbėjo apie įtampą ir keistą atmosferą kambariuose, naktimis užklumpančius košmarus ir tirštą aurą, vienus skatinusią rašyti, kitus girtauti, trečius be tikslo bastytis miesto gatvėmis. O keisčiausia, kad neramų miegą ir dieninius paklydimus dažniausiai lydėjo kūrybiškumo bangos.

Reziduodama D. Zajco bute, panašius potyrius išgyvenau ir aš. Mudvi su Aušra daug dirbome – kiekvieną dieną susitikdavome su kolegomis rašytojais, vertėjais, kitais literatūros profesionalais ir stengėmės visapusiškai kultūriškai pažinti miestą. Grįžusios iš renginių ar susitikimų, kiekviena užsidarydavome savo kambaryje. Ir tada, kai iš nuovargio geldavo kojas, mane užliedavo nenumaldomas noras rašyti. Tuose keistuose namuose sudėliojau savo būsimos eilėraščių knygos „Namai“ koncepciją, baigiau versti knygą, susiplanavau tolesnę literatūrinę veiklą bei užsibrėžiau ambicingiausią tikslą – sudaryti ir į lietuvių kalbą išversti D. Zajco eilėraščių rinktinę. Pirmąjį rinktinės eilėraštį ėmiausi versti ankstų rytą, sėdėdama prie stalo virtuvėje ir mėgaudamasi gardžiomis Aušros paruoštomis salotomis. Už lango aušo ūkanotas rudeniškas rytas, bet visai netrukus kalvų viršūnes nuspalvino saulė, ir atsisagsčiusios paltus mes paupiu nužingsniavome į jaukioje lauko kavinukėje numatytą susitikimą su rašytoja Suzana Tratnik.

Nes net juodžiausiose ūkanose yra takelis, kuris veda į šviesą.