Laisva kaip vėjas
Tik neprašykite manęs pasakoti, kuris iš trijų „Š. A.“ įkūrėjų man buvo ir liko svarbiausias. Svarbūs visi.
Saulių Stomą kartą mačiau vaikystėje (mudviejų mamos bendraklasės Kauno „Aušros“ gimnazijoje), nors jis to nė kiek neprisiminė. Na ir kas. Prisimenu aš – tą šviesiaplaukį vyresnį nei aš berniuką, padavusį man Anderseno pasakų knygą. O kaip kitaip jis galėjo atsikratyti viešnia?
Buvau godžiai skaičiusi Saulių Šaltenį, o dar ne kartą mačiusi jo „Škac, mirtie, visados škac!“ Jaunimo teatre, tuose „rūmuose“ ant Tauro kalno, kurie jau išnyko.
Arvydas Juozaitis ir pats neįsivaizduoja, kaip mane, irkluotoją, iš tolo stiprino: buvo sportuojantis, dar ir kaip sportuojantis, bet visada intelektualus. Vienas rečiausių, įrodžiusių, kad sportuoja ne vien kvailiai.
Arvydas Juozaitis ir buvo tas žmogus, pakvietęs mane į „Šiaurės Atėnus“ – nesamą, tik susvajotą, beveik susapnuotą šių trijų asmenybių kuriamą savaitraštį.
Tai buvo viltingas, o kartu – ir neramus metas. Keli mėnesiai iki Nepriklausomybės, bet kas iš mūsų galėjo spėti, kad visa tai iš tiesų įvyks, kad ir Nepriklausomybė, ir „Šiaurės Atėnai“ gyvuos štai kiek daug metų.
„Do re mi“ – taip vadinosi ta kavinė, į kurią Arvydas pakvietė susitikti, net neslėpdamas, kad jau yra girdėjęs, kad žino: to meto dienraščiuose dirbti man slogu. Beje, nelabai atsimenu, kur ta kavinė buvo – kažkokiame rūsyje šalia Muzikos ir teatro akademijos (Konservatorijos) ir KGB būstinės, matyt, Pamėnkalnio gatvėje.
Arvydas Juozaitis tuo metu buvo žvaigždė. Anaiptol ne bulvarinės spaudos užžiebta – juk tos bulvarinės tai ir nebuvo. Jo dviguba biografija – olimpiečio ir Sąjūdžio lyderio – šiek tiek trukdė mums toje kavinėje kalbėtis. Sėdėjome nugaromis į kavinės erdvę, prie baro. Jos lankytojai nesivaržė atsistoti mums už nugarų ir kyštelti galvą: ar tai Juozaitis? Juozaitis! Vienaip ar kitaip, mudu susikalbėjome, juk man nereikėjo aiškinti, kodėl pasirinktas tas pavadinimas – Šiaurės Atėnai, kokios vizijos dabar Lietuvai rūpi.
O vėliau susitikdavome pas Saulių Šaltenį Mildos gatvėje, ne tik svajojome, bet ir kūrėme pirmuosius rašinius.
Sausio 30 dieną visi nusifotografavome, o jau tada…
Man keista, gera ir neramu prisiminti savo rašytus pirmuosius tekstus, tas savaitines Lietuvos įvykių apžvalgas. Baiminuosi jas skaityti. Bet kaip gerai prisimenu: štai sėdu sekmadienio vakarą ar net naktį prie rašomosios mašinėlės, štai atkaukšiu savo tekstą ar kelis tekstus ir pirmadienio paryčiais pėsčia iš Žirmūnų keliauju į Strazdelio gatvę – ten spaustuvė mums skyrė kambarį. Galbūt ta kelionė ir yra mano Šiaurės Atėnai: palei Nerį ir Vilnelę, per Bernardinus, tada jau aukštyn, iki Strazdelio viršukalnės, iki stabtelėjimo spaustuvės prieangyje, iki mano žvilgsnio į Vilnių.
Patinka kam ar ne, bet nerašysiu apie tą etapą, kai trys vyriausieji redaktoriai, trys asmenybės, susivokė, kad jų vizijos – skirtingos, visiškai nepanašios. Jie pasisklaidė. Mes likome, kas ilgiau, kas trumpiau.
Štai kas man įsiminė labiausiai. Jau kitose patalpose, Pylimo gatvėje, stoviu tarpduryje, nebežinodama, ar dar likti man redakcijoje, ar žygiuoti toliau. Dvejojau, ką ir kaip man rašyti, galų gale – kiek rašyti, kaip.
„Tu laisva kaip vėjas“, – sakė man Saulius Šaltenis. O šalia, kad žinotumėte, stovėjo man artimas žmogus, tiesiog – į redakciją palydėjęs. Kaip dažnai ir kaip laiku jis man tą Sauliaus pasakymą primindavo, tas mano senų laikų bičiulis. Visada, kai tik dvejodavau, kur eiti, ką rinktis. Kaip tai paplito tarp mano draugų, mano aplinkoje. Gintarė – tai laisvas vėjas.
Nuo „Šiaurės Atėnų“ ir tolau, ir artėjau – rašydama. Niekada nenutolau juos skaitydama. Tai – mano kelionių traukiniais palydovas, tai leidinys, kartais kuprinėje ir pagelstantis, kantriai laukiantis, kol vėl iškeliausiu.
Net jei niekada ir niekur nebeiškeliaučiau, vis tiek būsiu laisva kaip vėjas. Tik to jausmo atėniečiams galiu linkėti, vien tik jo.
