Danutė Kalinauskaitė: „Išsispausdinti „Šiaurės Atėnuose“ atrodė tikrasis pripažinimas“

Sakoma, geriausiai reiškinį ar objektą mato tie, kurie laikosi nei per arti, nei per toli. Palaikantys tinkamą atstumą. Prozininkė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Danutė Kalinauskaitė nepriklausė vadinamajai „Šatėnų“ mokyklai, tačiau leidinį skaitė nuo pat pradžių. Būtent „Šiaurės Atėnuose“ publikavo ir savo pirmąją po ilgos tylos periodo parašytą esė „Daiktai“.

Pati Danutės Kalinauskaitės kūrybą taip pat atradau „Šiaurės Atėnuose“. Buvau skaičiusi ne vieną rašytojos esė ir novelę, mėgau knygą „Niekada nežinai“ (2008), kurioje, kaip teigia prozininkė, esė įteka į novelę ir atvirkščiai, bet iš tiesų Kalinauskaitės prozos magiją pajutau 2015 m. „Šatėnuose“ skaitydama novelę „Norėčiau būti Karenina“. Asmeniškumu, autobiografiška proza tuo metu garsėjusio leidinio puslapiuose ši novelė skambėjo kaip pati tikriausia, pati asmeniškiausia, nuoširdžiausia pasakotojos išpažintis. Kažkoks užkerėjimas, nes protas suvokia, kad tekstas nėra išpažintis, kad tai fikcija, bet jausmiškai tiki kiekvienu žodžiu, skaitai kaip tikro gyvenimo liudijimą. Suveikė sakinio, teksto kompozicijos meistrystė, be abejo, tačiau be konteksto, be „Šiaurės Atėnų“ puslapių šis burtas nebūtų buvęs toks stiprus. Taigi, ir kalbėjomės daugiausia apie tai, kas ta „Šiaurės Atėnų“ magija yra, kur leidinio dvasia slypi, kokie komponentai – žmonės, tekstai, net skirtingi laikmečiai – ją sudaro.

Virginija Kulvinskaitė

– Liudo Dovydėno premijos, kuri tau buvo skirta už romaną „Baltieji prieš juoduosius“, teikimo vakare minėjai, kad pačiai buvo labai svarbu publikuoti savo prozą „Šiaurės Atėnuose“, kad publikacijas šiame laikraštyje itin vertini, brangini. Kodėl?

– „Šiaurės Atėnai“ visą laiką buvo mano mylimiausias laikraštis. Kiti įdomūs, kuo nors vertingi, naudingi, dėl kokių nors temų neapeinami, o „Šatėnai“ – mylimi. Gal kad ten liko dalelė geriausios manęs – jaunos, gyvybingos, konkurencingos. Taip taip, sveikos konkurencijos tarp opusų pirmajame puslapyje buvo, bent aš ją jaučiau, ir kai kuriuos rašančiuosius, manau, tai užkurdavo… Nors paraleliai egzistavo kiti kultūriniai leidiniai, išsispausdinti „Šiaurės Atėnuose“ (kalbu apie „savo“, t. y. 2002–2015 metus) atrodė tikrasis pripažinimas. Gal kad jie buvo neretrogradiški, labiausiai jautė laiko pulsą, jų publikacijos būdavo pastebimos ir aptarinėjamos. Dar ten buvo gera atmosfera autoriams – nereikėdavo daužyti kakta sienos dėl rašinių kalbos, kokių nors neteiktinumų ir draudimų, niekas tavęs neperrašinėdavo, kitaip tariant, netiesindavo kuproto. Tavo tekstų imdavosi žmonės (Audrė Kubiliūtė!) su puikia kalbine klausa, kuriais visiškai pasitikėdavai.

Pagaliau joks kitas leidinys internete neturėjo tokios komentatorių skilties kaip „mėlynieji“ „Šiaurės Atėnai“, kur į kiekvieną naują tekstą būdavo reaguojama, po juo vykdavo karščiausios diskusijos, intelektualios, kartais nuo to teksto visai nutolstančios, užtat jokia publikacija nenugarmėdavo į tuštumą kaip dabar. Būdavo ir užgauliojimų, ir pavydo, anonimas juk gali išlieti visą savo žarnų turinį ir liks neišaiškintas (dėl to net buvo svarstyta komentarus kaip nors reglamentuoti ar išvis jų atsisakyti). Bet man būdavo įdomu skaityti, ką rašo Miestė, Varna, Ragana Kornelija, Musė cėcė ir kiti. Buvau susikūrusi psichologinius tų žmonių portretus. Porą kartų kažko ieškodama užklydau į tas mėlynąsias kapines, kur iš po slapyvardžių antkapių sklinda balsai, dabar besireiškiantys feisbuko platybėse, bet tai toli gražu ne tas pat. „Šiaurės Atėnai“ turėjo kažką tokio, kas suburdavo ir įdomius skaitytojus, ne tik rašytojus.

– Tavo atsakyme vyrauja būtasis laikas: „buvo mylimiausias laikraštis“, „buvo svarbu“. O kaip dabartiniai, t. y. pastarojo dešimtmečio, „Šatėnai“? Pastaruoju metu daliai autorių ir skaitytojų publikacijas kultūrinėje spaudoje – ir grožinės kūrybos, ir kritikos, eseistikos, publicistikos – atstoja postai feisbuke.

– Taip, publikacijos virto socialinių tinklų postais, žaibiškai reaguojančiais į aktualijas, pokyčius, diskusijom, kartais net muštynėm su mėlynėm paakiuose ir blokais po jų. Bet man kultūrinės spaudos publikacijas feisbuke atstoja ne tiek patys postai, kartais tikrai įdomūs, kiek nuorodos juose. Jei kas nors užkabina, spusteli ikonėlę, ir tave katapultuoja į internetinius „Šiaurės Atėnus“, „Literatūrą ir meną“, „Naująjį Židinį“, „Metus“, kokią nors platformą, tinklalaidę, kur nori. Šaltinių begalė. Jokio leidinio, jei jis ne popierinis, nebeperskaitai ištisai. Nebeliko sutelktumo kam nors vienam. Gyvenime viskas fragmentuojasi, skaidosi į kažkokias molekules, kurios skrieja pašėlusiu greičiu, ir, rodos, tam priešintis – tas pats, kas bandyti stabdyti Žemės sukimąsi apie savo ašį. O būdavo… „Šatėnus“ perskaitai beveik ištisai, kas vertinga, išsiplėši, o likusį laikraštį gali pasidėti ant stalo, kai atsidarai šprotų konservus, arba turi į ką suvynioti stiklainį su sultiniu, kai eini ko lankyti į ligoninę, kas vyniodavo, tas žino, – laikraštis („Šiaurės Atėnai“!) ilgai saugo šilumą. Visa tai kartu su andainykščiu gyvenimo tempu, įpročiais, galima sakyti – gyvenimo būdu, išnyko. Į virtualybę nieko nesuvyniosi, kaip ir į popierių – ugnies. „Šatėnus“, deja, skaitau priešokiais. Pasitikiu Giedrės Kazlauskaitės nuorodom, laukiu jos knygų apžvalgų – turbūt ne visada paprasta knygos esmę supresuoti į kelis sakinius ir dar ten įspausti raziną. Skaitau vertimus, pokalbius (iš naujausių – puikus, atviras Eglės Frank su Agne Cesiule), kai kada grožinę kūrybą. Giedrei pasitraukus iš laikraščio, manau, jis ir vėl gerose rankose.

– Ar atsimeni, kokia buvo tavo pirmoji publikacija „Šiaurės Atėnuose“? Žinau nemažai autorių, kurie mano, kad neverta savo tekstų duoti kultūrinei spaudai, nes taip sumenksta būsimos knygos naujumo efektas. O kiti / kitos kaip tik, atrodo, neturi ramybės, jei parašo ką nors naujo ir iškart nepublikuoja.

– Anais laikais, vėlgi tai 2002–2015 metai, naujumo efektas rašytojui atsiliepdavo, tiksliau, atsirūgdavo, labai tiesiogiai dėl formalios priežasties: jei kultūros įstaigos, skirstančios knygos leidimo rėmimo pinigus, to naujumo pasigesdavo, pinigų tiesiog neskirdavo: „Taigi viskas jau spausdinta…“ Todėl užduotis, prisimenu, buvo įdėti į rinkinį bent vieną ar du niekur nepublikuotus tekstus. Kaip perkūnsargius. Savo pirmąją esė „Daiktai“ buvau parašiusi tuo metu, kai jau mokiausi „šukę apgyvendinti kaip namus“, „instaliuotis skeveldroje“. Tada – po ilgos tylos – atrodė svarbu spausdintis, kad patikėčiau, jog dar kažką galiu, jog esu gyva, negalėjau laukti, kol į stalčių parašysiu visą knygą. Neįmanoma. Žinia apie būsimą publikaciją mane užklupo darže pas tėvus, jau po tėvo mirties, telefone tarp krapų išgirdau Sigito Parulskio balsą. O kad mano sukirpimo raštininkei rūpi ilgai nesimarinuoti ir spausdintis, supratau, kai rašiau romaną – užsidariusi, sukukusi, niekam neduodama jokių ištraukų, nors buvau prašoma. Tiesiog džiūvau.

– Kaip ir kada „Šiaurės Atėnai“ atsidūrė tavo akiratyje?

– Kai jie tik užgimė, 1990-aisiais, kaip sakė vienas iš ilgamečių „Šatėnų“ bendradarbių Laimantas Jonušys, tai buvo „epochinio lūžio laikraštis“, kartu su Atgimimu atvėręs visus mūsų sovietmečiu užspausto gyvenimo, ne tik literatūrinio, kultūrinio, šliuzus. Tada dar dirbau „Moksleivyje“, ir su bendradarbe Solveiga Daugirdaite redakcijoje aptarinėdavom savaitraščio vyriausiųjų redaktorių Arvydo Juozaičio, Sauliaus Šaltenio, Sauliaus Stomos (visi trys vienu metu ir vadovavo, ir jau tai buvo labai neįprasta) rašomas naujienas, publikacijas. Romualdo Granausko prisipažinimą ir atgailą bendradarbiavus su KGB – nuostabą ir reakciją prisimenu iki šiol. Nuo pat pradžių ten buvo įdomiausių dalykų, gyvo to laiko nervo, godotinų vertimų, Vladimiro Nabokovo, Fernando Pessoa, Juliano Barneso ir kitų, buvo to, ko nerasdavai nei „Literatūroje ir mene“, nei „Dienovidyje“. Ilgainiui apie tą savaitraštį ėmėm kalbėti kaip apie laikraštį su žurnalo dvasia. Pradėjau juo domėtis taip, kad laukdavau naujo numerio ir šeštadieniais skuosdavau į kioską pirkti. Atrodė, nenusipirksi „Šatėnų“ – praleisi ką nors svarbaus.

– „Šiaurės Atėnų“ redaktorių galerija įspūdinga, kai kurie redaktoriai ir redaktorės patys ir pačios yra itin talentingi rašytojai ir rašytojos, kiti / kitos – įspūdingos kultūros asmenybės. Redaktorius yra leidinio veidas ir vairas, kapitonas, nustatantis kryptį ir atsirenkantis komandą bei pakeleivius. Ar turi mėgstamiausią „Š. A.“ etapą, kryptį? Štai aš „Šiaurės Atėnus“ iš tiesų atradau, kai jiems vadovavo Sigitas Parulskis. Iki tol gal dar ir per jauna buvau ką nors suprasti, nors vis bandydavau, paskaitinėdavau, o kai už vairo stojo Parulskis, ėmiau laikraštį pirkti nuolat. Labai laukdavau paties Parulskio knygų recenzijų, jos man atrodė tokios drąsios, laisvos, provokatyvios. Eseistiškos. Asmeniškos, na, tarsi tikrai nuogos: tuo metu kalbėti savo balsu, sakyti savo nuomonę man buvo didžiausia siekiamybė. Ir dar viskas, ką rašė Giedra Radvilavičiūtė, Alfonsas Andriuškevičius. Patiko leidinyje klestėjęs itin asmeniškas, subjektyvus kalbėjimas ir apie literatūrą, ir apie pasaulį apskritai. Ir kalbos aristokratizmas, be abejo.

– Na va, apie Parulskio vadovavimo „Šatėnams“ laikus ir kryptį tiesiog nuėmei mano žodžius nuo lūpų. Laukdavau ir aš tų recenzijų ir galvodavau: štai tokia ir turi būti kritika – žvyras tarp dantų, o ne gomuriu nusliuogiantis moliuskas. Pirmiausia Parulskis rašė įdomiai. Į kaulus galėdavo gauti autoritetų autoritetai, neliečiamųjų nebuvo. Galėjau tik įsivaizduoti metro Algimanto Baltakio įtūžį, kai tas jaunas chuliganas nepaliko jo rinkinyje sveikos vietos. Parulskis niekada nebarškindavo metodologiniais įrankiais, neužsiimdavo literatūrologinėm abrakadabrom, kai yra nuskandinamas bet koks kūrinio vertinimas, o perskaitęs recenziją lieki nei valgęs, nei gėręs. Jos atsirasdavo iš kūrinio vidaus, iš tikro suinteresuotumo literatūra. Visada maniau, kad jis turėtų išleisti iš jų sudarytą knygą, ir ji būtų buvusi įdomi, aktuali, ryškinanti skirtį, kas yra gera literatūra, kas prasta, o kas visiškas šlamštas (žinoma, būtų pasilieję daug kraujo). Per tas Parulskio recenzijas atradau Louis-Ferdinand’ą Céline’ą („Kelionė į nakties pakraštį“), Bruno Schulzą („Cinamoninės krautuvės“, kurios man tapo kultine knyga) ir kitus.

Aš irgi laukdavau tada dar tik popierinių „Šatėnų“, kai ten ėmė reikštis Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė, – kartais atrodydavo, kad pirmuosiuose puslapiuose jiedu žaidžia sutartą žaidimą: tavo metimas, mano padavimas. Rašė Sigitas Geda, anot Marijaus Šidlausko, lietuviškasis kairiarankis kentauras, kanopa skeliantis kibirkštį ir nesukantis sau galvos dėl kokio ten politkorektiškumo kolegų atžvilgiu. Alfonso Andriuškevičiaus straipsnius išsikirpdavau ir laikydavau, kol išeidavo knyga. „Pasaulis parašytas tam, kad jame vyktų gyvenimas“ – daug ką ten sau pasitikrindavai apie menus ir ne tik. Man nepamirštamas Gintaro Beresnevičiaus plunksnos lengvumas, rašymo lakumas, niekas tokio neturi – trūksta jo įžvalgų, intelekto, humoro. Svarbiausia – akiračio.

Taip, ir kalbos aristokratizmas – šios asmenybės laikė aukštai užkėlusios kartelę (prisimenu Giedros reiklumą sau, bet ir kitiems). Ir ne vien kalbos – kokybės. Vieną savo tekstą Jūratei Visockaitei raginama nusiunčiau per anksti, neišnešiojusi, kliuvo kalba, daug kas man ten kliuvo, negalėjau miegoti, paprašiau, kad sustabdytų, neleistų, ir po kokio mėnesio ar daugiau nusiunčiau, kaip man atrodė, visai kitą kokybę. „Šiaurės Atėnams“ negalėjai bet kaip.

– Ką manai apie šiandien nemažai aptarinėjamą „kalbos demokratiją“, svarstymus apie „institucinę kontrolę“ ir siekį rašyti, kaip kalbame? Šių metų teksto redagavimo konferencijos REDA renginio šūkis buvo „Pasitikėti kalbėtoju“. Klausydamasi pranešimų ir ypač skaitydama kai kurių dalyvių portaluose ir kultūrinėje spaudoje publikuotus tekstus galvojau, kad jau iš tiesų pasiekėme tą postmodernų būvį, kuomet dalis kalbėtojų net ne atmeta, o iš esmės nebesuvokia skirties tarp sakytinės ir rašytinės kalbos, tarp funkcinių kalbos stilių ir tai laiko ne trūkumu, o „šiandieniškumo ženklu“, net kalbos gyvybės apraiška. Ar turi šis kelias, ši žiūra kokio potencialo?

– Na, šis postmodernus būvis yra demokratija par excellence… Aš ta proga vis nepavargstu cituoti diktatoriaus Gombrowicziaus, kuris čia rinktųsi ne demokratiją, laisvę, lygybę ir brolybę, o hierarchiją, absoliutizmą ir monarchiją. Liksiu prie absoliutistų. Rašytojas, jei jau kalbam apie rašto kultūrą, turi mokėti skirti funkcinius stilius, sakytinę ir rašytinę kalbą. Privalo mokėti valdyti kalbos instrumentą. Ir valdyti jį meistriškai. Nuleista ši kartelė – joks gyvybės ženklas. Visais laikais visose gyvenimo srityse, kūryboje, menuose reikėdavo išmanyti amatą, padirbėti pameistriu, miklinant ranką, akį, ausį, mokantis iš meistrų. Rodos, Asmik Grigorian sakė, kad dainininkui balsas yra raumuo, kuris turi būti nuolatos lavinamas. Pamaniau, kad rašytojui kalba irgi tam tikra prasme – raumuo.

Tavo minimas kalbos „šiandieniškumo ženklas“, „kalbos demokratija“ veikiausiai atėjo kartu su laisve ir demokratija išsileisti knygą bet kam, net visiškam grafomanui, kuris jei jau leidžia, tai ir turi teisę reikalauti vietos po saule, laisvės savo kalbai. Rašytoju gali būti kiekvienas panoręs, net beraštis. Ir yra… O skundai dėl „institucinės kontrolės“, kad kas nors ko nors neleidžia (šiandien!), atleiskit, kelia juoką. Tie skundai (laužiantis pro langus, kai atvertos durys?) pavėlavę mažiausiai penkiolika metų. Kas kur kam ir ką dabar draudžia? Mane galima įtarti slaptaisiais ryšiais su VLKK ar net VKI (Valstybine kalbos inspekcija). Net su pačiu pačiausiu Valotka. Bet aš čia atstovauju tik sau. Kalbėkim kaip tik norim stovėdami ant bačkos, užstalėj, jau nupuolę po stalu, bet rašyti reikia mokytis. Ne man vienai sunkoka ištverti knygoje prastakalbę (nebent to reikalautų kūrinio konceptas, tada kitas reikalas), po to ausys ilgisi klasikos gaudesio – kad ir Donelaičio hegzametro. Carmen Caro Dugo, vertėja į ispanų kalbą, sakė, kodėl jai buvo malonu versti Baranausko „Anykščių šilelį“ ir Donelaičio „Metus“. Todėl, kad tas pačias ištarmes ji girdinti ispanų klasikoje… Nežinau, nežinau, manau, tavo minimas kelias ar žiūra reiškia tik nuleistą – padėtą ant žemės – kartelę, ne potencialą.

– Koks pačios santykis su vadinamąja „Šiaurės Atėnų“ esė mokykla ir su patirtiniu rašymu?

– Jūratė Baranova kitados rašė, kad jei ne „Šiaurės Atėnų“ „auksiniai laikai“, gal Kalinauskaitė apskritai nebūtų grįžusi į literatūrą. Net pyktelėjau. Atrodė, per kategoriška, bet tiesos grūdo vis dėlto buvo. Grįžusi, manau, būčiau – brinkstantis alus jau turėjo išmušti volę. Bet ta esė mokykla su čia minimais rašytojais man padėjo išsilukštenti, surasti savo raiškos būdą. Kaip novelistei (eseistė aš vis dėlto nebuvau) rašyti kitokią novelę, laužyti kai kuriuos kanono tabu, pažeisti normą, kuri, atrodė, liko vakardienoj, dėl to pykdavo literatūrologai, bet užtat už nugaros jausdavai panašiai mąstančius. Tarsi kokią atramą ar pamušalą. O patirtinis rašymas?.. Kiek užgyvenu, tiek užrašau? Anksčiau taip ir buvo – reikėjo užgyventi visas privalomas užgyventi patirtis, visus pirmus kartus. Pirmų kartų nebeliko. Bet gyvenimo ir žmonių stebėjimas niekur nedingo. Tik mažiau nuostabos. Mažiau kas išmeta iš balno. Vis akivaizdesni dėsningumai, jau žinai, kas įvyks. „Dzenstame“, pasakytų Rolandas Rastauskas. Nesuprantu, kodėl jis neatrado vietos po „Šiaurės Atėnų“ stogu, rodos, turėjo tam visus duomenis…