Širdgėlos pramanymas

„Kurčiųjų respublikos“ autorius Ilya Kaminsky apie amerikiečių poetės Andreos Cohen (g. 1961) eilėraščius yra sakęs: „Jeigu perskaitęs dar ilgai ausyse girdi jų kuždesį, tai dėl to, kad tai ne šiaip sau eilėraščiai. Cohen geba užkalbėjimais paversti pasaulio neapčiuopiamybę.“ Praėjusios vasaros pradžioje brūkštelėjau Andreai teiraudamasi, ar ji neprieštaraus, jei išversiu keletą jos eilėraščių. „Būtų labai malonu“, – atsakė rašytoja ir palinkėjo nuostabios vasaros.

Niekur baisiai ir neskubėjau. Sulėtėjusiu vasaros atostogų tempu kasdien keliskart išeidavau į balkoną pavartyti tai vieno, tai kito Cohen poezijos rinkinio ir jau beveik žinojau, kuriuos eilėraščius norėčiau prakalbinti lietuviškai, bet, regis, užtrukau. Nuo tada, kai Panevėžio orą medaus kvapu sklidinai užpildanti liepa lipo birželiui ant kulnų, prabėgo geras pusmetis. Garbanius žilvitis draikėsi namo kieme, visą kambario lango stiklą paversdamas judančiu fototapetu. Lėtai vakarop slenkanti saulė ant sienos degančiu raudoniu apšviesdavo dykumą. „Kaip galima išmesti šitokį daiktą?“ – stebėdamasi sakydavo mama, kai su pasididžiavimu žvelgdavo į brangiausią savo radinį – nuo šiukšlių konteinerio parsitemptą paveikslą. Dešiniajame apatiniame kampe pasirašęs Daniliauskas. Iš spalvos intensyvumo ir poros figūrų, genančių avis, spėju, kad greičiausiai čia būta Jono Daniliausko teptuko. Atsigręžusios taip, lyg būtų paklydusios, dvi ilgatorsės žmogystos, rodės, prabils: „Dieve, / atleidžiu tau, / kad leidai mums / tave susikurti“ (iš Cohen rinkinio „Sielvarto kambariai“ (The Sorrow Apartments).

Dabar jau pats viduržiemis. Tad kur taip užtrukau? „Matavausi / karstus / nerasdama / nė vieno / su pakankamai / didele aikštele šokiams“ (ten pat). Tik matavausi ne sau – mamai. Suglebusiom kojom stovėjau priešais pasieniuose suramstytas amžinojo poilsio lovas. „Koks velionės ūgis? – ramiu balsu teiravosi moteris, lyg pildytų kokią anketą. – Aha, tada ateikite štai čia, rinkitės iš šitų, nebus per dideli.“ Ir rodydama ramiai vardina: ąžuolo, beržo, juodalksnio, – tarsi pardavinėtų duris arba parketlentes. Be žodžių bedu į pušinį, mažiausiai nucackintą, ir pagalvoju, gal vis dėlto reikėjo didėlesnio, nes ką, jeigu mirę irgi šoka?

Motinai netekti dukros, o dukrai motinos – tai esminė moters tragedija, panaikinanti saugumą, emocinį artumą, abipusį supratimą, knygoje „Apie gimusią moterim“ (Of Woman Born) teigia Adrienne Rich. Išgyventi motinos mirtį – per šią patirtį, ko gero, labiausiai priartėji prie savosios, prisilieti prie neišvengiamybės. Galima sakyti, tampi pusiau mirusi. Bet tik pusiau, nes dar galì pusiau jausti. Jausti šalia įsitaisančią širdgėlą. Ji, rodos, suuodusi šermenis ir prisibijodama pasijusti vieniša, atsėlina pasikvietusi krūvą ištikimųjų savo giminaičių – neviltį, sumaištį, neigimą, tuštumą, nerimą, pyktį, liūdesį, melancholiją…

Užtrenkiu duris. Su visais nekviestaisiais į dviejų kambarių butą tikrai netilpsime. Sėdime spengiančioje tyloje. Apžiūrinėju viešnios išvaizdą. Ta būtybė, nors ir ne visai tokia, kaip ją apibūdina Andrea (su kailiu ir šešiomis užpakalinėmis kojomis), tikrai nėra iš pačių mieliausių. Kambaryje į mane vėpso milžiniška vienaakė galva pravira šimtadante burna; vis apsilaižanti gličias, išpurtusias, raudonas it grobį prarijusio pitono savo lūpas. Kaip ji čia atsibeldė, jei net neturi kojų, pagalvoju, ir kiek čia planuoja būti? Mėnesį, du, pusmetį, keletą metų?

Atminty suspurda Varnas, Maxo Porterio romane „Tamsios sielvarto plunksnos“ sielvartą įasmeninantis juodas, stambus, kartkartėm šmaikštus, bet kiek įžūlokas sparnuotis (namuose paliktas vienas jis gali ne tik surankioti išmėtytas kojines, bet ir šiktelti už sofos, žinodamas, kad ten niekas vis tiek nevalys), įsibrovęs į gedulą išgyvenančios šeimos namus, sakantis, kad „žmonės man įdomūs tik tada, kai sielvartauja“, ir priduriantis: „Nepaliksiu tavęs tol, kol tau manęs reikės.“ Tai reiškia, kad sielvartas su mumis būna tiek, kiek mums patiems jis yra reikalingas. Tiek, kol kapanodamiesi, pirštų galiukais pagaliau pasiekiame dugną ir pajėgiame išbristi į krantą. Kad ir kokiu pavidalu širdgėlą sutiksime, ši akistata bus neišvengiama ir greičiausiai sudėtingiausia egzistencinė patirtis. Kad ir kokia nekviesta toji viešnia būtų, ji ateina turėdama vienintelį tikslą – padėti išbūti tada, kai netenki artimiausiųjų.

Bet grįžkime prie Andreos Cohen. Pirmą kartą su jos poezija susidūriau atsivertusi seną „The New Yorker“ žurnalą, kur buvo išspausdintas jos eilėraštis Road Trip. Taip nuo „Kelionės“ ir prasidėjo kelionė į Cohen kūrybos atradimus; ir jie, tiesą sakant, nurovė stogą. Išskirtinis autorės bruožas – į viena supinti liūdesį ir šmaikštumą, sudužusią širdį ir humorą. „[Tarpukaris] Tai frazė, / atsiradusi / po pirmojo / karo, taigi / nesakykite, kad / skerdynės nieko / neišrado“ („Tarpukaris“ (Between the Wars). Arba, tarkim, eilėraštis „Paskutinės rožės, 1959“ (Late Roses, 1959) sukurtas pagal melancholišką to paties pavadinimo Josefo Sudeko fotografiją, kurioje užfiksuotos ant menininko studijos Prahoje palangės prie aprasojusio lango stiklinėje pamerkta rožių šakelė ir jūrų kriauklė. Cohen šiai fotografijai sukuria jautrų pasakojimą, kuris trumpai atpasakotinas šitaip: stiklinė vandens buvo ištroškusi, tad įmerkiau jai rožės šaką su trimis žiedais ir pastačiau ant palangės; už lango pylė lietus, šalia rožės gulėjo kriauklė, ir jos abi, žiūrėdamos į lietų, troško ištrūkti į lauką. O tada Andrea taikliai užsklendžia eilėraštį: „Nereikia nė sakyti, / jei juodvi ilgėtųsi / stiklinės vandens, / būtų parašiusios jai laišką.“ Toks Cohen poetinis žaismas suteikia jos kūrybai didelio svorio, nes šmaikštumas širdgėlos kontekste nukreipia mintis kita linkme (įsivaizduokime rožę, rašančią laišką stiklinei) ir suteikia vilties, kad skausme įmanoma rasti paguodos. „Kažin kuo / svarstyčiau / pavirsti, / gyvenimui / išnykus it garui?“ – paskutiniame „Sielvarto kambarių“ eilėraštyje klausia poetė. Ir atsako: „Norėčiau / būt vandeniu“ („Slėptuvė“ (Bunker). Ir tai yra tas ilgai išliekantis kuždėjimas, lyg paskutinio noro išsakymas, apie kurį kalba Ilya Kaminsky.

Čia išversti eilėraščiai – iš dviejų poezijos knygų: „Ne mano kailis“ (Furs Not Mine, 2015), kurią autorė dedikavo savo mirusiai mamai, ir „Sielvarto kambariai“ (2024). Pastarosios (viršelio daugiaaukščių žiburiai vidury nakties – tarsi aliuzija, kad tenai dabar lankosi sielvartas) dedikacijos puslapyje užrašas – for you. Galbūt sakydama „tau“ rašytoja galvoje turėjo mus visus, kažkuriuo gyvenimo metu susidūrusius su nepakeliama širdgėla ir ieškančius paguodos.

 

Vertėja

 

 

Širdgėlos pramanymas

 

Duodu jai kailį

ir šešias užpakalines kojas.

Duodu jai gyventi

vieną mėnesį,

stiklo akį,

gultą iš šiaudų.

Vieną po kitos

širdgėla nusigraužia

šešias pėdas. Apžvelgusi

kambarį, balsu, kurio

jai nedaviau,

sušunka: stiklo kambarys,

jėga! Širdgėla

susimina šiaudų

gultą į jaukų

lizdelį. Kas ją taip

išmokė? Pašėlę

jos pirmtakai: laimė

ir sans souci.

 

 

 

Kelionė

 

Tai aišku, vogėm

motelių muilą. Argi ne

 

taip ir reikėjo? Kad

grįžę namo

 

glaustume

tuos slidžius

 

gniužulėlius, kurie,

kaip ir visa kita,

 

vaizdavomės,

buvo mūsų, palietė

 

mus ir pranyko?

 

 

 

Pasakėčia

 

Nematau jokios prasmės, sako vėžlys

kiškiui, ir šis jam pritaria. Liūtai

 

su varnom nesiginčija, o gyvatė įkiša

savo trigrašį: geriau būtų, jei po darbų

 

nereikėtų plušti moralės sargyboje.

Būtent, sako višta. Kaip norėčiau

 

retkarčiais ištrūkti, pramankštinti

savo sparnus, kalba ji. Teisingai,

 

taria lapė. Turėtum dažniau išeiti

iš to savo gardo, sako lapė. Leisk,

 

aš tau padėsiu, porina lapė,

prasklęsti duris į tokį vakarą.

 

Tikrai puikus vakaras ir kaip

puikiai artėjame prie išvados,

 

pamanė lapė, padėti

vištai atsikratyti plunksnų.

 

 

 

Komisija pateikia vertinimą

 

Sakau mamai,

laimėjau Nobelio premiją.

 

Vėl? – klausia ji. – Kurioje

srityje šį kartą?

 

Tai taip mudvi

juokaujam: aš apsimetu

 

esanti svarbi, ji

apsimeta nemirusi.

 

 

 

Ruzveltas Dargonas

 

Ruzveltai Dargonai, kaip dažnai prisimindavau tave

ir tavo koją. Riedėjom lėtai ta paskutine kelio

atkarpa namo, per sniegą ir ledą, mėlynuoju savo

„Vista Cruiser“ – kiek man, penkeri? – kai susikūlė

tavo vilkikas. Nematėm paties įvykio, bet atvykom

iškart po jo, dar prieš greitąją pagalbą ir policiją,

prieš automobilių spūstį, dėl kurios mes nebūtume

galėję tavęs pasiekti. Sakau „mes“, bet galvoje turiu tėtį,

kuris mano broliams ir man paliepė: „Būkit čia“, kol mama

radijo bangų trukdžiuose gaudė Tomį Dorsį, o pats, nulėkęs

prie užsiskersavusios kabinos, rado tave ten prispaustą,

kaire koja beveik nutraukta, bet dar kabaliuojančia

po suknežintu prietaisų skydu, neleidžiančiu keliems

stambiems vyrams tavęs iš ten ištraukti. Ten buvo daug

kraujo, kurio tu netekai, išsivartę rąstai ir cementiniai

blokeliai iš tavo temptos priekabos, stiklo šukės nuo

sirupe su kauliukais konservuotų persikų iš sunkvežimio,

į kurį rėžeisi, visur aplink tave telkšojo degalai,

kaupdamiesi, grėsdami užsiliepsnoti, ir aš galiu tik

įsivaizduoti, ką tu tuomet išgirdai: ramus ir aiškus mano

tėčio balsas, tariąs: „Aš gydytojas.“ Greičiausiai nesisakė

esąs psichiatras. Tai, ką jis tau parodė, buvo

kišeninis peiliukas, ką padarė, tai paprašė

leidimo užbaigti, ką avarija jau buvo pradėjusi, –

nurėžti sausgyslę, galutinai, kad išlaisvintų. Manau,

nė vienas nežinome, kurią savo kūno dalį mums

gali prireikti paaukoti arba kada teks pasakyti

prašaleiviui su kišeniniu peiliu: „Malonėkite.“

Tai ir viskas. Jie ištraukė tave lauk. Kažkas

gal net pačiupo sumaitotą koją, dėl viso

pikto, bet tuomet buvo 1966-ieji, laikai, kai dar

neegzistavo prisiuvimai. Tėtis, priklaupęs sniege,

švariai nušluostė ašmenis. Tada, kai

žmonėms kelyje mažai kuo tegalėjai padėti,

prieš pat tų metų Kalėdas ir prieš kitas

iš Baltimorės atkeliaudavo dėžė apelsinų

ir atvirukas su užrašu „Geriausi linkėjimai

nuo kojos ir manęs“, niekada neįvardinusiu,

kurią koją turì omenyje – tą, kuri liko,

ar tą, kurios netekai. Kas lieka galvoje,

tas lieka. Vis dar menu savo mamą,

niūniuojančią „Prisiminiau tave“, vis dar

menu mašinos gale besikumščiuojančius

brolius, vis dar menu tėtį,

tebebėgantį su savo kišeniniu

peiliuku, tarsi galėtų, užėjus

snygiui, išgelbėti mus visus.

 

 

Vertė Miglė Domašiūtė