Iš bloknoto (53)
Didelė naujiena knygų apie teatrą pasaulyje! Tai Rūta Oginskaitė išleido dar vieną didelę, storą ir labai sunkią knygą. Bandau prie jos kūniškai prisitaikyti, o skaitydama vis randu ką nors išskirtinai įdomaus ir tada po truputį nustoju pykti dėl to sunkumo. Visos enciklopedijos sunkios. O Rūtos „Kartu“ – taip mįslingai ir prasmingai pavadinta knyga – tai scenografės Jūratės Paulėkaitės gyvenimo – jos jausmų, požiūrių kitimo, kūrybinio brendimo ir turiningo bendradarbiavimo – enciklopedija, į kurią telpa ne tik jos ir jos šeimos, Budraičių, bendramokslių ir bendraminčių vardai, bet ir kitų, epizodiškai čia dalyvaujančių menininkų, su kuriais jos bendradarbiauta, kūrybos apmąstymai ir savotiški tyrimai. Nauju kampu čia pasižiūrima ne tik į profesiją ir kasdienį darbą, bet ir į bendrus sumanymus, patį kūrinio brandinimo procesą su režisieriais Oskaru Koršunovu, Jonu Vaitkumi, Gyčiu Padegimu, Algirdu Latėnu, Gintaru Varnu, Gintaru Liutkevičiumi, kitais. Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais, ar tai būtų Lietuvoje, ar užsienyje.
Įvairialypė medžiaga knygai Rūtos rinkta ir suausta itin dėmesingai – skaitom neįkainojamus kartu dirbusių aktorių Brigitos Bublytės, Rasos Samuolytės, Viktorijos Kuodytės, Airidos Gintautaitės, Dainiaus Gavenonio, Neringos Bulotaitės, Saulės Degutytės liudijimus, Prancūzijoje Jūratei talkinusios vertėjos Akvilės Melkūnaitės ir kitų pasakojimus, interviu, prisiminimus, ištraukas iš įdomių straipsnių. Kartais menkučiai pastebėjimai išauga į reikšmingus apibendrinimus, pavyzdžiui, kai Oskaras Koršunovas pasako, kad Jūratei derėtų režisuoti, o jis mielai pas ją vaidintų, arba Jūratės pasakymas apie jos laikų Lietuvos teatrą „turim deserto, bet neturim duonos“. Yra kas pagalvoti. Esu tikra, kad jeigu ne keramika, ne scenografija, ne teatras, Jūratė galėjo rašyti. Iš laiškų matome, kokia savita jos kalba, kokios originalios mintys, po žodžiu rusenanti jausmų ugnis. Tiesa, yra ten ir egzaltacijos, kuri kartais rodo jos ribinę būseną. Jūratė turėjo beribę fantaziją, mokėjo žaisti su teatru, mokėjo žaisti teatrą, o Rūta Oginskaitė stengiasi perskaityti tų žaidimų gal ir ne visuomet lengvai suvokiamą kodą.
Jeigu kas nors čia laukė knygos apie scenografę, kurioje viskas ramiai iš eilės išdėstyta, paaiškinta ir įvertinta – gimė, mokėsi, baigė mokslus, pradėjo, – tai gal ir nusivylė. Suprantama, kad knygoje yra paprastų kasdienio gyvenimo aprašymų, tokio jungiamojo audinio, bet yra dalykų, kuriuos skaitai sulaikęs kvapą. Iš menkučių detalių ir taiklių pačios Jūratės pastebėjimų pajunti Kauno Gruodžio mokyklos, Kauno dramos teatro aplinką ir atmosferą, Vilniaus dailės akademijos sąstingio požymius, o paskui jos bandymus atrasti savo vietą ir kelią teatre bei jos poreikius suvokiančius bendradarbius režisierius, iš kurių Jūratė mokėsi, o ir pati juos savaip mokė bei drąsino.
Jūratė buvo maksimalistė, labai reikli sau, taip pat reikli ir kolegoms, režisieriams, aktoriams ir kitiems bendradarbiams. Neatleisdavo klaidų, ne visuomet norėjo taikstytis su režisierių sumanymais. Nors iš esmės jai, atrodo, patiko būti kartu, kartu su visais ir kiekvienu, kam tikrai rūpi teatras. Kalbant apie tokius spektaklius kaip „Roberto Zucco“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Meistras ir Margarita“, „Heda Gabler“, „Į Damaską“, „Faustas“ ar neteatrinėj erdvėj sumanytas „Vyšnių sodas“ ir kai kuriuos kitus, neverta stengtis atskirti, kokia dalis pyrago priklauso režisieriui, o kokia – dailininkei. Tai patvirtina ir pats Oskaras Koršunovas, sakydamas, kad ji nebuvo tik scenografė, ji buvo spektaklio visumos kūrėja. Bet kartais pati pripažįsta davusi režisieriui daug įdomiai parinktų smulkmenų, detalių, bet nedavusi oro (Algirdui Latėnui statant „Duokiškį“). Kaip taikliai, kaip profesionaliai pati įvertina savo indėlį! Iš tikrųjų, kai kuriuose jos spektakliuose būta tos jai įdomių detalių perkrovos, kai žiūrovas, sekantis aktorių, jų nė nespėja pastebėti.
Užtat skaityti knygoje tokias vietas, kur nuosekliai, remiantis įvairiausia medžiaga aprašomas spektaklio radimasis, jo vaizdo ir ypatingos atmosferos formavimasis, visumą kuriančių žmonių santykiai, įtampos ir džiaugsmai atradus kokį nors išmintingą sprendimą, – gryniausias malonumas. Va kaip gyvi prieš akis iškyla „Meistras ir Margarita“, „Į Damaską“ Klaipėdos dramos ir Oslo nacionaliniame teatruose, Shakespeare’o „Užsispyrėlės sutramdymas“ „Comédie-Française“, „Faustas“ Bratislavos nacionaliniame teatre ir kiti jau minėti spektakliai iš puikių Junijos Galejevos, Akvilės Melkūnaitės ir kitų liudininkų bei dalyvių spalvingų pasakojimų ir aprašymų. Ir, aišku, iš puikių recenzijų.
Didelės reikšmės formuojant monografijos atmosferą ir bandant atskleisti sudėtingą Jūratės asmenybę – jos siekius, svajones, charakterį ir pasaulėjautą, lėmusią jos elgesį, santykius su žmonėmis ir net apsisprendimą pasitraukti iš šio pasaulio – suteikia autorės cituojami labai atviri, emocingi, kartais panašūs į atgailavimus ar išpažintis laiškai studijų draugei Žibai Kriščiūnaitei, Audrai Žukaitytei, Martynui, Juozui ir Vitai Budraičiams. Ir ištisa korespondencijos šūsnis – su Rūta Staliliūnaite, kurią jaunatviškai dievino, su kuria draugavo, kurią mylėjo, kuria pasitikėjo. Laiškuose atsiskleidžia Jūratės sudėtingos vidinės būsenos, graužatys, dvejonės, slogios nuotaikos. Knygos tekste skirtinguose kontekstuose gan dažnas žodis „mirtis“. Kone nuo jo autorė pradeda savo įžanginį žodį. Juo ir užbaigia. Kartais jis slepiasi pačiuose Jūratės sumanymuose (pavyzdžiui, kad ir „Roberto Zucco“, „Visuomenės prieše“). Rūtai Oginskaitei pavyksta atskleisti dailininkės gyvenamąją aplinką, jos kūrybinių sumanymų laisvamaniškumą, netikėtumą ir gebėjimą visus tam sumanymui palenkti. O skaitytojus – parengti minčiai apie neišvengiamą atsisveikinimą su dailininke.
Bet kai pagalvoji, kiek ir kaip Jūratės šiame pasaulyje nuveikta, koks didelis buvo jos noras kovoti su kūrybine stagnacija, dvasiniu rambumu skatinant ir pakeleivius ieškoti „naujų formų“, kaip sakė Čechovas, tai netekties skausmas įgauna kitą atspalvį, sumišusį su nuostaba ir dėkingumu.
Visų minčių apie Rūtos knygą neįmanoma čia išsakyti, ne tas formatas. Pasistengiau pasakyti, kas man atrodo svarbiausia. Iš visko matyti, kad Rūta Oginskaitė pati sau buvo iškėlusi didžiulę užduotį, ją ir įvykdė kūrybingai, sąžiningai, stengdamasi ir mums, skaitytojams, perteikti viską, ką patyrusi besigilindama į Jūratės archyvą, vis iš arčiau Jūratę pažindama, apmąsčiusi ją kaip asmenybę ir reiškinį Lietuvos teatre. Kartu palieka vertingus pastebėjimus apie kelių dešimtmečių laisvos Lietuvos teatrą, jo žmones ir svarbius įvykius bei laikmečio kitimą. Tokią knygą įdėmiai perskaitęs, apie Teatrą žmogus sužinotų daugiau, įdomiau ir atviriau, negu skaitydamas mūsų „akademines“ teatro istorijas.
Nenorėdama negatyvu gadinti savo teksto, turiu vis dėlto pasakyti, kad 500 puslapių knygai būtų būtinas orientuotis padedantis vardynas. Nuotaiką gadina ir daug prastų spalvotų fotografijų, kurių spalva vaizdo ar spektaklio sumanymo čia neišryškina, o tik jį niveliuoja. Gal klystu, gerbiamas Gintarai Znamierovski?
Išsipildė sena mano svajonė – pamatyti Kėdainius. Vis nebuvo laiko, nebuvo automobilio, trūko sveikatos ar kartu vykstančio žmogaus. Bet prieš kalbėdama apie kelionę turiu būtinai papasakoti, kaip ta meilė nematytam miesteliui manyje užgimė. O buvo taip. 1992-ųjų Verbų sekmadienis. Nuėjau iki Aušros vartų pasidairyti lenkiškų popierinių ar skiedrinių verbų, kurios, lyginant su mūsiškėm, dekoratyvesnės, iškilmingesnės, visuomet įdomu ir pažiūrėt į pardavėjų veidus, pašnekinti juos lenkiškai. Bet tokių verbų tądien nebuvo, ir nutariau apžiūrėti margą Rotušės aikštės prekyvietę ir Pilies gatve leistis žemyn namų link. Pasakiau sau nieko nepirkinėti, nepasiduoti pagundoms, nes pinigų iki atlyginimo buvo striuka. Apžiūrėjau mugėje keramiką, metalo dirbinius, visada viliojančius medinius šaukštus. Prie Šv. Jono bokšto susispietusios moterėlės turėjo gražių verbų, o viena iš jų siūlė įspūdingą iš sausos šakos vazone suformuotą nediduką sausom gėlėm išpuoštą medelį. Oras dar buvo pavasariškai žvarbus, paskubinau žingsnį ir ties Skapo gatvele iš tolo dėmesį patraukė grafikos darbai ant namo sienos. Greta stovėjo ir kuklus jų autorius. Be Vilniaus vaizdų, čia buvo ir Kėdainių pagrindinės aikštės panorama su stilingais XVII amžiaus aukštastogiais siaurais namais. Prie šito puikaus darbo buvo dar ir kitas, kuriame pavaizduota iš tamsaus plačiai atvertom durim tvarto į tuščią kiemą tiesiai į mus žiūrėdama išeinanti liūdna balta karvė. Tokia, atrodė, paskutinė Lietuvos karvė. Darbai mane sujaudino ir, trumpai šnektelėjusi su meistriškos grafikos autoriumi, vieną iš jų nupirkau. Anūkė buvo po sunkios operacijos, norėjau atsidėkoti chirurgui.
O važiuoti į Kėdainius buvo nutarta staigiai, net nepagalvojus, kad yra žiema, kad diena trumpa. Anūkė užsakė viešbutį parai škoto Grėjaus name (sakoma, kad bedarbiai škotai ieškodami prieglobsčio Europoje pasiekė ir Kėdainius ir čia kuriam laikui įsikūrė); be to, atsitiktinai sužinojo, kad Oskaro Koršunovo spektaklis „Vestuvės“ pagal Bertoltą Brechtą bus vaidinamas netoli Kėdainių, Dotnuvos Akademijos miestelyje, aš pasirūpinau leidimais, o teatras mumis pasirūpino. Spektaklis buvo rodomas Kultūros centre, 14 km nuo miesto, visos 300 vietų buvo iš anksto išpirktos. Kai prieš dešimt metų žiūrėjau tas „Vestuves“ Muzikos ir teatro akademijos aktoriams diplomantams vaidinant, mane sujaudino jų puiki vaidyba ir griežti režisieriaus sumanymo rėmai, girtas miesčioniškas vestuves paverčiant drama (čia verta prisiminti Žemaitės „Marčią“, Čechovo „Vestuves“ – kiek būta įvairiausių interpretacijų!). Bet dabar žiūrėtas spektaklis pakrypo vulgarokos komedijos link, ir patenkinta publika žvengte žvengė nuo pradžių iki galo, lengvai pro akis praleidusi jaunosios sesutės sceną po vestuviniu stalu. Tokį reagavimą provokavo ir nevykusi interliudija kviečiant publiką į vestuves, ir kitos besaikės improvizacijos „ne į temą“. Vis dėlto, manau, režisieriai turi prižiūrėti savo spektaklius. Grįžusios į viešbutį, dar ilgai kalbėjom apie spektaklį, pasakojau, koks anuomet buvo premjerinis…
Pirmąją dieną apžiūrėjom pagrindinę miesto aikštę, tą, kuri mane taip sužavėjo anuomet dailininko darbe, vėl stebino kuklaus baroko dviaukštė architektūra ir tai, kad viskas restauruota, visuose namuose įsikūrusios įvairios paskirties įstaigos, nuo merijos iki suvenyrų parduotuvėlės, kurios savininkai ten, puikiojoje aikštėje, ir gyvena. Iš visų pusių apėjom paminklą Jonušui Radvilai, kuris su Lietuvos iždo skrynia bėgo į Kėdainius, kai puolė švedai (o ar grąžino tą iždą?), dabar ta istorija virto paminklu. Visai čia pat už Didžiosios rinkos aikštės yra kita, nuo seno Žydų rinka vadinta, ten ir baltos sinagogos, ir maldos namai, ir iki dabar turgūs vyksta. Pietavom elegantiškame senamiesčio restorane „Uršulė“. Greta mūsų didžiulė šeimyna šventė močiutės jubiliejų, susirinko net trys kartos, prie stalo buvo ir visų čiūčiuojamas kūdikis. Šventė ramiai, oriai.
Kitą rytą pusryčiauti išėjome į jaukioj kepyklėlėj rekomenduotą kavinę „Mon Petit“ pagrindinėje aikštėje. Neapsakomo jaukumo kavinutė, kurioje visko pilna – nuo košių (pasirinktinai) iki crème brûlée. Čia yra ir vaikų kambarys, kuriame žaidžia ir skaito knygutes kavos mylėtojų vaikai. Vakarieniavom bravore senamiesčio gatvelėje, kurio storos, kaip ir kituose aplankytuose namuose, raudonų plytų sienos ir vidinė architektūra vėl leido galvoti, kad esi visiškai saugus ir joks karas tavęs čia nepasieks. Beje, Kėdainiuose patiri keistą jausmą, lyg būtum ne visai Lietuvoje. Škotų ir žydų palikimas tikrai įspūdingas.
Viename iš senamiesčio namų, prieš pat viešbutį „Grėjaus namas“, įsikūręs Kėdainių krašto muziejus. Jame eksponuojami seniausi kasinėjimų radiniai, miestelėnų buitinės aplinkos daiktai ir papročių liudininkai (pavyzdžiui, medžioklio kambarys ir kt.), yra kambarys, skirtas Holokaustui atminti (mieste prieš karą buvo 61 procentas gyventojų žydų), ir dar vienoje saliukėje – keliolika Kėdainiuose gyvenusio Vinco Svirskio nuostabių kryžių ir koplytstulpių. Daug lankytojų, pasirodo, vien dėl Svirskio į Kėdainius važiuoja!
Pabaigai dar būtina pasakyti apie įspūdingus pėsčiųjų tiltus per Nevėžį, kurių vienas yra miesto pakraštyje, o kitas, miestelėnų Vaivorykštės tiltu pavadintas, skiria Žemaitiją nuo Aukštaitijos. Žemaičiai savo gale, be kunigaikštystės herbo skydo, dar ir užrašę PATRIA UNA, o aukštaičiai iškėlę Vytį.
Visko, ką patyrėme per vieną parą, papasakoti neįmanoma, tik pridursiu, kad evangelikų reformatų bažnyčia remontuojama ir vieno iš svarbiausių dalykų – restauruotų Radvilų giminės sarkofagų – nepamatėm. Užtat kirbės mintis atvažiuoti į nuostabiuosius Kėdainius dar kartą.
Esu labai dėkinga Mažajam teatrui, kad sausio 20 dieną pakvietė mane į Rimo Tumino 73-iąjį gimtadienį, po jo mirties dar nė metams nepraėjus. Esu tikra, kad joks kitas teatras tokio dalyko nesugalvotų, ir, ginkdie, nereikia. Šis susitikimas vyko tarsi jo paties sumanymą vykdant. Jis mėgo netikėtumus, jam patiko paradoksai, mokėjo švęsti kitų šventes, mokėjo mylėti ir atsidėkoti. Juk po kiekvienos premjeros rengė kuo puikiausias šventes visiems dalyviams nuo didžiausio iki mažiausio ir svečiams.
Aną vakarą susirinko visi pas jį vaidinę aktoriai, teatre dirbusios kritikės, draugai, visi bučiavosi, glėbesčiavosi, džiaugėsi susitikę. Tik aš jau net savo studentų ne kiekvieną atpažinti galėjau: laikas mus visus keičia. Pasidalinta mintimis, prisiminimais apie Rimą. Buvo gera. Ačiū labai. Ir širdingiausias linkėjimas Mažajam pakilti, atrasti sau artimą įkvėpėją.
