Šokėjas Amsterdamo lange
Atvykėlis visados pasiklysta Amsterdamo senamiestyje, kur žengi virš naujo kanalo kas kelis šimtus metrų, kur raudonų plytų apsuptos gatvės eina vingiais, tai susiaurėja, tai išplatėja, ir kur, priėjus sankryžą ir pažvelgus į visas keturias puses, vaizdas lyg atsidūrus kambaryje su veidrodžių sienomis. Kad ir kur pažvelgsi, iki horizonto nusidriekę raudonos plytos ir tiltai. Šiuose labirintuose susiorientuoti padeda tik langai, kurie praplėšia plytų sienas ir atveria Amsterdamo gyventojo svetainę, apšviestą šiltų šviesų, o kartais net židinio.
Retas Amsterdamo gyventojas slepiasi už užuolaidų. Atrodytų, kad olandai atviri žmonės, neturintys ko slėpt, tačiau vis labiau įtariu, kad jie tiesiog banalūs. Ši mintis greičiausiai randasi iš mano pagiežos olandams, bent tiems, kurie ne gėjai arba filosofai. Olandai retai susidraugauja su buitenlander, o lietuvis jiems galbūt net vreemdeling. Savo butuose jie tokie pat kaip ir pokalbiuose su vreemdeling – kostiumuoti ir paviršutiniški. Girdžiu gandus apie vakarėlius su kokainu ir ketaminu, tačiau vargu ar kada pareikšiu norą atsidurti ankštame ir drėgname Amsterdamo bute su kokainą vartojančiais olandų bankininkais. Kartais vaikščiojant tenka tuos vakarėlius išgirst – kažkur virš mano galvos, su trankia muzika ir olandiškais krenkštimais: „Chezelich! Echt! Jan licht op de chrond, chacha!“
Kaip ir kiekviena kultūra, olandai nėra iš esmės blogi, ir man tinka Amsterdamo gedogen politika. Žodis gedogen verčiamas kaip „tolerancija“, ir nors ogen olandiškai reiškia „akį“, olandai mane tikina, kad gedogen neturi nieko bendro su užverstomis ar nusuktomis akimis. O veltui! Gyventi Amsterdame reiškia gyventi nematomam ir nematančiam. Kiekvienas šitame komercijos mieste turi savo degančių reikalų ir nė nestabtelės, kad imtų priekabiaut ar stebėtis viena iš žmogaus variacijų. Šių variacijų Amsterdame begalė. Aišku, olandai gali viso šito nemėgti, jiems kai kurie vreemdeling gal net ir šlykštūs ir kai turi laisvą akimirką, jie juos smerkia. Tolerancija nelygi priėmimui. Amsterdamas puiki vieta, ir olandai puikūs žmonės, jei nenori daugiau nei tolerancijos.
Kai vis dar tyrinėjau Amsterdamo labirintus ir net nepažinojau savo buurt, vienas mano orientyras buvo smulkaus sudėjimo vyras, kurį nuolatos matydavau šokantį savo bute. Jis tai darė, lyg niekas nestebėtų, ir man nebuvo įspūdžio, kad šis vyriškis norėjo dėmesio. Kartais atsukdavo nugarą, kartais veidą, bet jis niekados nežiūrėjo į tave – stebėtoją. Jei jo akys tave užklupdavo, tai buvo tik pasekmė tų intensyvių ir beveik smurtinių raitymųsi, kurie raibuliavo pro jo kūną. Atskiros bangos ėjo per jo kaklą, rankas ir klubus. Per tą raitymąsi kartais jo akys užtikdavo tavąsias, ir ten galėjai sekundę pamatyt tyrą, malonės kupiną žvilgsnį. Jis nežiūrėjo pro tave, jis tave matė, bet jam nebuvo svarbu, kad tu spoksai. Dažniausiai jis šoko pagal garsią roko muziką, kuri aidėjo net nuėjus porą gatvelių toliau.
Vieną dieną šokėjo lange nebepamačiau. Kitą dieną prie jo lango buvo keliolika gėlių puokščių ir ant lango užklijuotas plakatas. Tame plakate angliškai parašyta „Ilsėkis ramybėje, Lango Šokėjau“. Tai buvo paminklas. Sprendžiant iš to, kad negaliu atrasti šio paminklo nuotraukos, tikriausiai buvau netekęs žado. Nepamenu jo vardo, gimimo ar mirties datos, tik tai, kad jam buvo keturiasdešimt metų ir kad ta diena Amsterdame buvo šalta ir šlapia. Dabar ten gyvena kažkas už užuolaidų.
Praėjus jau beveik metams, vis dar pagalvoju apie šokėją lange. Ar jis žinojo, kad jo laukia mirtis, ar ji ištiko visai netikėtai? Ar jo šokis buvo spazmas, o gal malda ir auka? Lango šokėjas man vaidenasi, kai mano įgimta mažakraujystė, kuri dažnai tūno nekeldama vargo, vėl rodo ragus ir krečia išdaigas. Gulėdamas pusiau šiltoje vonioje, kad numalšinčiau kaulų maudimą, ir klausydamas Amsterdamo senamiesčio varpų, galvojau, ar kas nors kada pasitiko mirtį kaip draugą.
Šių minčių sūkuryje, vaikštinėdamas po jau puikiai pažįstamą savo buurt, užtikau vyrą, kurį matydavau nuo tada, kai įsikrausčiau į senamiestį. Jisai dažniausiai stovėdavo prie savo namų durų rūkydamas, visados žiūrėdavo į tolumą pro raudonų plytų sienas ir judindavo tik dešinę ranką, kad prie lūpų pakeltų cigaretę. Kelis kartus teko jį matyti ir šlubuojantį velnias žino kur. Tik tą dieną pastebėjau, kad jis turi akies tvarstį, tad dėl barzdotos išvaizdos dar labiau priminė nuskriaustą piratą. Iki tos dienos prisibijojau to vyro, tačiau, kaip dažnai būna, kažkas nusprendė už mane, kad šiandien norėjau jį suprasti, o gal pats būti suprastas.
Priėjau prie jo ir su (tikiuosi) kuklia šypsena paprašiau cigaretės, ir pasakiau, kad nuolat jį matau čia. Jis su tikrai kuklia šypsena ištiesė man, ko prašiau. Susipažinome ir aš pasakiau, kad jo vardas toks pats kaip mano mėgstamiausio filosofo. Po kelių momentų, kai jis bandė prisiminti filosofą tokiu vardu, supratau, kad kalbu su akademiku. Jis ketverius metus studijavo grynąją matematiką Prancūzijoje, bet įvyko kažkoks mįslingas įvykis ir jis pametė protą. Sakiau jam, kad geriausi filosofai irgi pameta protą, šiuo juokeliu bandydamas slėpti savo išgąstį, kad priėjau prie bepročio ir, negana to, matematiko. Man palengvėjo, kai jis smarkiai nusijuokė iš mano pastebėjimo, ir pradėjome vienas kitą lengvai juokinti apie matematikos ir filosofijos bendrumus. Abu kadaise tikėjome, kad, atradę teisingą sąvoką ar formulę, pajausime palaimą ir išspręsime bent savo kančias. Juokėmės garsiausiai iš jaunystės.
Tuomet po rimties momento jis pažvelgė į mane ir gan ironišku tonu pasakė: „Aš neturiu vienos akies. Liko tik viena ausis. Po kelių savaičių manęs laukia dešinės kojos ilginimo operacija. Kiekvieną dieną patiriu chroniškus kūno skausmus. Nuvyliau kiekvieną žmogų, kurį mylėjau. Kokį filosofą turėčiau skaityti?“
Tuomet pagalvojau, kad žmogus priešais mane gali bet kada suklupti ir nebeištverti kančios, todėl mano atsakymas turi būtinai būti teisingas. Dabar mąstau, kad toks įspūdis buvo pernelyg niekinantis, nes šis vyras oriai stovėjo ir juokavo apie savo kančias, lyg šios būtų nutikusios didžiausiam niekšui. Kelias sekundes mąsčiau, kol jis žvelgė į mane su savo viena akimi ir užbaigė cigaretę. Iš tiesų atsakymą žinojau iš karto, tik nenorėjau sukelti įspūdžio, kad žiūriu į jo klausimą pro pirštus. Mąsčiau tik apie filosofijos princą Spinozą, kurio erezišką filosofiją Amsterdamas toleravo dar septynioliktame amžiuje. Filosofas, kurio gyvenime netrūko kančios, kuris mirė nesulaukęs keturiasdešimt penkerių metų ir kuris savo „Etikoje“ norėjo palikti atsakymą, kaip gali žmogus gyventi pasaulyje, kuris kiekvieną dieną jį kankina, o vieną dieną sunaikins. Spinozai vėliau teko sprukti iš Amsterdamo, nes olandų tolerantiškos nuotaikos greitai keičiasi.
Jis sakė: gerai, užsisakys Spinozos „Etiką“ tuoj pat, nors aš pridėjau, kad sąvokos tik išblaško. Jam tai tiko. Pasidalinau su juo savo mažakraujystės situacija. Jis apgailestavo. Tariau jam, kad iš visų pasaulio kančių manoji dar ne tokia bloga, visi ką nors kenčia. Vyras nuoširdžiai nusijuokė ir tarė: „Sveikas atvykęs!“ Tik, aišku, ne visai tais žodžiais ir ne ta kalba, kurią suprato mano seneliai.
