Apsas

 

– Tik nesakyk, kad domiesi tuo epsu, – suburbėjo sūnus tarsi tarp kitko.

– Ne, – atsakė motina, – tik skaitau naujienas. Čia rašo, kad vandens sumažėjo, to, kurį išleidžiam per papildomą laistymo sistemą.

– Visiškas švaistymas, – susiraukė sūnus ir giliau įkvėpęs tęsė: – Mama, jei man reikės paskolos, gal žinai, kuris bankas duoda su mažiausia nuošimte?

– Aš uždarysiu savo sąskaitas, – atsiliepė motina. – Man neberūpi, kad bankai iš manęs užsidirbtų.

– Savo sąskaitas? Kiek jų turi? Skamba įspūdingai.

– O dėl apso, beje, Ona jau turi. Labai patenkinta. Tik nesakyk niekam. Juk čia baisiai nelegalu – norėti numirti.

– O gal tu man paskolintum pinigų? Noriu nupirkti tą mišką. Mediena – kosminis biznis. Be to, jei tau liktų mažiau pinigų, būtum saugesnė.

– Saugesnė?

– Na, juk epsas kainuoja nemažus pinigus. Neturėsi pinigų – neturėsi epso. Neturėsi epso…

– …nemirsi. Tu pasvarstyk dėl medienos. Na. Ir dėl to apso, ar jis tau kliūva? Ar turi kam parduot?

– Parduosiu, parduosiu. Bet kad pardavinėju BMW, kuris ne man priklauso… Tau neįtiksi.

– Geriau nueik į jos vestuves.

– Neketinu. Kas man rūpi.

– Draugavot ilgai. Maniau, susituoksit, o ir Pauliukas – bendras jūsų vaikas.

– Neturiu laiko. Jau eisiu. Vytas turi seną motociklą, kurį galim restauruoti. Bus kosminės babkės.

Sūnui išėjus motina toliau vartė programėlių katalogą, bet nieko neradusi trenkė telefoną į sieną. Ir pusbalsiu sušnabždėjo:

– Jei sugebu taip mest telefoną, kad išsitaškytų, gal jis ir teisus, gal man per anksti mirti?

Ji susižėrė telefoną, uždėjo nukritusį dangtelį, susirado numerį ir paskambino.

– Nerandu nieko, – guodėsi ji, – nors jau turiu beveik visus pinigus.

– Tikiesi tokį dalyką rasti paprastam telefono programėlių kataloge? Ar supranti, kad tai nelegalu? Čia kaip narkotikai paaugliams – tas apsas seniams. Gyvenimas pasidaro rožinis, viską pajunti taip… ryškiai. Čia reikia specialių kontaktų, tarpininkavimo, garantijų dėl patikimumo. Gi jau sakiau tau.

– Matai, viskas šiek tiek keičiasi. Adomas nori pirkt mišką ir motociklą… Žinai jį. Prieš tai buvo gėlių parduotuvė, paskui muzikos studija…

– Kaip nori, – atsakė jai Ona, – man tas apsas labai padeda, nors ir manai, kad taip kalbu tik norėdama komisinių. Tiesa, noriu jų. Nes kai apsas pradeda veikti, atsiranda daug dalykų, ką dar norisi padaryt, išbandyt, paragauti. Ir pensijos neužtenka panašiai kaip jaunystėj pirmo atlyginimo. Bet jis tikrai padeda. Mano pulsas jau 49, širdis plaka lėčiau, lėčiau kvėpuoju. Bet užtat visa turi skonį.

Motina susijaudinusi draskė nagais adido kelnes.

– Man vis tiek dar trūksta, turiu sulaukt pensijos. O kaip maistas?

– Niekad dar nebuvo taip malonu, skanu, ryšku. Bet valgau mažai. Kai gausi pensiją, na, jei pirksi apsą, jos nebepravalgysi. Žinoma, gal ir tavo Adomui reikia tokio apso… Kad tavo pensijos neprarytų, – nusijuokė Ona.

– Nekalbėk taip, jis jaunas. Sakė, neis į jos vestuves. Pasakyk jai. Gal nebus taip nemalonu, kai iš anksto žinos.

– Aišku, kad neis. Ji ir kvietė nerimtai, – Ona košė žodžius taip, kaip paprastai darydavo įsižeidusi ar nepatenkinta. – Jei būtų kas rimtai, jie patys tuoktųsi.

– Tai kada tavo data? – paklausė motina.

– Galiu rinktis iš dviejų. Po mėnesio, liepos 20-ą, arba rugsėjo vidury. Niekaip neapsisprendžiu. Žinai, kai mirtis taip arti, dar ir pagyvent noras grįžta.

– Man ne, – užtikrino motina. – Kai tik sulauksiu pensijos…

– Gerai gerai, – atsiliepė Ona, – jis ir vėl iš tavęs ją išvilios. Taip ir gyvensi. O žinai, ten galima mokėti dalimis…

– Noriu to tavo apso, – pasakė motina.

– Tu nori ko? Mirt ar dar pagyvent, tik kitaip, ne kaip tu, o kaip aš?

– Gerai, – tarė motina, – vis dėlto aš jam paskolinsiu pinigų. Aišku, jis jau tiek šlamšto prisipirko, kad įtikintų mane, kokia aš jam svarbi, kad jau net nebepatogu vėl apsimest, kad noriu mirti tiesiog dabar. Komisinių tau, matyt, nebus, bet gal galėtum man vis dėlto duoti kontaktinį numerį, nes kai galėsiu apsą nusipirkt, tu jau būsi mirusi. Nors man ir malonu su tavim pasikalbėt. Bet net iki rugsėjo tiek nesutaupysiu.

Sulaikiusi kvėpavimą motina laukė, ką atsakys Ona. Šioji krenkštė, tarsi galynėtųsi su gerklę užkimšusiu gumulu.

– Tokie apsai nelegalu. Negaliu tau padėti, – teatsakė.