Apie giluminį knygų skaitymą

„Siaubo karalius“ Stephenas Kingas, kurio kūriniai išeina milijoniniais tiražais, tikisi, kad „jeigu po mirties, prieš pakliūdamas į vieną ar kitą vietą, privalėsiu kurį laiką praleisti skaistykloje, manau, jausiuosi visai neblogai su sąlyga, kad tenai veiks biblioteka (tiesa, jeigu tokią įstaigą ten rasiu, ji greičiausiai bus užkimšta Danielės Stil meilės romanais ir motyvacinėmis savipagalbos knygomis)“ (Stephen King, Apie rašymą: memuarai apie amatą, iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas, Vilnius: Alma littera, 2023, p. 92). Marcelis Proustas skaitymą aprašo kaip „dievišką malonumą“ – per atostogas, ilgomis vasaros dienomis, o ypač vaikystėje, kai laimingiausios valandos buvo praleistos su mėgstama knyga. Stephenas Kingas jam antrina pabrėždamas praktinius skaitymo aspektus – „kad ir kur traukčiau, pasiimu ir popierinę knygą. Niekada nežinote, kur ir kada jums gali prireikti gelbėjimosi rato: mylios ilgio eilėje prie rinkliavos būdelės, nuobodaus koledžo pastato koridoriuje, kuriame penkiolika minučių laukiate, kol mokslų konsultantas (jo kabinete studentas grasinąs nusižudyti, mat niekaip neišlaikysiąs įžanginių Standartinių paistalų kurso egzamino) įžengs pro duris ir pasirašys jūsų paskaitų lankymo pažymėjime, oro uostų išvykimo salėse, savitarnos skalbyklose lietingą dieną arba, nemaloniausiu atveju, prie daktaro kabineto, kai gydytojas vėluoja ir pusvalandį tenka lūkuriuoti kankynių, per kurias jis brausis į jautriausią jūsų kūno vietą. Tokiu metu knyga tampa gyvybiškai svarbi“ (ten pat).

Anglų rašytojas ir žurnalistas Williamas Woodardas Selfas rašo apie ypatingą ir nenykstančią skaitymo specifiką: „[...] kai mus vežimėliu išstumia į saulėtą slaugos namų verandą: skaitome. Susikaupti skaitymui gali būti sunku dėl senstančių Gutenbergo proto klajonių, skaitoma medžiaga irgi gali turėti senumo jausmą, jos pageltę puslapiai ir išskydęs šriftas – jų kodekso forma panaši į senus „Reader’s Digest“ žurnalus, paskleistus odontologų laukiamuosiuose. Bet jūs vis tiek skaitote, atkakliai nepaisydamas ausyse skambančio radijo ar televizoriaus tauškimo, prisimerkęs, kad netrukdytų iš jus supančių ekranų sklindanti melsva šviesa, nusisukdamas į šalį, kad nematytumėte savo kaimyno nerimastingų pirštų, kepšnojimu prikeliančių informacinius skydelius“ (Will Self, „Romanas mirė (šį kartą iš tikrųjų)“, vertė Ž. D., Šiaurės Atėnai, 2015 m. balandžio 3 d.).

Tačiau ar tikrai šie protingi sakiniai gali būti pritaikomi platesniam mokančių skaityti žmonių ratui ir ar šiuolaikiniame pasaulyje tebeveikia ta visuotinai įtraukianti popierinių knygų magija?

Mus supantis informacijos srautas yra begalinis ir vis gausėja. Skaitmeninis skaitymas naikina vadinamąjį giluminį (dėmesingąjį) skaitymą. 2023 metų spalį knygų leidėjai, bibliotekų asociacijos, rašytojai, redaktoriai, mokslininkai, PEN atstovai Liublianoje paskelbė manifestą, kuriame pabrėžė dėmesingo skaitymo svarbą skaitmeninėje eroje. Skaitmeniniame pasaulyje pasikeitė daugelio žmonių skaitymo įpročiai – skaitoma greičiau ir daugiau negu bet kada žmonijos istorijoje, bet dažnai neįsigilinama į turinį, o lėtai skaitydami didelės apimties kūrinius ugdome dėmesį ir kantrybę, plečiame žodyną ir laviname empatiją. Anot Kanados psichologo Steveno Arthuro Pinkerio, nuo XVIII amžiaus vidurio, kai skaitymas tapo prieinamas ne vien elitui, skaitytojai išmoko empatijos pasinerdami į kitų žmonių mintis. Jo nuomone, rašymo ir raštingumo augimas paskatino „humanitarinę revoliuciją“ – žmogaus teisių sampratos įtvirtinimą 1776 metų Amerikos nepriklausomybės deklaracijoje ir 1789 metų Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, sąlygojo vergijos, kankinimų, raganų deginimo ir gausybės kitų prietarų panaikinimą.

Tačiau mūsų laikais skaitmeninis raštingumas pakeitė skaitymą – greitis, skubus teksto permetimas akimis ir skrolinimas yra tokio skaitymo atributai. Kai skaitote popierinę knygą, esate susikaupęs, gebate iš kelių sakinių įsivaizduoti ištisus pasaulius ir įsiskverbti į kito sielą, galite visiškai įsijausti į kito patirtį, sugerti visus tuos niuansus, kurie atspindi pasaulio sudėtingumą. Neįsivaizduoju, kaip galima skaityti ilguosius Marcelio Prousto ar Fiodoro Dostojevskio kūrinius skaitmeniniu formatu. Bet pasaulis keičiasi ir net universitetų studentai, kuriems skaitymas, atrodytų, turėtų būti natūrali studijų dalis, vis dažniau pripažįsta, jog knygas skaito tik todėl, kad yra priversti tai daryti pagal nustatytą programą. Mano studijų laikais alternatyvų skaitymui nebuvo, nebent norėdavai studijuoti tik „Žemaičių“ ar „Tauro rago“ alinių meniu.

Lėtojo skaitymo ir sudėtingo teksto suvokimo įgūdžiai prastėja, kaip ir, įvairių tyrimų duomenimis, mažėja raštingumo lygis ne tik Afrikoje ar Azijoje, bet ir Europoje bei Amerikoje. Prieš dešimtmetį Šiaurės vakarų universiteto (Ilinojus) ekonomistai Garry Barrettas ir Williamas Craigas Riddellas savo tyrime parodė, kad mes grįžtame į tas dienas, kai, nors ilgiau studijuojama mokyklose ar universitetuose, rengiamos visuomeninės skatinimo skaityti kampanijos, nemokamai dalijamos knygos ir auga jų pardavimai (britų knygų apžvalgų žurnale „The Bookseller“ pasirodė informacija, kad per pastaruosius metus siaubo ir fantastinės literatūros pardavimai išaugo daugiau kaip 50 %, o 2024 metų „Penguin Classics“ bestselerių pirmoje vietoje atsidūrė Fiodoro Dostojevskio „Baltosios naktys“, kurių per metus buvo parduota daugiau kaip 50 000 egzempliorių), tiktai elitinė „skaitančioji klasė“ gali įsisavinti sudėtingesnius ir ilgesnius tekstus (Simon Kuper, „The end of reading and rise of simplicism“, Financial Times Weekend, 2023 m. spalio 21–22 d.).

Žmonės, kurie praranda skaitymo įgūdžius, praranda ir mąstymo įgūdžius. Jiems užtenka paprasto sudėtingų sprendimų paaiškinimo, paprastų atsakymų į kompleksines problemas. Turint omenyje, kad blogis triumfuoja daugelyje pasaulio vietų, knygų skaitymas gali prisidėti bent prie jo atpažinimo. Humanitarai rečiau pasiduoda populistiniams gundymams.

Kaip Nobelio premijos laureato paskaitoje teigė poetas Josifas Brodskis, „žmogus, turintis skonį, ypač literatūrinį, mažiau imlus pokyčiams ir ritmiškiems užkeikimams, būdingiems bet kokiai politinės demagogijos formai. Svarbu ne tai, kad dorybė negarantuoja, jog bus sukurtas šedevras, o tai, kad blogis, ypač politinis, visados blogas stilistas. Kuo turtingesnė individo estetinė patirtis, kuo tvirtesnis jo skonis, tuo tikslesnis jo moralinis pasirinkimas, tuo jis laisvesnis […].“ Panieka knygoms ir jų neskaitymas, anot emocingo Brodskio pareiškimo, yra nusikaltimas. „Už šį nusikaltimą žmogus moka visą savo gyvenimą: jeigu šį nusikaltimą įvykdo nacija – ji moka už tai savo istorija“ („Paskaita gavus Nobelio premiją“, iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis, kn. Josif Brodskij, Poetas ir proza, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 11–13).

Privaloma tiriamojo darbo dalis yra aktualumo apibrėžimas. Po Donaldo Trumpo inauguracinės kalbos, mano nuomone, šie poeto žodžiai skamba tikrai aktualiai: „Aš nesiūlau valstybės pakeisti biblioteka – nors ši mintis mane ne sykį aplankė, – bet neabejoju, kad jeigu mes savo valdovus rinktumėm pagal jų, kaip skaitytoją, patirtį, o ne jų politines programas, žemėje būtų mažiau skausmo. Aš manau, kad potencialų mūsų likimų valdovą reiktų klausinėti visų pirma ne apie tai, kaip jis įsivaizduoja užsienio politikos kryptį, o apie tai, koks jo požiūris į Stendhalį, Dickensą, Dostojevskį“ (p. 14).

Jeigu Vladimiras Putinas būtų skaitęs tinkamas knygas…