„Karas man nepatiko, nerekomenduoju“

 

Ar karo mums, tiesiogiai nekariaujantiems, jau per daug? Žinios iš fronto ima kartotis, supanašėja, nebepraleidžiamos pro psichologinį filtrą. Kalbos apie karą kaip apie tai, kas daug pasako apie žmones, dažniausiai pasitraukia į intelektualinius, akademinius, bemaž ezoterinius užkulisius. Gal kad nepapiktintų karui ruošiamų mažutėlių?

Kultūrinis humanizmo sluoksnis neįtikėtinai plonas. Kai reikia ginkluotis, ruoštis kovai su priešu, kai fronte trūksta gyvų darbininkų ir kai nepakanka kovinės dvasios, apie smurto prigimtį ar humanizmo ribotumą kalbėti, regis, galima… nebent raštu. Dar geriau – taip, kad iki karo pabaigos taptų neprieinama. Betgi ne: štai už Ukrainą daugiau kaip dvejus metus kaip savanoris kariaujantis baltarusis apie tai kalba atvirai, jam tai – būdas puoselėti plonytį kultūrinį sluoksnį, kurį paveldėjo. „Humanizmas man yra aukščiausia vertybė. Ir jam ginti aš pasirinkau maksimalaus smurto formą“, – sako jis.

Klausantis savanorio aiškėja ir dramatiškas dalies baltarusių santykis su režimu, savijauta netekus ir namų, ir prakeiktos savo tėvynės.

Dramatiška ir tai, kad interviu su šiuo žmogumi dvigubai anoniminis: nenurodomi abiejų pokalbio dalyvių vardai. Baltarusijoje gyvena jų artimieji, režimas jų nepaleidžia iš akių. Ar visi galime suprasti, ką tai reiškia?

Mums žinoma, kad su kariu savanoriu kalbėjosi partizaninę žurnalistiką pasirinkusi baltarusė, šiuo metu gyvenanti Lietuvoje. Literatūriniu šalies gyvenimu besidomintiems ji – žinomas žmogus. Šį S. B. pasirašytą interviu publikavo nevalstybinis Baltarusijos leidinys „Salidarnasc“ („Салідарнасць“), nuo 2020 metų rugpjūčio Baltarusijoje jis blokuojamas. Interviu autorės žiniomis, šiuo metu Ukrainoje kaip savanoriai kariauja apie 350 baltarusių, žuvusiųjų sąraše – daugiau kaip 60.

S. P.

 

 

Nekeisime pašnekovo vardo, tiesiog jo neminėsime. Taikiame gyvenime jis turėjo vardą, įprastą jo kraštams, o amatas, kuriuo vertėsi, buvo labai taikus ir itin vyriškas. Tiesą sakant, taikioje Baltarusijos kasdienybėje jis buvo Meistras – iš tų žmonių, kurių mūsų pasaulyje nėra daug.

 

~~~

– Papasakok, kaip subrendo tavo sprendimas dalyvauti šiame kare?

– Matyt, reikėtų pradėti nuo 2020-ųjų. Tada buvo daug vilties, tikėjimo greita laime ir, kas man svarbiau, – naujas artumo ir bendrystės su aplinkiniais jausmas. Visa tai buvo sudaužyta, sunaikinta kartu su orumu. Liko tik susigūžti ir apsimesti, kad gyveni, laukiant galimybių, kurioms nebuvo iš kur atsirasti.

Man netrūksta empatijos, bet emocijos užsivedinėja ilgai, todėl pirmąją plataus masto karo dieną šoko nepajutau. Prisimenu žinią apie apšaudytus Charkivo gyvenamuosius kvartalus. Sukilo pyktis – tai buvo reakcija į neteisybę, į tai, kas neturėtų vykti, kam apskritai nederėtų egzistuoti.

Atsirado žinių apie partizaninius išpuolius geležinkeliuose. Žinoma, rimtai to nesvarstydavau, tiesiog matavausi, mintyse sukau įvairius scenarijus, kaip galėčiau kovoti. Ir supratau, kad man nepažįstama tokia „chuliganiška“ gyvenimo pusė, tad, geriausiu atveju, atsidurčiau kalėjime, nieko nepasiekęs.

Praėjus beveik trims mėnesiams nuo karo pradžios, galima sakyti, netyčia pagalvojau: o kodėl gi nepabandžius išspręsti šios situacijos savo rankomis? Ir išsyk apėmė baimė, nes suvokiau, kad nebegaliu nuo to išsisukti. Mano vaizdinys apie save yra gana vidutiniškas, be didesnių lūkesčių. Su malonumu būčiau ramiai leidęs į dangų dūmą vien tik virš savęs, užsiėmęs mėgstamu darbu ir niekur nepajudėjęs. Heroizmo nėra mano charakterio savybių sąraše. Tačiau yra dalis asmenybės, kuri tarytum stebėtojas neleidžia ramiai gyventi. Ji žino, kad tu jau žinai.

Išgyvenau labai stiprų stresą, kol susitaikiau su šia mintimi. Net fiziologiniai simptomai pasireiškė – sulysau. Esu išgyvenęs panašiai tik porą ar trejetą kartų gyvenime (panašiai kaip jaunystėje prisipažįstant, kad myli).

Prisimenu, kaip negalėjau prisiversti surinkti kelionių agentūros numerio, kad sužinočiau apie vizą, nes tai būtų buvęs pirmas realus žingsnis, nebe fantazijos, po jo būtų žengta nauju keliu.

Nesu tikras, ar būčiau galėjęs ryžtis tokiems pokyčiams, jei saistyčiausi su stipriai nuo manęs priklausomais žmonėmis. Nesinorėjo jaudinti kelių artimiausių žmonių, todėl apie savo sprendimą niekam nesakiau – pasinaudojau standartine legenda: emigruoju.

– Sakei: „spręsti situaciją savo rankomis“. Ką tai reiškia?

– Turėjau omenyje, kad pagaliau rastas išeities taškas, kaip galėčiau panaudoti savo pastangas priešindamasis tam, kas vyksta, tokiu būdu, kuriuo tikiu, dėl to, kad jis maksimaliai paprastas. Kitiems variantams tiesiog nepajėgiu sukurti aiškios loginės grandinės „veiksmas – rezultatas“ (na, tarkime, kas pasikeistų, jei pridėčiau rėmelį prie savo paskyros nuotraukos socialiniuose tinkluose ar pastovėčiau su plakatu?).

Aukoti pinigus man taip pat neatrodo pakankama, nors tai be galo svarbu, nes padeda įgyvendinti daugybę poreikių, ir stebina, kad vis dar tiek daug žmonių išlaikė gebėjimą traukti vežimą.

– Kaip ruošeisi morališkai ir fiziškai? Ar tavęs negąsdino mintis, kad kareivis nėra savarankiška būtybė, labiau „gyvosios jėgos“ elementas nei subjektas?

– Visai neįsivaizdavau, koks tai bus darbas. Kol rengiau dokumentus ir laukiau savo duomenų patikrinimo, perėjau „techninę apžiūrą“ sveikatos centruose: kraujo, ultragarso ir kitokie tyrimai, odontologas. Pradėjau bėgioti ir daugmaž atgavau fizinę formą.

Apie subjektiškumo praradimą negalvojau – tai tikrai nebuvo pagrindinis mano rūpestis. Nei protas, nei širdis neturėjo laiko tokioms subtilybėms. Vėliau paaiškėjo, kad savanoriai užsieniečiai gali nutraukti sutartį savo noru, todėl „atakos pagal švilpuką“ nebuvo pati didžiausia problema.

– Koks buvo testavimas ir atranka prieš tai, kai tave priėmė į kariuomenę?

– Galėjo būti įvairių variantų. Man nutiko taip: su grupe kandidatų dalyvavau pokalbyje ir buvau vienintelis, kuris netiko, nes nepadariau tinkamo įspūdžio. Tai buvo baisus smūgis – tiek ištverti psichiškai, palikti visą gyvenimą už nugaros ir – būti atmestam. Išvykimo dieną tiesiog atvykau su kuprinėmis ir tariau: „Nė velnio, aš su jumis.“ Ir išvykau – ten buvo kitų organizatorių, su jais taip ir susitarta.

– Kaip vyko pasirengimas ir ar jis tave paruošė tam, su kuo teko susidurti vėliau?

– Vidutinis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų amžius tuo metu buvo 40 metų. Paprasti žmonės. Dauguma – ne sportininkai. Kai kurie vyresni, su dirbtiniais sąnariais, kai kurie – visai neištvermingi. Tačiau jei yra noro, darbo visiems užtenka: vairuotoju, mechaniku, dronų operatoriumi, ryšininku. Fizinė parengtis per mėnesį negalėjo kardinaliai pagerinti rodiklių, tai labiau turėjo išmokyti prireikus vyniotis iš padėties. Šaudymo mokymai – net jei kokybiški – buvo lyg mokymasis buhalterijos universitete: išmokti naudotis skaičiuotuvu ir „Exceliu“. Naudinga, bet tikrą buhalteriją suprasi tik tada, kai pradėsi dirbti.

Man fizinis diskomfortas, gyvenimo ir darbo krūvis ir įtampa lieka antrame plane, kaip fonas. Svarbiausia – atsakomybės jausmas. Jei jo yra, galva užimta planavimu, organizavimu ir pasiruošimu darbui fronto prieigose. Pradėjus darbą reikia greitai priimti sprendimus, net kai trūksta informacijos, o ji dar ir nuolat keičiasi.

 

– Koks paprastai būna darbo dienos režimas? Ar yra poilsio dienų?

– Kasi, važinėji, iškrauni. Į pozicijas važiuoji per pilkšvą priešaušrį (prieblandą), tai yra žiemą apie penktą ryto, vasarą – apie trečią. Pakeliui gali įstrigti ar sulūžti. Kiekvieno įtvirtinimo kasimas užtrunka kelias savaites. Gyveni kelias dienas arba savaitę pamainomis. Kuo mažiau laiko praleidi paviršiuje, tuo saugiau. Bet kuriuo metu gali pastebėti priešo dronai. Jei pastebi – apšaudo. Planiniai sektoriaus apšaudymai vyksta bet kuriuo paros metu.

Galima tiesiogine prasme išeiti su kibirėliu ir surinkti savanoriams kaip suvenyrus „gradų“ (sovietinė reaktyvinė salvinės ugnies sistema – vert. past.) raketų stabilizatorius, liekančius po atakų. Tačiau ryškiausiai atmintyje išlieka ne fizinis krūvis, nepatogumai, nuovargis ar įtampa, o organizavimas ir darbo planavimas. Remontas, technikos priežiūra, automobilių įsigijimas, detalių, specialistų, dirbtuvių paieška. Tas pats ir su ginkluote, amunicija – bendradarbiavimas su specialistais iš kaimyninių dalinių. Panašiai su įranga: generatoriais, „starlinkais“, įkrovimo stotimis, dyzelinėmis krosnelėmis. Sąlygų užtikrinimas gyvenamosiose vietose. Personalo mokymai ir treniruotės. Bendradarbiavimas tarp savo dalinių – pėstininkų, žvalgų, bepiločių valdytojų, sunkiosios ginkluotės operatorių, išminuotojų. Operacijų arba mažesnių užduočių planavimas.

Kokie dar savaitgaliai? Gyvendamas bute fronto miestelyje ar kaime gali rasti laiko nusiprausti ir suvalgyti picą kavinėje. O jei nesi apkrautas atsakomybe, laiko atsiranda daugiau – tada telieka skųstis vadais, kurie „kompostuoja smegenis“.

Jei nekreiptum dėmesio į tokias išskirtines ir ryškias aplinkybes ir pamatuotum tik trukmę, intensyvumą bei patiriamų emocijų spektrą, manau, kad man atiteko ne daugiau nei kokiai daugiavaikei vienišai mamai, bandančiai išgyventi posovietinėje provincijoje. Ir seržanto pareigos neprideda jokių pliusų – tuo užsiimi tik todėl, kad daugiau nėra kam.

– Ar kare trūksta žmonių?

– Taip, trūksta. Tai objektyvus pastebėjimas. Kodėl taip yra? Galima tik spėlioti. „Savo vietą gyvenime radęs“ žmogus turi kuo užsiimti, be karo: šeima, darbais, asmeniniu gyvenimu. Tie, kurie buvo tinginiai dar prieš karą, lieka balastu ir jame. O aš, matyt, tiesiog turėjau garsesnį vidinį balsą, kuris neleido nieko neveikti, ir šiek tiek silpnesnį – atsakingą už savisaugą. Ir čia, būdamas fronte, maksimaliai stengiuosi dėl rezultato – procesas man jokio malonumo neteikia. Nenoriu savo gyvenimo patikėti kitų sprendimams ten, kur to galima išvengti. Be to, ramiai sėdėti neleidžia mintys apie mūsų belaisvius. Juk sakėme: „nepamiršime, neatleisime“, sakėme: „ne, jie tiek ilgai neišsėdės“. Man gėda. Ir bijau dėl tų nuostabių žmonių – tiek tiesiogiai pažįstamų, tiek ir neakivaizdžiai, kurie dėl tam tikrų priežasčių negali išvykti ir yra pavojuje vien dėl savo absoliutaus nesuderinamumo su dabartiniu režimu.

– Šiame kare tu esi užsienio legionierius ir kartu esi valstybės, palaikančios agresiją, pilietis. Ar dėl to kyla problemų – pirmiausia bendraujant su Ukrainos kariškiais ar gyventojais?

– Beveik nė vienas ukrainietis nekalba visiškai rusiškai. Dažnai kalba yra maišyta, proporcijos priklauso nuo regiono. Daugiausiai tenka bendrauti su nepažįstamais, kurie yra greta pozicijose. O ten nėra laiko preliudijoms ar plepalams – papildomų klausimų niekas neužduoda. Tavo buvimas jau yra visko pateisinimas. Jei ir paaiškėja, kad esi baltarusis, tai automatiškai reiškia, kad esi savanoris. Tai yra papildomas koziris.

Kai reikia ką nors spręsti užnugaryje ir yra laiko pasikalbėti, reakcija dažniausiai būna draugiška – kažkas panašaus į „vyrukai tikri kietuoliai“. Kartais telefonu arba susirašinėjant su civiliais jaučiama panieka. Jiems kalba dažnai yra principinis klausimas. Tačiau jei kalbi akis į akį, tavo kilmė tampa aiški net ir tada, kai esi apsirengęs civiliniais rūbais.

– Ar pasitaiko konkrečių konfliktų?

– Ką laikyti konfliktu? Tokia agresija, kuri kitomis aplinkybėmis būtų laikoma netinkama ir ilgam įsimenama, čia yra tik vienas iš būdų spręsti klausimus. Spardyti stalą, kad atkreiptum dėmesį, čia tas pats, kas įprastame gyvenime pabelsti šaukšteliu į taurę. Pastebėjau, kad kuo didesnis ir gilesnis stresas – šaltis, nuovargis, baimė, skausmas, – tuo lengviau renkuosi šį būdą išreikšti save, tai – prefrontalinės smegenų žievės tausojimas. Nors tokia komunikacija tapo norma, mane stebina, kad priefrontės zonos vis dar nevirto „Laukiniais Vakarais“. Didžiulis ginkluotų karių skaičius neperžengia ribų – nei su civiliais, nei tarpusavyje (retos išimtys neturi įtakos bendrai atmosferai).

– Ir dabar pats laikas paklausti apie smurtą, šiandien tai aktyviai svarsto civiliai. Kaip žmogus, ginkluotas ir turintis įgaliojimus atimti gyvybę iš priešo (kuris taip pat yra žmogus), ką manai apie žmogaus agresiją?

– Turėdamas terapijos patirties, daug galvojau apie agresiją ir smurtą. Pirmiausia pasakysiu, kad mąstydamas sudėtingomis temomis stengiuosi jas paaiškinti sau, išdėstyti logiką. Tai nėra pateisinimas – tai atspirties taškas problemoms spręsti, net jei tai skamba fantastiškai – sąžiningai įvardyti ir apibūdinti problemą. Apskritai, mano nuomone, žmogus yra bloga medžiaga humanistinei visuomenei kurti. Humanizmas už artimų žmonių rato – tai kultūrinė konstrukcija, kuri net ir tame rate nuolat griūva. Žiūrėjau vaizdo įrašus su belaisviais. Žiūrėjau vaizdo įrašus su tais, kurie nėra belaisviai. Skaičiau savo pažįstamų iš kitos pusės tekstus socialiniuose tinkluose, jų susirašinėjimus, monologus. Matau, kad tai paprasti žmonės. Labai daug įpykusių kvailių. Suprantu, kad jei būčiau augęs skurde, smurte, beprasmybėje, būčiau toks pats. Jei esi „miesto vidurinės klasės“ žmogus ramiais laikais, gali būti „silpnas“ ir nugyventi gyvenimą geru žmogumi. Ir tai yra teisinga. Nenorėčiau gyventi Spartoje.

Tačiau dabar mūsų priešams, kad netaptų pabaisomis, reikia aukotis, eiti prieš visus, tapti akimirkos herojais. Tai neteisinga. Kalti vadai. Jei jie gyventų vakuume su savo problemomis, galėtum tęsti panašią liniją. Bet yra tie, kuriuos jie žudo. Geros išeities čia nėra, bet savo pasirinkimą padariau. Humanizmas man yra aukščiausia vertybė. Ir jam ginti aš pasirinkau maksimalią smurto formą. Apie prieštaravimą man galite nesakyti. Mano aplinka – tai artimi žmonės, kurie dalijasi man artimais idealais. Antra stipriausia mano baimė – tai socialinė mirtis, jei aš išgyvensiu iki galo ir gyvensiu toliau. Jei kas nors mane už tai kaltins, net nebandysiu teisintis. Tikiuosi, kad atsiras žmonių, kuriems tai netaps neperžengiama kliūtimi.

– Ką turi omenyje sakydamas „socialinė mirtis“?

– Tai buvo didžiausias išbandymas psichikai. Teko priimti kaip neišvengiamybę. Man nebuvo galima žengti į šiuos pokyčius slapta tikintis laimingo gyvenimo po to. Pirmoji baimė – fizinės mirties baimė. Antroji – socialinės mirties baimė. Baimė, kad niekas nebenorės draugauti. Kad nepriims tie, kurių nuomonė svarbi.

– Ar šiandien nesigaili, kad 2022-ųjų vasarą priėmei tokį sprendimą? Jei galėtum grįžti į pradinį tašką, ar eitum kitu keliu?

– Taigi priežastys, dėl kurių atvykau čia, niekur nedingsta, jų tik daugėja. Aš vis dar nesutinku su tokiu pasauliu. Ir liksiu čia, kol matau prasmę darbe, kol matau, kad galiu būti efektyvus. Dabar skeptiškai žiūriu į prognozes dėl savo atsparumo ir ištvermės. Nusivyliau daugeliu dalykų, sugrioviau daugybę įsitikinimų. Karas man nepatiko: viena žvaigždutė jam, nerekomenduoju. Liko tik tas neteisingumo jausmas, apie kurį kalbėjau pradžioje. Ir keista, kad to užtenka tęsti. Ir taip pat keista, kad nesu išsisėmęs, nesu ištuštėjęs, nesu ant ribos. Nors negyvenu, o tik egzistuoju. Sulaikydamas kvėpavimą. Tai kaip eiti į pėsčiųjų žygį su savarankiškai organizuojamu gyvenimu miške, bet keletui metų, nežinant, kada grįši. Kaip, nesuspėjus darbe, pereiti į režimą, kai dirbi iki vėlumos, be atostogų, bet irgi neribotą laiką. Esi be savo namų. Nėra šalia žmonių, su kuriais gali bendrauti ne iš reikalo. Ir negaliu pradėti kurti tokio gyvenimo. Ne tik todėl, kad tai sunku ir nėra laiko. Bet ir todėl, kad negaliu tuo pačiu metu egzistuoti šiuose priešinguose režimuose. Kad gaučiau prieigą prie laimės jausmo, man reikia išjungti psichikos apsaugas, be kurių čia sugriūčiau. Gerai, kad gavau tokį protą, kuris susitelkęs į dabartį. Aš niekada nesupratau, kaip galima planuoti savo veiksmus metams į priekį, kad nusipirktum butą, pavyzdžiui. Ir sunkiai prisimenu savo 2007 metus. Bet lengvai planuoju artimiausius uždavinius ir veikiu atitinkamai. Tai leidžia nepastebėti, kiek jau laiko praėjo, ir negalvoti, kiek dar gali trukti.

– Gal gali papasakoti apie savo svajones ir poilsį?

– Poilsis, jei jo būna, dažniausiai netikėtas – kai dėl įvairių priežasčių pavyksta trumpam iškristi iš rutinos ir atsiranda galimybė tiesiog negalvoti, neplanuoti artimiausių dienų. Reguliarus poilsis – labai paprastas. Ir ritualizuotas, kad išgautum maksimumą pozityvo. Pavyzdžiui, nueiti į pirtį žiemą. Užsisakyti tikrai gerą kepsnį. Surūkyti cigarą. Pažiūrėti filmą kino teatre („Prastų reikalų“ ir „Kopos“ nebaigiau dėl oro pavojaus).

Ir taip, svajoju. Vakarais, klausydamas mėgstamos muzikos, mintyse kalbuosi – tai dialogai su gerais, gražiais žmonėmis – pažįstamais ir ne visai. Jei išauš „po karo“, tikiuosi gyventi patį nuobodžiausią, lėčiausią gyvenimą. Užsiimsiu savo mažais reikalais, maždaug taip, kaip anksčiau, tik galbūt organizuosiu daugiau susitikimų. Dainuosiu ir šoksiu. Tiesiogine prasme. Jaučiu tam būtinybę – labai stiprios emocijos išeina per tokią veiklą.

 

Vertė Sara Poisson