Mano moterys

 

Julija Iliucha (g. 1982) – ukrainiečių rašytoja, poetė, žurnalistė, nuo 2014 m. veikiančio savanoriško pagalbos Ukrainos kariuomenei judėjimo dalyvė. Gyvena ir dirba Charkive.

Po plataus masto Rusijos invazijos pradėjo rašyti trumpas istorijas apie moterų patirtis karo metu ir skelbti jas socialiniame tinkle su grotažyme #my_women. Šių trumpų, emocingų, įtaigių pasakojimų rinktinė pavadinimu „Mano moterys“, išleista pernai spalį, pelnė Ukrainos BBC metų knygos apdovanojimą. Lietuviškai knygą rengiasi išleisti „Slinktys“.

 

Autorės žodis

 

2022 m. kovo pradžioje negalėjau miegoti. Naktimis gulėdavau ant tėvų sofos-lovos netoli Charkivo esančiame kaime ir sekiau žinias. Su manimi buvo devynerių sūnus ir dvi evakuotos katės; vyras liko Charkive ir iš karto išėjo savanoriu. Tėvų namų langus uždangstėme juodu audeklu, kurį močiutė buvo nusipirkusi „ant smerties“. Senelė mirė likus metams iki didžiojo karo, o tas audinys dabar gelbėjo mus. Charkivo pusėn griaudėjo dieną ir naktį, tamsoje virš miesto kybojo ugniaspalviai gaisai. Niekas nežinojo, kas bus toliau.

2022 m. kovo 9 d. nepamiršiu iki gyvenimo pabaigos. Tądien grįžau į Charkivą su maišu medikamentų vyro padalinio kariams. Pamačiau sugriautą centrą, suniokotą Saltivką – ir pirmą kartą žmoniškai užmigau. Po kelių dienų parašiau žinutę feisbuke: „Tikiu mūsų ginkluotosiomis pajėgomis – einu miegoti be kelnaičių!“

Šį įrašą prisiminiau praėjusį rudenį, kai pajutau vidinį poreikį papasakoti apie karą moterų istorijomis. Pirmoji – kaip tik apie moterį, bijojusią mirti be kelnaičių. Po jos atsirado kitos. Neįvardytos moterys, kurios patyrė karą, gyveno juo, išgyveno jį. Kiekvienos iš jų istorija – apie nieką konkrečiai ir kartu apie mus visas.

Mano moterys kalba kasdieniškai ir šiurpiai. Mano moterys dalijasi savo skausmu ir neviltimi. Mano moterys tiki ir laukia. Mano moterys mėgina laikytis, nors ir nebepaveža. Mano moterys žino kiekvienos dienos kainą. Mano moterys nori, kad visas pasaulis jas išklausytų ir išgirstų. Mano moterys bando gyventi toliau, nepaisydamos nieko.

Mano moterys…

Dabar jos ir jūsų.

 

●

 

Moteris, kurią oro antskrydžio pavojus užklupo vonioje, labiausiai bijojo mirti taip – be apatinių, nuoga, šlapia galva ir neskustomis kojomis.

Baiminosi, kad gelbėtojai, trauksiantys ją iš po griuvėsių, pamatys jos blyškų kūną (pragariškas darbas ir keleri metai be atostogų ir jūros), kūną su išraiškingu šlaunų celiulitu ir minkštu suglebusiu pilvu, kurį išmoko slėpti formuojančiais apatiniais, ir pagalvos: „Na, kas gi šitaip ruošiasi mirčiai, juk galėjo bent svorio numesti ir kelis mėnesius pasportuoti salėje, ar ne taip?“

Bijojo, kad kaimynai, kuriems pasisekė išgyventi, stovės prie griuvėsių aptarinėdami jos apsilaupiusį manikiūrą ir ataugusias žilų plaukų šaknis. O bobulė, kuri visada nusispjaudavo jai pavymui, kai moteris laiminga ir šiek tiek apsvaigusi iššokdavo iš didelio juodo automobilio ir lengvai pamodavo piršteliais vairuotojui, pasakys: „Ar neįstengė iš anksto pagalvoti, kaip atrodys aname pasaulyje? Manoji Iročka niekados nebūtų leidusi sau tokio apsileidimo, amžiną jai atilsį.“

Moteris beviltiškai bijojo mirties, todėl viešumoje visada vilkėjo brangiausius nėriniuotus apatinius ir šventiškiausius drabužius. Bet praustis apsirengus – mažų mažiausiai kvaila. Taigi vonios malonumai tapo jai nepasiekiama prabanga. Greitas dušas per dvi minutes. Šlovė katilui už karštą dušą! Bet ką gali nuveikti per dvi minutes? Kūnas nė sušilti ir atitirpti nespėja.

O tą dieną, kai ji pirmą kartą pasidavė ir įlipo į putotą vonią, kvepiančią vandenynu, atogrąžų vaisiais ir visomis prakakotomis atostogomis, jos neapykanta išsiliejo per kraštus ant grindų ir plūstelėjo žemyn pas kaimynus, pragrauždama plyteles ir betoną.

O moteriai, kuri visada labiausiai bijojo mirti šitaip – be kelnaičių, nuoga, su šlapia galva ir neskustomis kojomis, buvo nė motais.

Nes ji jau nieko nebebijojo.

 

●

 

Moteris, kuri švino spalvos rytą su užsimiegojusiu sūnumi, katinu ir dviem poromis apatinių kuprinėje paliko savo namus, kasdien ėdė save vietoj pusryčių, pietų ir vakarienės.

Ji atsipjaudavo gabalėlį savęs ir susmulkindavo jį į barščius kartu su bulvėmis ir kopūstais iš vokiško prekybos centro, įmesdavo vienišą svogūną iš turkiškos krautuvėlės. Čia nebuvo pomidorų pastos „Čumak“, todėl vietoj jos ji įmaišydavo itališko padažo. Barščių nesūdydavo – ji ir taip pernelyg daug verkė.

Ji atsirėždavo gabalėlį savęs ir virdavo sriubą su mėsos kukuliais iš europietiškos ekologiškos kalakutienos, bet ji niekada nebūdavo tokia kaip namuose.

Ji atsipjaudavo gabalėlį savęs ir juo pagardindavo makaronus su karbonarišku padažu. Bet visą laiką prisimindavo „Jubiliejinių“ makaronų iš pigaus kiosko prie metro skonį.

Pusė – štai kas iš jos liko po pusmečio.

Moteris kasdien ėdė save už tai, kad išvažiavo.

O kitoje sienos pusėje kita moteris kasdien ėdė save už tai, kad pasiliko.

 

●

 

Moteris, kuri ilgai neįstengė apsispręsti dėl manikiūro spalvos, galop išsirinko raudoną.

„Ar jūs tuo tikra?“ – nusistebėjo meistrė, mat moteris visada teikdavo pirmenybę tvarkingam prancūziškam ir ramiems kūno spalvos atspalviams. „Noriu pradėti gyventi ryškiai, – atsakė moteris, – jei rytoj staiga prasidėtų karas, o aš per visą gyvenimą nepabandžiau nusilakuoti nagų raudonai.“ Ji nejaukiai nusišypsojo, o meistrė, gūžtelėjusi pečiais, užtepė šviežio kraujo spalvos sluoksnį.

Kitą dienos dalį moteris slapčia gėrėjosi savo nagais. Ne sykį kėlė ranką prieš akis ir judino pirštus, net pasidarė kelias nuotraukas storiams. Vėliau pasikuklino jas paviešinti, juk toks lengvabūdiškumas nepridera jos amžiaus moteriai. Tą vakarą ji neplovė indų, kad nesugadintų savo naujojo manikiūro, kuriuo džiaugėsi kaip maža mergaitė, o prieš miegą rankas dosniai išsitepė kremu.

Naktį moterį kankino košmarai. Ji sapnavo, kad kraujo spalvos gelinis lakas, virtęs tikru krauju, nepaliaujamai srūva iš pirštų galiukų, varva ant žemės, plonais upeliais suteka į plačią kraujo upę. Ji atsisėdo lovoje ir persižegnojo. „Pradink, naktie, pasiimk sapną“, – kartojo ji, kaip mokė močiutė. Tada moteris išgėrė migdomųjų ir nugrimzdo į vatinę juodumą be sapnų.

Kai prasidėjo karas, kukli moteris buvo su raudonu manikiūru.

Ir pasaulis jį vis dėlto pamatė.

 

●

 

Moteris, ryte išbėgusi iš namų į prekybos centrą pieno, nebeturėjo kur sugrįžti.

Jai išeinant iš parduotuvės, sudrebėjo žemė. Ji sunkiai parkrito ant šaligatvio, suknežino pieno pakelį ir bandelę prie kavos. Iš viršaus ant jos pažiro stiklo šukės, ir ji refleksyviai prisidengė galvą rankomis, nejausdama, kaip maži druzgai sminga į odą. Kaukė sirena, pamišusiai kliegė automobilių signalizacijos. Per skruostą ir smilkinį tekėjo kraujas, plėtėsi pieno bala iš po palto skverno. Ji išlaukė kelias minutes ir pasileido bėgti.

Priekyje iš jos namo kilo dūmai. Ji lėkė namų link, tarsi galėtų juos išgelbėti. Kraujas tekėjo per veidą, kraujas tvinksėjo galvoje.

Kai ji mažne pasiekė tikslą, ją sustabdė juodai apsirengęs vyras. Ji pamėgino ištrūkti, bet jis stipriai suėmė ją rankomis.

– Kas ten liko? – sušuko tiesiai jai į ausį.

Moteris staiga suglebo, susmuko ant juodai vilkinčio nepažįstamo vyro rankų. Jis jos nenulaikė ir jie drauge parvirto ant žemės.

– Nieko ten nėra, – sušnabždėjo moteris, krauju išsitepdama lūpas, – niekas ten manęs nelaukia.

Pirmą kartą gyvenime vieniša moteris apsidžiaugė, kad ji nieko neturi.

 

●

 

Moteris, masinėje kapavietėje ieškojusi savo vyro, mėgino prisiminti jo kūno geografiją tarsi savo ranka braižytame Ukrainos kontūriniame žemėlapyje.

Vyras turėjo įgimtą žymę ant dešinės rankos smiliaus ir didžiojo piršto. Kitados jo motina papasakojo, kad per gimdymą gydytojas ištraukė jį už pirštelių ir taip išgelbėjo juos abu. Motina tik juokavo, o jis rimtai pasakojo šią istoriją daug metų iš eilės.

Vyras neturėjo vieno danties. Viršutinis ketvirtukas kairėje, nelabai pastebimas, jei nesišypsai plačia burna. Vyras žaidė futbolą. Praėjusį rudenį per rungtynes jis susidūrė su priešininkų komandos puolėju. Klaktelėjo žandikauliai, subarškėjo dantys. Jis vis juokaudavo, kad iki karo jam reikėtų tą dantį įsistatyti.

Vyras turėjo tatuiruotę. „Rankovę“ su dantis iššiepusiu vilku ir runomis. Kelerius metus audė mintį ją pasidaryti, o galiausiai net pats nusipiešė eskizą. Piešinys ant kūno atsirado netikėtai – žvelgiant tam tikru kampu atrodė, kad vilkas šypsosi.

Vyras turėjo randą. Prieš daug metų atlikta kelio operacija – praeity žaisto futbolo, turėjusio tapti profesija, pasekmė. Kreivos senos siūlės slėpėsi po kelnėmis, o šortus vyras mūvėjo retai. Kelį dažnai mausdavo keičiantis orams.

Moteriai pasisekė. Jos vyras turėjo ypatingų bruožų, kurie padėjo jai jį atpažinti.

Ištatuiruotas vilkas jai nusišypsojo paskutinį kartą.

 

Iš: Юлія Ілюха. My Women / Мої жінки.

Київ: Білка, 2024

Vertė Donata Rinkevičienė