Julio Cortázaras ir Ugnė Karvelis

 

„Kitos knygos“ šiemet lietuviškai perleidžia žymiausią argentiniečių rašytojo Julio Cortázaro (1914–1984) romaną „Žaidžiame klases“ (Rayuela, 1963; liet. 1978, 2006, vert. V. V. Petrauskas). Šia proga prisimintinas ir lietuviškasis garsiojo literatūros eksperimentatoriaus, nuo 1950 m. gyvenusio ir kūrusio Paryžiuje, gyvenimo akcentas – ilgametė partnerystė su Ugne Karvelis (1935–2002); juo labiau kad šiemet minimas šios lietuvių emigrantės, aktyvios lietuvių bendruomenės Paryžiuje veikėjos, literatūros kritikės, vertėjos, diplomatės 90-metis.

Čia pateikiama ištrauka iš ispanų rašytojo, literatūrologo, Valensijos universiteto dėstytojo, kelių knygų apie Cortázarą autoriaus Miguelio Herráezo biografinio veikalo „Julio Cortázaras: pataisyta biografija“ (2011). Fragmentas (pridėtu pavadinimu) paimtas iš ketvirtojo knygos skyriaus, skirto 1963–1976 m., citatų šaltiniai vertime praleisti.

 

 

Julio Cortázarui ir Aurorai¹ [1967 m.] gegužės mėnesį sugrįžus į Paryžių, krečiamą studentų ir darbininkų riaušių, tikrovė pareiškė savo teises. Ne todėl, kad jau neatrodė taip skausminga susitaikyti su skyrybomis. Gana nemažai metų tęsėsi dvilypė sąjunga, beveik tobula santarvė – sutarimas gyventi viešbučiuose ir nuomojamuose butuose, traukiniuose, lėktuvuose, svečiose šalyse, gatvėse ir užkampiuose, gyventi potyriais ir prisiminimais. Ypatinga papildoma sąlyga leido daugiau nei dvidešimt metų išimtinai tenkintis Paryžiumi, bet taip pat keliauti beveik po visą pasaulį: Italiją, Prancūziją, Ispaniją, Belgiją, Šveicariją, Olandiją, Vokietiją, Liuksemburgą, Austriją, Kubą, Čekoslovakiją, Portugaliją, Turkiją, Indiją, Vengriją, Didžiąją Britaniją, Alžyrą, Iraną, Ceiloną, Graikiją; turėti tą pačią profesiją ir darbą UNESCO, mėgautis tomis pačiomis knygomis, tais pačiais draugais ir tuo pačiu gyvenimu. 1948 m. tame tolimame Buenos Airių mieste jiedu kartu atrado vienas kitą pagal tai, kas tiko kaip ranka pirštinei, kai suprato, kad jie kitokie, bet viskas galutinai ir nepataisomai iširo Paryžiuje – kur Cortázaras beregint prigis ir pasirodys scenoje, pasirinkdamas de Gaulle’io priešininkų barikadas, policijos ašarines dujas, grindinio akmenų svaidymą Lotynų kvartale į CRS (t. y. riaušių policijos) furgonus ir romantišką žygį į Sorboną, kurią studentai užėmė šaukdami „draudžiama drausti“ ar „tegyvuoja dabartis“. (Argentiniečiui Cortázarui aktyviai dalyvaujant buvo simboliškai užimti kai kurie studentų miestelio pastatai.) Vis dėlto pirmas smūgis jų sąjungai buvo moteris vardu Ugnė Karvelis; data ankstesnė ir vieta kita: 1967-ieji, Kuba.

Ugnė Karvelis, lietuvė, germanistė, dvidešimt dvejais metais jaunesnė už rašytoją, septintojo dešimtmečio pradžioje dirbo leidykloje „Gallimard“. Kalbėdama apie tai, kaip užsimezgė jos santykiai su rašytoju, Karvelis pasakoja: „Meilės istorija prasidėjo susitikimu keturiese: knyga, du asmenys ir žemynas, Lotynų Amerika. Žemynas, kurį tuomet mylėjau ir pažinau geriau nei Julio. Turbūt todėl, kad tas pasaulis man buvo pažįstamas. Gal ankstesniame gyvenime buvau gimusi atogrąžose, o gal dėl kokios kitos priežasties, taipgi magiškos. Esu kilusi iš atsilikusios Europos šalies, Lietuvos, ikikapitalistinės agrarinės valstybės. Kaip tik todėl tai, ką prancūzai laiko egzotika, man atrodo visiškai įprasta. Kai susipažinau su Julio, jis jau buvo parašęs „Žaidžiame klases“. Ta knyga man buvo didysis susitikimas su juo. Ta knyga mane pribloškė. Žinau, visi tvirtina, kad „Klasės“ – jų knyga. Bet, man regis, tai kur kas labiau mano knyga nei didumos žmonių: atvykau į Paryžių tais pačiais metais kaip ir Julio, tik buvau tada šešiolikos. Tik mažiau matės ir daugiau raudonojo vyno vietoj matės, o gyvenau lygiai taip pat, kaip aprašoma „Klasėse“, toje pačioje epochoje ir toje pačioje geografinėje platumoje. Tais metais mudviejų – Julio ir mano – keliai tikriausiai kryžiavosi tūkstančius kartų.“

Būtent tada, kai „Gallimard“ leido apsakymų („Bestiarijus“, „Žaidimas baigtas“, „Slapti ginklai“) antologiją, Karvelis pradėjo retkarčiais bendrauti su Cortázaru. Taip pat, kai 1966 m. pasirodė „Klasių“ vertimas prancūzų kalba, jie susitikdavo darbo reikalais. Leidykla norėjo leisti romaną pavadinimu „La marelle“, bet rašytojas reikalavo pašalinti artikelį ir palikti tik „Marelle“. Vis dėlto, kaip teigė pati Karvelis, ji ryžosi susipažinti su juo kaip žmogumi ir rašytoju 1967 m. sausį Havanoje. Tuo metu Niujorke ką tik pasirodė „Fotopadidinimas“², ir Cortázaras įgulęs rašė „62. Pasidaryk pats“ ir „Aplink dieną per aštuoniasdešimt pasaulių“. Į Kubą skrido be Auroros, nes ši negalėjo skristi drauge – sunkiai sirgo jos motina, ir jai teko bent du mėnesius nekelti kojos iš Buenos Airių, o ir pats rašytojas nelabai noriai leidosi į kelionę po Karibus. Jo visiškai neviliojo mintis kelioms savaitėms užrakinti butą Paryžiuje, išeiti iš darbo ritmo, skirti energiją apskritai ne per daugiausia jį žavinčiai veiklai – tai buvo per didelė kaina, mokama tik iš negęstančios meilės Kubai.

Havanoje kaip paprastai laukė žavios ir nepaprastai nuoširdaus džiaugsmo kupinos dienos, akimoju nušlavusios nepasitenkinimo šešėlį, lydėjusį jį tris dienas po 1966 m. Kalėdų. Jis dalyvavo susitikimų maratonuose, pokalbiuose, begaliniuose susirinkimuose, kurie prasidėdavo anksti rytą, tęsdavosi per pietus prie mangų salotų ir meksikietiškų ryžių su pupelėmis, bulvių traškučių ir vištienos ir baigdavosi paryčiais, pamažu gurkšnojant romą, maloniai glamonėjantį gomurį, kartu su nepasotinamais draugais, rašytojais, redaktoriais ir skaitytojais. Be to, jis turėjo progą drauge su kitais rašytojais (Fernándezu Retamaru, Haydée Santamaría, Arrufatu, Lezama Lima ir kt.) pareikšti paramą revoliucijai, dalyvaudamas atminimo mitinge, kuris, Fidelio Castro vedamas, įvyko Revoliucijos aikštėje Che Guevarai pagerbti. Tomis dienomis leidyklos „Casa de las Américas“ renginiuose dalyvavo ir Ugnė Karvelis, tyli Cortázaro gerbėja. „Apsišarvavusi „Žaidžiame klases“ egzemplioriumi, pagaliau ryžausi pulti garsenybę ir įsiterpiau tarp jo ir registratūros stalo, kur jis ketino padėti savo kambario raktą. Ak, kaip apstulbau, kai jis iš karto pakvietė mane pasivaišinti romo kokteiliu mochitu.“

Po viešnagės Kuboje prabėgo pusantrų metų, kol galutinai paėmė viršų skyrybų su Aurora sprendimas. Tai buvo, savaime suprantama, skausmingų jausmų laikotarpis. Ugnei Karvelis tas žmogus atrodė dvilypis, nes „uždaro būdo paryžietis staiga dingo, atsiradus naujam, laimingam žmogui visomis apnuogintomis juslėmis“, bet tas pats žmogus, vos grįžęs į Paryžių, vėl nėrė į savo slėptuvę prie savo kasdienių įpročių, prie Auroros nustatytos įprastos tvarkos, pasisėdėjimų bare „Le Général Beuret“ ir vienišų pasivaikščiojimų Šv. Martyno kanalo krantine. Tačiau Cortázaro sprendimas tvirtėjo: augo susidomėjimas Ugne Karvelis. „Gyvenu lūžio, o gal veikiau atgimimo laikotarpį“, – pasakys rašytojas 1968 m. birželį. Taip ir buvo.

 

Birželio pabaigoje Aurora ir Julio persikraustė į Senjoną, ir tik dar labiau atsivėrė pairusių santykių žaizda. „Lėta, bet neišvengiama krizė“, – pasakys rašytojas Julio Silvai, dailininkui, savo knygų iliustratoriui. Jis slankiojo kaip šešėlis po namus, dar kvepiančius šviežiais dažais, ir po Auroros pasėtą veją, kuri vidury sulaukėjusios pievos, supančios namą, ilgainiui tapo panašesnė į virtualią tikrovę. Po mėnesio Julio sprendimas pradėti naują gyvenimą – ir drauge leisti Aurorai atnaujinti savąjį – buvo galutinai priimtas, – „su tau pažįstama moterimi, pas kurią dažnai lankaisi Sébastieno Bottino gatvėje“, – sakė jis savo bičiuliui Porrúa.

Po to turėjo eiti kitas žingsnis – greitas išsiskyrimas: Aurora išvyksta į Paryžių, Julio toliau darbuojasi Senjone prie naujo projekto, „Paskutinio raundo“; rugpjūtį Julio grįžta į Paryžių, o Aurora rudenį iškeliauja į Ameriką, iš pradžių tikriausiai į Jungtines Valstijas aplankyti sesers; paskui į Argentiną, į Buenos Aires. Taip ir atsitiko. „Tą dieną, – pasakoja man Rosario Moreno, – Julio ir Aurora pietavo pas mus, paskui Aurora paprašė, kad pasaugočiau jos lagaminus ir kai kuriuos kitus daiktus, kuriuos nori vežtis į Paryžių.“

Tas numatytas apmąstymų laikotarpis padėjo tik dar labiau sutvirtinti ir aiškiau suvokti nusistatymą ir prieiti prie išvados, kad skyrybos neišvengiamos. „Turiu artimą žmogų, kurio man visiškai užtenka gyvenime, ir viliuosi drauge su juo nueiti paskutinį ir šiaip jau ilgo gyvenimo tarpsnį“, – prisipažino jis Porrúa.

Cortázaras užtruko Senjone iki rugsėjo vidurio, lietingo rugsėjo, kai ūmai sutrumpėjo dienos ir labiau pakvipo laukai. Tuo tarpu Aurora kaip paprastai kliovėsi bendrų draugų parama, Cortázaras rūpinosi tuo ir baiminosi, kad ji nepasijustų vieniša arba atkirsta nuo visų pažinčių, per visus tuos metus užsimezgusių Paryžiuje. Iš pradžių Aurora tarėsi esanti Cortázaro pamesta, nors iš tiesų Ugnės Karvelis pasirodymas jo gyvenime, Cortázaro žodžiais sakant, sutapo su lėto sutuoktinių poros nusitolinimo pabaiga; pabaiga to proceso, kurį sudarė tolesnis nesusipratimų ir apgaulingų iliuzijų toleravimas. Karvelis savo ruožtu, važiuodama į Sen Tropezą, užsuko į Senjoną ir susitiko su rašytoju sodyboje.

Grįžęs į Paryžių, Cortázaras išsikėlė iš namo Generolo Beuret gatvėje, palikdamas jį Aurorai, ir netoliese išsinuomojo butą.

Jiedu abu, Aurora ir Julio, ilgai minės tą rugsėjį drauge su ką tik sugriauta praeitimi kaip sunkų išmėginimą, nors išsaugos šiltus jausmus vienas kitam. Kaip tik tomis dienomis Cortázaras susipažino su García Márquezu ir jo žmona Mercedes Barcha ir visą gyvenimą palaikė nuoširdžią draugystę. Tada taip pat perskaitė romano „62. Pasidaryk pats“ korektūrą ir nusiuntė leidėjui; beje, būtent tada jis puoselėjo planą drauge su Goytisolu, Fuentesu, Vargasu Llosa ir kitais rašytojais parašyti laišką Fideliui Castro apie intelektualų padėtį Havanoje.

 

Nuo 1968 m. pabaigos iki 1969 m. vidurio jis taip pat daug keliavo. Vien nuo gruodžio iki birželio aplankė Čekoslovakiją, Kubą, Lenkiją, Ugandą ir Egiptą. Senjonas kaip anksčiau buvo ramybės uostas, tik dabar su Ugne.

Senjonas jam visada buvo prieglobstis. Ten buvo levandų kalvos, tylios dienos ir ištikimasis [džiazo muzikantas Aldo] Franceschini. Vos pasukęs ūksmingu taku tarp medžių, sveikindavosi su tada dar mažu Frédéricu, monakiečiu, savo kaimynu ir Ugnės sūnaus Christophe’o žaidimų draugu. Būdamas paaugliu, jis pirmąkart nuvažiavo į Paryžių „Cortázaro Fafneriu³“; jo žodžiais tariant, Cortázaras visada būdavo stratosferoje, visa galva iškilęs virš tikrovės, „prisimenu, kad jis rašė be paliovos“. Vos paėjęs sužėlusiu akmenuotu taku, atsidurdavo nedidelėje miestelio aikštėje, kur tryško fontanas, ir atidarydavo medines Aldo ir Rosario duris. Paprastai, pasivaišinus cigaretėmis, jis įkišdavo nosį į dirbtuvę, klausinėdavo, ką tuo metu piešia Rosario, dailininkė, kuri neparduoda savo paveikslų, o juos dovanoja.

„Paskui jiedu su Aldo gerdavo matę, o man matė nepatinka, – pasakoja Rosario. – Julio buvo puikus žmogus, bet drauge šiek tiek savitas, sakau tai su meile, Aldo sutvarkydavo jam viską, kai ištikdavo kokia bėda namuose.“ Vis dėlto, nors ir tariamai nelinkęs šeimininkauti, Cortázaras mėgo prisipirkti visokių įrankių. Nueidavo į artimiausią parduotuvę, prisipirkdavo vinių, plaktukų, atsuktuvų ir kitokių įrankių. Vienas kaimynas teigė, kad Cortázarui labai patiko atsuktuvai, ir kartą jis priskaičiavo jų per keturiasdešimt.

Be kita ko, Senjonas buvo traukos centras Cortázaro bičiuliams, susitikimų ir projektų aptarimų vieta. Tame name be numerio ir neįvardytoje gatvėje 1970 m. rugpjūtį įvyko gausus susirinkimas, nutaręs įsteigti žurnalą „Libre“.

Iš tiesų susitikimo priežastis buvo Carloso Fuenteso pjesės „Vienaakis karalius“ premjera Avinjono festivalyje. Susirinko diduma tų, kurių knygos buvo priskirtos Lotynų Amerikos literatūros bumui. „Atvažiavo Carlosas, Mario Vargasas, García Márquezas, Pepė Donosas, Goytisolas, visi su savo draugužėmis, gerbėjomis (ir gerbėjais), viso labo beveik keturiasdešimt; įsivaizduoji, – dėstė rašytojas Jonquièresui, – erzelynė, buteliai anyžinės, šnekos, muzika, senjoniečių stebėjimasis atvykus autobusui, užsakytam specialiai mano svečiams.“

María Pilar Donoso, Čilės rašytojo José Donoso našlė, pasakoja apie tą susirinkimą, paminėdama anekdotą, kai jiedvi su Rita, Fuenteso žmona, buvo per klaidą palaikytos prostitutėmis:

 

García Márquezai keliavo su vaikais, jau pakankamai paaugusiais, kad jie mėgautųsi kelione. Mes su Vargasais Llosomis palikome vaikus Pedralbeso vaikų darželyje, mudvi su Patricia labai sutrikome, pamačiusios, kad atsisveikindami vaikai linksmai moja rankomis, džiaugdamiesi, kad galės kelias dienas praleisti be tėvų.

Cortázaras su Ugne Karvelis Avinjone jautėsi kaip namie, nes Julio sodyba Senjono miestelyje buvo ne per toliausiai.

Premjeros vakarą po spektaklio nuėjome pavakarieniauti į restoraną. Tą vakarą Carloso žmona Rita buvo labai graži su savo pačios pasisiūta palazzo pyjamas ir žaliu aukso atspalvio indišku sariu. Aš taip pat vilkėjau sariu, bet indiškai: kaip iš priekio klostytu sijonu ir atviru petimi. Mudvi ėjome šiek tiek atsilikusios nuo vyrų – Fuenteso, Pepės ir Juano Goytisolo. Ėjome iš lėto, mėgaudamiesi žmonių knibždančiomis viduramžiškomis gatvėmis. Buvo daug jaunimo, daug hipių, kaip įprastai tais laikais. Nuotaika buvo šventiška, oras šiltas ir malonus, ir mudvi su Rita labai rimtai kalbėjomės apie dukterų auklėjimą.

Staiga šalia sužviegė stabdžiai ir priešais sustojo didelis policijos automobilis. „Mesdames [Ponios]!“ – eidamas artyn suriaumojo mums policininkas. „Maismessieurs [Ponai]… – atsakiau jiems pačia taisyklingiausia tartimi ir dramatiškiausia teatro intonacija, – nous ne sommes pas des prostituées [mes ne prostitutės]…“

Avinjone praleidome tris ar keturias dienas. Kartą Cortázaras su Ugne surengė pietus žaviame kaimo stiliaus viešbutyje būreliui draugų iš Barselonos, Paryžiaus ir kitų miestų. Paskui nuvažiavome pas Cortázarą į namus, ir ten nutiko du svarbūs įvykiai: buvo įsteigtas žurnalas „Libre“ ir Mario Vargasas Llosa pakeitė šukuoseną.

 

Tai „Paskutinio raundo“ metas. Knyga atitinka tuos pačius parametrus kaip ir „Kelionė aplink dieną per aštuoniasdešimt pasaulių“: nuotraukos, laikraščių iškarpos, eilėraščiai, piešiniai, apsakymai, pastabos. Viskas sava ir svetima. Ir struktūra, ir chaosas sykiu, jokių priedų, išskyrus skaitytojo numatytą ritmą ir kryptį. Iš visos serijos tekstų paminėtini trys apsakymai: „Silvija“, „Kelionė“ ir „Pokaičiai“, neskaitant Cortázaro suartėjimo su Allaino Resnais kinu, Mallarmé poezija, grafologija arba – kritiškai – su Salvadoro Dalí figūra. Kaip ir kitame almanache, randame ne tik autobiografinių nuorodų, tokių kaip tekstas „Viena iš tiekos dienų Senjone“, bet ir skaidrių apmąstymų, nors šiek tiek pridengtų savotiška ironija, tokių kaip „Apie trumpą apsakymą ir jo aplinką“.

[...]

Kelionės po skyrybų su Aurora tam tikru požiūriu liko darbinio pobūdžio, bet drauge ir savotiška apsauga nuo žmonių, telefono, namų, draugų, emocinio streso, kamavusio Paryžiuje nutrūkus santykiams. Visa tai paskatino jį beveik dviem mėnesiams – 1970 m. kovą ir balandį – persikelti į Londoną. Apskritai Vargasas Llosa pasiūlė jam apsistoti Cadogan Gardense; tad galiausiai jiedu su Ugne, kelias dienas lydėjusia jį, ir įsikūrė Peru rašytojo namuose, juoba kad šis su žmona Patricia buvo išvykę kelionėn. Tad abi sutuoktinių poros Londone nesusitiko, nors to labai norėjo ir Julio, ir Mario.

Londone Julio ir Ugnė greit prisitaikė ir jau kūrė planus, bet po kelių dienų taip atšalo, kad galop įsisnigo. Nors prieš tai kelias savaites buvo ne mažiau kaip penki laipsniai šilumos, temperatūra staiga nukrito žemiau nulio, apšarmojo langai, namų fasadai, šaligatviai, į namus ir lovas prasismelkė drėgmė. Be kita ko, Ugnė turėjo išvykti, tad Julio liko vienas.

Cortázaras visų labiausiai bijojo sušalti ir susirgti užsienyje, o Vargaso Llosos namai, sugedus šildymo sistemai, tapo tikru iglu. Jis pradėjo kosėti, o tai jau savaime buvo pavojaus signalas. Bandė kovoti su šalčiu griebdamasis viskio, šiltų kojinių, megztinių ir antklodės, kuria apsigaubdavo kiekvieną rytą, bet to nepakako: šaltis smelkėsi pro vilną ir vatą, audiniai stiro, sutriko darbas – tuo metu dirbo prie vertimo. Pairo nervai. Kita vertus, jis nenorėjo palikti Vargaso Llosos namų, nes buvo pažadėjęs juos saugoti, rūpintis paštu ir prižiūrėti automobilį, kuriuo nei jis, nei Ugnė nedrįso naudotis šalyje, kur privaloma laikytis kairės kelio pusės ir nepatartina važinėti tokiems nemokšoms kaip jiedu. Tad ryžosi ieškoti kito būsto, bet netoliese, kad galėtų ir toliau dėtis Vargasu Llosa, apsiželdinęs tokia pat barzda. Apsiklausinėjęs ne per toliausiai aptiko viešbutuką „Astor House“ ir įsikraustęs į šildomą kambarį galėjo jaukiai skaityti, rašyti ir versti.

Savijauta pamažu keitėsi. Nepaisant pūgos, Londonas jam patiko. [...] Tomis dienomis jis aplankė visas parodas, teatrus, skersai išilgai išvaikščiojo visą miestą. Be kitų susitikimų, pasitaikė kartą susitikti su Octavio Pazu, jam papasakojo apie skyrybas su Aurora ir apie naują partnerę Ugnę. Jiedu taip pat prisiminė savo kelionę į Indiją. Netrukus jis grįžo į Paryžių.

 

Skyrybos anaiptol neatitolino Auroros ir Julio. Jiedu ištisai palaikė draugiškus santykius. Bet pasikeitus aplinkybėms pasikeitė ir gyvenimo būdas, ypač Auroros: dabar ji daug laiko praleisdavo Argentinoje, bet išsaugojo būstą Generolo Beuret gatvėje, kur apsistodavo atvykusi į darbą UNESCO. Cortázaras persikėlė ne per toliausiai nuo Ugnės, į Savojos gatvę, šalia Dievo Motinos katedros, greta Menų tilto. Butas buvo mažytis, žemomis lubomis, labai nepatogus tokiam aukštam žmogui kaip Julio, bet labai patogioje vietoje, kaip ir Ugnės, tad vos iškėlęs koją iš namų atsidurdavo Lotynų kvartale, kur apstu kavinių ir kino teatrų ir visai šalia pat upė, viena mėgstamiausių pasivaikščiojimo vietų. Tad, gyvendami skyrium, jiedu išsaugojo tam tikrą nepriklausomybę ir galėjo dirbti netrukdydami vienas kitam.

Pirmąjį 1971 m. ketvirtį pasirodė žinia apie du apsakymus, vėliau šie įėjo į rinkinį „Oktaedras“. Tai „Juodos katytės antkaklis“ ir „Kindbergas“. Taip pat tuo metu Cortázaras bandė išsirūpinti Prancūzijos pilietybę. Ilga biurokratinė procedūra Prancūzijoje, juo labiau kad po 1968 m. gegužės įvykių reikėjo atsižvelgti į nenumatytas aplinkybes ir pasireikšti kaip aktyviam bendruomenės nariui. Negana to, jis stengėsi gauti dvigubą pilietybę, kad tapęs Prancūzijos piliečiu neprarastų Argentinos pilietybės. Nepaisant jo apdairumo, spauda paskelbė žinią, kuri tapo sensacija, ir galiausiai po įvairių manipuliacijų kai kurie Argentinos šaltiniai paskelbė, kad rašytojas atsižada savo etninių kultūrinių šaknų. Kita vertus, jis tikėjosi, kad tas klausimas bus išspręstas per metus, bet, dusyk gavęs neigiamą Giscard’o d’Estaing’o vyriausybės atsakymą, Prancūzijos pilietybę įgijo tik po dešimties metų, jau valdant Mitterrand’ui.

[...]

Būta prielaidų, kad ne kas kitas, o Ugnė Karvelis, naudodamasi savo pažintimis ir ryšiais, sugebėjo Cortázaro kūrybai atverti kelią į leidybos pasaulį. Kitaip sakant, Cortázaras patekęs į literatūros pasaulį jos pastangomis. Visai galimas daiktas, bet žvelgiant iš keturiasdešimties metų perspektyvos nesunku matyti, kad tai nieko negalėjo nulemti, nes, prisiminkime, apie 1968 m. Cortázaras su savo kūryba skynėsi kelią į literatūros erdves savo paties jėgomis, be jokių papildomų postūmių, nors, tiesą sakant, nebūtų pakenkę, jeigu tokių būtų buvę.

Tais metais Cortázaras paskelbė didumą savo svarbiausių kūrinių, o vėliau jį suskato spausdinti pagrindinės Ispanijos leidyklos „Seix Barral“ ir „Alfaguara“, ir jo kūryba paplito po pasaulį mažų mažiausiai dvylika kalbų – tai nepaneigiamas faktas. Be to, jį leido didžiausios pasaulio leidyklos, seniai įsitvirtinusios knygų rinkoje.

Kaip jau minėjome, skyrybų su Aurora metu jis jau baigė skaityti romano „62. Pasidaryk pats“ korektūras ir dirbo prie teksto Saros Facio ir Alicios D’Amico nuotraukų albumui „Buenos Airės, Buenos Airės“ ir prie naujo rinkinio „Paskutinis raundas“. Be to, leidykla „Sudamericana“, kaip minėjome, jau buvo išleidusi papildytas apsakymų knygas „Bestiarijus“, „Slapti ginklai“, „Kronopų ir garsenybių istorijos“, „Visų ugnių ugnis“ ir „Aplink dieną per aštuoniasdešimt pasaulių“. Taip pat romanus „Laimėjimai“ ir „Žaidžiame klases“. Ar bendras gyvenimas su Ugne Karvelis turėjo tokią jau didelę reikšmę Cortázarui išgarsėjant literatūros pasaulyje? Manome, kad ne. Taip pat buvo daromos prielaidos, kad nuo 1968 m. Cortázaro politines pažiūras paveikė gyvenimas su Ugne Karvelis, labai simpatizavusia Fidelio Castro revoliucijai. Kas be ko, mes matome, kaip nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios Cortázaras keičiasi iš esmės, įsitraukdamas į pažangų to meto visuomenės judėjimą, ir jo politinė veikla tampa faktu, kurį reikia konstatuoti atsižvelgiant į padėtį visų pirma tokiose šalyse kaip Argentina, Čilė, Urugvajus, Bolivija, Venesuela ir kt. Paragvajus, Nikaragva ir Salvadoras negrįžtamai pakeičia kryptį žmogaus teisių srityje, ir tai iš tiesų sutampa su tais metais, kai jis artimai bendravo su Ugne Karvelis. Vis dėlto 1973–1983 m., Pietų Amerikos pietuose vykstant kariniams perversmams, paveiktas susiklosčiusių aplinkybių, rašytojas susieja savo gyvenimą su Russello tribunolu⁴ ir aktyvia visuomenine veikla.

[...]

 

Iš: Miguel Herráez. Julio Cortázar, una biografía revisada. Barcelona: Alrevés, 2011

Vertė Valdas V. Petrauskas