Vienoje Vilniaus gatvėje
Tai mielai nuotraukai jau bus arti šimto metų. Mažai kas pasikeitę šiame Vilniaus kampelyje. Po karo neliko paskutinio iš dešinės namo priešais cerkvę. Nėra senojo vilnietiško grindinio, kurio akmenys lenkiškai kažkodėl buvo praminti kocie główki, kačių galvutės. Aišku, turėjo pasikeisti ir gatvės pavadinimas: iš Didžiosios Poguliankos (Wielka Pohulanka) 1940 metais ji tvirtai tapo Jono Basanavičiaus gatve. Nė tarybų valdžios nebuvo kitaip pervadinta. Iš kur galėjo atsirasti žodis Pohulanka ar Pogulianka, niekas tiksliai nenustatė. Lengviausia jį kildinti iš rusiško гулять, pasivaikščioti. Iki pat XIX amžiaus pabaigos ten buvo užmiestis, gamta, sodai, žodžiu, puiki vaikštynių vieta. Tačiau apylinkėse veikė net kelios smuklės, vadintos „Hulankomis“. Kad ir kaip būtų, dabartinė Basanavičiaus gatvė yra vienas seniausių kelių iš Vilniaus, pro Trakų vartus vedusių į Kauną, Gardiną ir Varšuvą.
Šiuo keliu 1812 metų birželį į Vilnių leidosi nenugalimoji Napoleono armija. 1915 metų rugsėjį, nelengvai paėmę Kauno tvirtovę, čia pražygiavo kaizerio pulkai. Tada šalikelėje jau stovėjo dabartinė cerkvė, turėjusi kiekvienam pranešti, kad patenkama į rusų miestą. Taip viską ir suprato vokiečių kariai, Pirmojo pasaulinio karo metais be saiko fotografavę šią cerkvę ir dėję ją ant gausybės lauko pašto atvirukų. Panašiai ir per kitą karą, tik atvirukai jau nebuvo tokie paklausūs. Cerkvė baigta statyti 1913 metais ir paskirta Romanovų dinastijos garbei švenčiant jos 300 metų jubiliejų. Iki šiol ji dažniausiai ir vadinama Romanovų cerkve. Oficialus šventovės titulas – Šv. Konstantino ir šv. Mykolo cerkvė. Gražus pastatas, juo labiau kad architektai specifinį rusų cerkvių stilių derino su anuomet madingos secesijos elementais tiek išorėje, tiek viduje, freskų tapyboje.
Cerkvės interjere beveik nėra nieko iš to, kas ten buvo sukurta, nes Raudonajai armijai puolant Vilnių 1944 metais pastatas degė. Mačiau nuotraukų, kuriose iš auksinių kupolų likę tik baisūs juodi grebėstai. Dabar lyg ir ketinama pagal išlikusią ikonografinę medžiagą atkurti skliautų ir sienų tapybą.
Įdomu, kad už kelių namų, kiek žemiau cerkvės, advokato Andriaus Bulotos name dvejus metus gyveno mūsų literatūros klasikė Žemaitė, Vilniuje redagavusi „Lietuvos žinias“. 1913-aisiais ji turėjo būti netoli naujosios cerkvės. Negalėjo nieko negirdėti ir nematyti tūkstantinės minios. Galbūt jos publicistikoje ir rastume ką nors apie išdidų naują statinį kaimynystėje ir visas pompastiškas iškilmes. Kad galėtų dalyvauti naujosios cerkvės pašventinimo apeigose, į Vilnių specialiai atvyko pamaldžioji kunigaikštienė Jelizaveta Romanova. Bet imperijos saulutė jau leidosi. Po penkerių metų bolševikai kunigaikštienę žiauriai nužudys Uralo šachtose kartu su keliais kitais Romanovų giminės atstovais. Visi jie vėliau paskelbti stačiatikių šventaisiais kankiniais.
Prabangiuose Poguliankos namuose buvo įsikūrę ir daugiau Vilniaus įžymybių: gydytojas Cemachas Šabadas, pasakos „Daktaras Aiskauda“ prototipas, taip pat šokolado fabriko „Viktorija“ ir parduotuvių savininkas, garsus mecenatas Izraelis Bunimovičius. Ant dabartinių Algirdo ir Basanavičiaus gatvių kampo veikė pirmoji lietuvių gimnazija. Kitapus gatvės, ir vėl tais pačiais 1913 metais, iškilo teatro pastatas, iki šiol naudojamas pagal savo pirminę paskirtį. Bet žinomiausias Poguliankos žmogus, be abejo, yra rašytojas Romainas Gary, su motina čia praleidęs skurdžią vaikystę, vėliau pavaizduotą romane „Aušros pažadas“.
Aišku, anoniminis nuotraukos autorius savo objektyvu gaudė ne auksinius kupolus ar kocie główki grindinį. Ir ne Vilniaus naujoką autobusą, stoviniuojantį šalia cerkvės, kuris dar nenukonkuravęs tradicinio šio miesto transporto – drožkų. Vežėčių su arkliu.
Tiek fotografo, tiek dabar žiūrovo akį pirmiausia traukia mergaitės, kertančios tuščią gatvę. Jeigu ne tos dvi vasariškos figūrėlės, nuotraukoje nebūtų į ką žiūrėti. Vyresnioji mergaitė švelniai palaiko už peties mažąją. Ši pasiramsčiuoja lazdele. Gražu, ypač tai, kad gatvė tuščia. Kas jos, iš kur toje platybėje? Dvi seserys ar kaimynės, draugės? Grįžta linksmos namo, į gimtąjį kiemą? Romainas jau nebegyvena ten. Ir kaliošą graužė veltui. Šeima persikėlusi į Varšuvą, o galbūt dar toliau, pačiame Paryžiuje. Ar paryžietiški bulvarai nepriminė jam Poguliankos? Kitame savo romane vėl minės tas vietas, lenkų teatrą „Reduta“, rodos, ir kavinę ant kampo. Visur veikiančius pogrindžio kovotojus.
Basanavičiaus gatvė man niekada nebuvo labai sava. Su kokiu draugu pabėgę iš pamokų, kad būtų toliau nuo mokyklos, kartais nuklysdavome ten į bjauroką kavinę, vadinamą „Tvora“, Beveik po kojomis Romainui Gary. Pradžioj Teatro gatvės (tada ji vadinosi rusų aktoriaus Kačialovo vardu), kur dabar Ukrainos ambasada, veikė vaikų poliklinika. Ten pirmąsyk teko paragauti dantų gręžimo, dar senoviško, skausmingo. Kaip galėtum pamėgti gatvę, kurioje skriaudžiami vaikai.
Vienas geras bičiulis jau seniai, nuo pat karo pradžios, visaip globoja ir šelpia ukrainiečių vaikus, dalyvauja jų renginiuose, fotografuoja. Tarp jų daug našlaičių. Bičiulis paskambina aną dieną ir netikėtai klausia, ar galima melstis už rusų vaikus, kurių tėvai žuvo puldami Ukrainą. Atsakiau jam, kad popiežius Pranciškus tai tikrai meldžiasi. Ir kitus kviečia melstis. Už visus vaikus, visas karo aukas.
Czesławas Miłoszas, rašydamas apie Dostojevskį, apie rusus ir Rusiją, vis kartoja bene Berdiajevo frazę „apgaulingas jausmingumas“. Tai reiškia lieti ašaras dėl vieno žmogaus kančios ir čia pat „iš reikalo“ ar „iš būtinybės“ kankinti ir žudyti tūkstančius.
Viskas labai painu. Laimė, kad galima garsiai nesakyti maldų turinio. Palikti jas tik Dievo ausiai.
