Baltijos literatūrų triptikas

Trinarę Baltijos šalių literatūrų refleksiją paskatino tai, kad pastarieji dveji metai besidomintiems latvių ir estų literatūromis ir joms simpatizuojantiems buvo žymėti, nes Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga buvo juos paskelbusi teminiais latvių (2023) ir estų (2024) literatūrų metais. Tai ne tik simbolinis gestas, bet ir reikšmingas postūmis didinant šių literatūrų matomumą. Mano kalbinti estai ir latviai iki šiol ir stebisi, ir žavisi, kad jų literatūroms Lietuvoje paskirti ištisi metai, o ne vienkartinė iniciatyva, koks įprastinis renginukas ar festivalis, na, geriausiu atveju savaitė ar mėnuo. Be to, šiemet pirmąsyk Vilniaus universitete dėstydama regionų literatūros kursą rimčiau susimąsčiau apie Baltijos regiono vienovę, perskaičiau nemažai estų autorių vertimų. Latvija, esanti geografinėje vidurio pozicijoje, sintetina lietuvių ir estų tradicijas, tačiau ir skiria, tad dažnai atrodo, kad „dvi sesutės per kalnelį nesueina“. Estija lietuviams visada buvo mažiau pažini, neperprantama, savotiška „rūko zona“.

 

Dvimetrinis bokštas

 

Tad panūdau pasižvalgyti, ar po Estų literatūros metų pradėjo labiau ryškėti Estijos literatūrinio peizažo apribai ir riboženkliai. Man – taip! Surinkus visais laikais į lietuvių kalbą verstus estų rašytojų kūrinius (ruošdamasi paskaitoms išbandžiau!) išeina dvimetrinis bokštas, kuris esmingai pasipildė Estų literatūros metais. Gal būtų netikslu kalbėti apie proveržį ar perversmą, bet įvyko Baltijos literatūrų sklaidai ir matomumui svarbių renginių: knygų pristatymų dalyvaujant autoriams, akademinių konferencijų, protmūšių. Išleista nemažai išliekamąją vertę turinčių vertimų iš latvių ir estų kalbų, pasirodė latvių literatūrai skirtas Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos žurnalo „Hieronymus“ numeris (2024, Nr. 10) ir estų literatūrai skirtas literatūros mėnraščio „Metai“ numeris (2024, Nr. 8–9). Iš jų įmanu susidaryti įspūdį ne tik apie šių nacionalinių literatūrų įvairovę, bet ir apie skirtingas jų raidos kryptis, emocinį foną ir naratyvines linijas.

Lyginamoji žiūra vis ieško simetrijos ir pusiausvyros, bet net ir kalbant apie artimas Baltijos šalių literatūras šitos kategorijos ne visada yra veiksnios. XX a. istorinės patirtys sulygiavo, sovietmetis priverstinai suartino istorijas, įtraukė į vienijančią Pabaltijo rubriką, kai staiga tapome „trimis Baltijos sesėmis“. Pasakojama, jog net garsusis Rygos Laisvės paminklas (Brīvības piemineklis) sovietmečiu nenugriautas tik dėl to, kad gudrūs architektai sumojo paaiškinti režimui, jog tai ne Milda, kuri rankose laiko tris Latvijos etnografines sritis, o Sovietų Sąjunga – šlovingai suėmusi į delnus tris Baltijos respublikas. Išsilaisvinus iš SSRS prasidėjęs natūralus literatūrų raidos pagreitis, kai išlindusios iš šešėlio jos atgavo originalius kūnus, vėl išgrynino skirties ir įvairovės vektorius. Kas liko bendra – tai lokalus žvilgsnis, atmieštas regionine patirtimi. Klasikinei Baltijos regiono literatūrai esminė buvo folkloro įtaka, moderniajai – XX a. geopolitiniai sukrėtimai, kultūrinės atminties, traumų ir žaizdų refleksija, šiai latviai paskyrė trylikos romanų seriją „Mes. Latvija. XX amžius“. Chronologiškai ji padengia visą praėjusį amžių, pradedant nuo 1905 m. revoliucijos, per abu pasaulinius karus iki perestroikos. Mūsų literatūras vis dar „kankina“ Antrasis pasaulinis karas kaip serijinis žudikas ir ėdrios patirčių nuosėdos žmonių (pa)sąmonėje. Šios serijos romanų vertimai į kitas kalbas rodo, kad paklausa yra. Lietuviškai turime net penkis, o surikiavus analogiškos tematikos lietuvių ar estų romanus turbūt susidarytų dar ne viena tokia serija. Visose trijose literatūrose istorijos rekonstrukcija liejasi įvairiomis formomis, tiesiog eina iš krantų: ir asmeninės patirties dominantėmis, ir per istorinius personažus, ir tiesosakai pasirinkus vaiko žiūrą (pvz., estų autoriaus Ilmaro Taskos romane „Pobeda 1946“ – per berniuko prizmę, latvės Māros Zalītės romane „Penki pirštai“ – penkiametės mergaitės lūpomis).

Teminį romanų projektą „Mes. Latvija. XX amžius“ kokybiškai pratęsė nauja romanų serija „Es esmu…“ („Aš esu…“), kurioje trylika šiuolaikinių autorių rašo po romaną apie trylika XX a. literatūros klasikų, o trylikos literatūrologų komanda – po monografiją, skirtą tiems patiems klasikams – Aspazijai, Jāniui Porukui, net tokiai kontroversiškai vertinamai figūrai kaip rašytojas Vilis Lācis ir kt. Projektas „Es esmu…“ netgi paskatino įsteigti naują „Geriausios metų monografijos“ kategoriją didžiausiuose latvių literatūros apdovanojimuose „Laligaba“. Istorijos sutelkimas į vieną personažą šiuose kūriniuose gal ir pasiteisina, bet literatūra sveiksta įvairėdama. Gaila, kad pajungti šiai vienijančiai projektinei iniciatyvai daugelis latvių rašytojų atidėjo savo asmeninius sumanymus, o tyrimais ir archyvine medžiaga pagrįsti romanai neperžengia tradicinės literatūros rėmų. Be to, galima svarstyti, ar tokia literatūra visada geba pasiekti aukštą meninį lygį. Dauguma šių romanų (ką ir kalbėti apie monografijas) nežmoniško storio, o ir savo pobūdžiu gan lokalūs. Kita problema, kad Latvijoje labai populiarūs rašymo kursai, literatūrinės akademijos ir kūrybinės dirbtuvės, iš kurių išeina klasikinių formų išmokę rašytojai ir visi ima rašyti „klasiškai“, kaip blaumaniai ir ezeros, ypač tobulai įvaldydami apsakymo žanrą. Trūksta maištingumo.

 

Introvertai ir racionalieji

 

Jau nuo 2018 m. Londono knygų mugės, kurios fokusas buvo Baltijos šalių literatūros, latvių literatūros prekės ženklas ir vizitinė kortelė užsienyje – rašytojas introvertas, pasirodantis žaismingų karikatūrų cikle „The life of I“. #iamintrovert – labai sėkminga latvių tarptautinė kampanija, pagrįsta šita charakterio savybe. Ventspily diskutuodama tarptautinėj kompanijoj išsiaiškinau, kad užsieniečiai (švedas, australė, ispanė) visus Baltijos šalių gyventojus mato kaip introvertus, todėl tik patys galime išsigryninti subtilias skirtis.

Akivaizdu, kad estų literatūrą geografiškai ir mentaliai aprėmina latvių ir Skandinavijos šalių literatūros. Joje daugiau atšiaurumo, introspekcijos ir atsiribojimo, kurį identifikavo dar literatūrologė ir vertėja Birutė Masionienė, nuodugniai tyrusi estų literatūrą ir kalbėjusi apie salos, saliečio mentalitetą kaip vieną iš dominuojančių estiškumo paradigmų. Taip pat akivaizdu, kad estų literatūroje daugiau juodojo humoro, kuris skiriasi nuo šiltesnio, jausmingesnio lietuvių ar latvių literatūrinio tono. Susidariau įspūdį, kad estų literatūroje dominuoja minimalistinė estetika, apnuogintas kalbėjimas ir santūrus racionalumas. Rašytojai neretai renkasi išgrynintą sakinį, atsisakydami emocinės „apkrovos“. Tai dar labiau artina juos prie Skandinavijos literatūros tradicijų. Ką tik pasirodžiusios estų poezijos rinktinės pavadinimas „Šviesa šiaurinė“ (2024, sudarė ir vertė Danutė Sirijos Giraitė) labai taikliai užčiuopia šias savybes – išties kitoks jų vaizduotės pobūdis, prigesintas literatūrinis „apšvietimas“.

Latvių literatūrai būdingą intonaciją tiksliausiai apibūdintų žodis smeldzīgs – „persmelkiantis“, „ilgesingas“, „graudulingas“, o labai sunkias temas jie neutralizuoja ironija, sarkazmu, absurdu. Ispanas kolega vertėjas Rafaelis Martinas Calvo, sudaręs ir į ispanų kalbą išvertęs latvių apsakymų rinktinę, yra pasakojęs, kad ispanams latvių literatūra per niūri, vieną apsakymą rinktinėje leidėjai netgi paprašę pakeisti.

Kol nepradėjau dėstyti, atrodė, kad latviai panašesni į estus, bet susipažinus su estų literatūra šis išankstinis nusiteikimas greitai buvo pakoreguotas. Skirtumai pabyra nuo pradžių pradžios – latvių ir estų nacionalinių epų, kurių atmosfera ir herojai visiškai skirtingi. Kalevo sūnus yra tikras chrestomatinio epo herojus: griežtų bruožų, kieto charakterio asketas, jis kaunasi tik dėl idėjos ir niekada nesukuria šeimos, o latvių Lačplėsis, nors ir galiūnas, yra jaukus šviesiaplaukis, labai žmogiškas ir įsimylintis (vienu metu net įsiveliantis į savotišką meilės trikampį). Ir latvių nugrimzdusios „šviesos pilies“ legenda, lengvu rūkeliu apsigaubę kalnai romantizuoja peizažus ir žadina vaizduotę. Taip pat ir fundamentalieji tarpukario tekstai – latvio Edvarto Virzos prozinė poema „Straumenai“, vadinta latvių tautos Biblija, ir Antono Hanseno Tammsaarės „Tiesa ir teisingumas“, pelnęs visų laikų svarbiausio estų romano statusą, – įtvirtina šią mentalinę skirtį. Nors abiejuose tekstuose veiksmas vyksta vienkiemyje, jų intencija ir nuotaika priešinga. Estai kovoja su gamta, bando ją užkariauti, pajungti – sausina pelkes, plėšia plėšinius, niaujasi su kaimynais, o latviai gyvena absoliučioje dermėje. Latvių kolektyvinis subjektas (Straumenų šeima) kardinaliai skiriasi nuo kieto, užsispyrusio estų romano protagonisto, kurio charakteris galiausiai įgyja patologiškas ir mizoginiškas apibrėžtis. Estų kultūra šiuose tekstuose patriarchališkesnė, o latvių kultūra skleidžiasi kaip švelnesnė matriarchalinė.

Kiek lyginu, šiuolaikinė latvių literatūra ir raiška man panašesnė į lietuvių. Daug fragmentiškumo ir ištęstumo, dažnai praverstų taupesnis sakinys, šiek tiek nugręžtas ir paveržtas pasakojimas. Moksliniai tekstai, ar tai būtų straipsnis, ar monografija, paprastai turi recenzentus, jie nepakenktų ir puriai, nekompaktiškai pastarųjų metų lietuvių ir latvių grožinei literatūrai. Daugžodžiavimas šiais instagramo ir vizualinės invazijos laikais yra labai keistas, net paradoksalus reiškinys. Vertėtų pasidairyti į konceptualiuosius estus.

 

Literatūros tendencijos ir preferencijos

 

Mano lakmusas, kokie skaitiniai patinka šiuolaikiniam skaitytojui, yra studentai. Žinoma, tai suinteresuoti ir privilegijuoti skaitytojai – filologai, bet tam tikras tendencijas brėžia. Jiems patrauklus nelėkštas, susimąstyti skatinantis pasakojimas, kuriame nestinga žaismės, nuotykių ir (savi)-ironijos, patinka greitas tempas ir siužeto vingrybės, visokiausi interaktyvūs formatai, tokie kaip grafinis romanas. Jaunimas nenori gaišti laiko konstrukcijoms, nori gauti informacijos. Labiau vertina rašytojo vaizduotę nei kalbos juvelyriką, ši šiuolaikinį skaitytoją net ir apsunkina. Svarbu, kad tai būtų literatūra, kuri rezonuoja, motyvuoja, todėl labai gerai priimami atsiminimai, dienoraščiai ir romanai, įvilkti į biografinio pasakojimo rūbą. Auditorijoje paprastai neskaitom fantastikos, ieškau tekstų, kurie atskleistų istorijos ir mentaliteto brėžius, bet kartu sukeltų emocinį atsaką, todėl analogija su šiuolaikybe, dabartinio žmogaus jausenomis veikia kaip patikimas masalas. Knygų skaitomumui labai padeda vizualizacijos. Valstybės šimtmečio proga Latvijoje ir Estijoje buvo statomi filmai literatūriniais motyvais, ekranizuota nemažai literatūros kūrinių siužetų: minėtasis Tammsaarės romanas „Tiesa ir teisingumas“, Leelo Tungal „Draugė mergaitė“, Vizmos Belševicos „Bilė“, Noros Ikstenos „Motinos pienas“ ir kt.

Pastebėjau tendenciją, kurią aptardama praėjusių metų rezultatus ir geros literatūros receptus minėjo ir Jūratė Čerškutė metiniame pašnekesyje su Audriumi Ožalu, – Baltijos šalių autoriai aktualizuoja mitologiją, įveiksmindami ją šiuolaikiniame pasaulyje, – čia ir Andrusas Kivirähkas su garsiuoju „Jaujininku“ ir „Žmogumi, mokėjusiu gyvačių kalbą“, ir Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“, kurių baigiamajame žodyje autorė dėkoja Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkams už folklorines konsultacijas, ir jaunos latvių rašytojos Dainos Tabūnos romanas „Raganos“, kurį rašydama autorė plačiai naudojosi latvių antropologo, raganų tradicijos tyrėjo Sandžio Laimės tyrimais rekonstruodama latvių raganų istorijas, kurias išmoningai įdabartina ir sieja su šiuolaikinėmis ezoterinėmis praktikomis – savižina, meditacija. Ši folkloro, etnografijos lokalizacija dabartyje suskamba naujai ir aktualiai.

Lietuvių ir latvių rašytojos tęsia jau prieš kelerius metus triumfavusią tradiciją – pasakoja apie moterį ir moteriai, remdamosi ir dokumentiniais faktais, ir archetipiniais vaizdiniais. Jos aktualizuoja tokias temas kaip moteris svetimoje (valstybės ir vyro) galioje, motinystės vaidmens tamsioji pusė, daugialypė moteriško seksualumo prigimtis. Žavi tai, kad šiose istorijose aštrias natas dažnai papildo šviesesnės ironijos bei humoro (nors kartais – ir desperatiško) gaidos. Kartu su Jurga Tumasonyte („Naujagimiai“), Ieva Dumbryte („Negrįžtantys“), Inga Gaile (Jaukumiņš) prieš tai minėtas rašytojas moteris galima pavadinti simbolinio rašymo, magiškojo realizmo „geležinėmis ledi“.

 

Vertėjai – literatūros peizažistai

 

Anksčiau visi filologai privalomuoju būdu universitete metus mokydavosi latvių kalbos. Dabar siūloma rinktis – latvių arba lenkų. Beje, studentės yra liudijusios, kad latvių besimokantieji telkiasi į bendruomenę, palaiko ryšius, sukuria tarsi interesų koncentrą, o polonistai labiau išsisklaido. Specialaus latvistikos profilio studentų, kurie pasirenka sustiprintai mokytis latvių kalbos ir kultūros, pasitaiko vienetai, bet čia tinka posakis „svarbu ne kiekybė, o kokybė“, nes jie matomi, dar tebestudijuodami imasi versti, recenzuoti latvių literatūrą. Estų kultūrai sekasi mažiau, nes estų kalbos studijų studentai beveik nesirenka, galbūt dėl finougriškos kalbos specifikos, ją studijuoja tik visiški pasiryžėliai, tokie kaip Agnė Bernotaitė, dabar jau kelių knygų iš estų kalbos vertėja, jų įvadinių straipsnių autorė. Beveik visą vertimų iš estų naštą išveža Danutė Sirijos Giraitė, kuri verčia daug ir gerai, ir poeziją, ir prozą.

Ir vertimų pasirinkimai liudija skonio takoskyras. Estai garbina istorinius romanus, juos noriai verčia ir iš lietuvių. Estijoje vertimų hitais tapo Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“, Ginos Viliūnės romanai (vertė Tiina Kattel). Bičiulė Tiina apgailestavo, kad lietuviai nenoriai remia Lietuvoje populiariąja literatūra laikomus kūrinius, nors jie ilgainiui atveria šliuzus ir elitiniams tekstams. Pernai estų kalba išleistas Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ (vertė Tiiu Sandrak) su penkiasdešimt dviem skirtingais viršelio variantais kaip aliuzija į 52 kortų kaladę, naudojamą žaidžiant pokerį. Kiekvienas viršelis originaliai atspindi miesto atributus ir abstrakčius labirintiškus vaizdinius, kurie perteikia kūrinio atmosferą bei temas.

Latvijoje daugybės recenzijų ir didelio rezonanso sulaukė Mariaus Ivaškevičiaus „Tomas Mūras“, Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“, Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“ (visus vertė Dacė Meierė). Pastarasis netgi pastatytas Latvijos lėlių teatre (premjera buvo 2024 m. sausį) ir Rėzeknės teatre. Tiina ir Dacė yra vertėjos, kurios drąsiai ignoruoja kontroversiškas Lietuvos kritikų reakcijas į kai kurias knygas, pažįsta savo šalių publikos poreikius ir turi fenomenalią literatūrinę uoslę.

Stebiu, kas pastaruoju metu Lietuvoje išverčiama iš lat-vių ir estų prozos – dažniausiai tai klasikiniai tekstai (štai šiemet išėjo trys sovietmečiu rašyti estų mažieji romanai), vyresni ir literatūroje stabiliai įsitvirtinę autoriai, Baltijos Asamblėjos premijos laureatai (privalomąja tvarka), kurie irgi atitinka patyrusiųjų apibrėžimą, nes premija pernelyg prestižinė, kad būtų apdovanojami jauni eksperimentatoriai. Ypač džiugina Dominyko Norkūno ir leidyklos „Bazilisko ambasada“ įgyvendinti latvių poezijos vertimai: Tomo Treibergo „Tankmė“, Jelenos Glazovos „Naivumas / Godulys“, Arčio Ostupo „Gestai ir kt. eilėraščiai“.

2025 m. tikiuosi dar didesnio vertimų pagreičio – kiek žinau, turi išeiti esto Matso Traato poezijos knyga „Haralos gyvenimai“ (Danutė Sirijos Giraitė), Reino Raudo romanas „Tobulo sakinio mirtis“ (Agnė Bernotaitė), latvių rašytojos Annos Auzinios romanas „Buveinė“ (Audrius Musteikis), Sveno Kuzmino romanas „Dizažio“ (Laimantas Jonušys), Arvio Vigulo poezijos rinktinė (Dominykas Norkūnas), Elinos Braslinios knygelė mažiukams „Nupieškim istoriją?“ (Laura Laurušaitė). Vertėjai irgi yra Baltijos šalių peizažistai, nes verčiamų kūrinių pasirinkimais, profesionaliai perteikta teksto nuotaika ir metaforika formuoja tų šalių nacionalinius įvaizdžius ir literatūrinius kraštovaizdžius. Jų darbas lemia, kaip literatūros tekstai rezonuos skaitytojams, kurie akcentai išryškės, o kurie galbūt pasimes. Baltijos šalių literatūros liudija regioniškumo matmenį, bet išlaiko ir savitas tapatybes, panašiai kaip triptiką sudarantys atskiri kūriniai: juos jungia bendras konceptualusis stuburas, tačiau kiekviena literatūra atsiskleidžia ir kaip savarankiškas darinys.