Iš teatro darbuotojos užrašų… (5)

 

Visada buvau didelė niurzga arba, ūkiškai kalbant, zyzla. Nuo pat vaikystės. Ši tekstų serija ir gimė iš nepasitenkinimo ir nuolatinio zirzimo dėl ko nors. Kaip uodas zirzdavau aplink kolegų ausis. Bet tuomet įsimylėdavau ir burzgėti nustodavau. Vieną, du, tris kartus.

Tačiau, nepaisant įsimylėjimo, prieš kiekvieną šventinį laikotarpį zirzimas virsdavo bendru foniniu garsu. Vienam skauda koją, kitas persišaldė, trečiam nusibodo gastroliuoti prie Kalėdų eglutės. Galvoje foninis susierzinimas jau ima rimti, o Kalėdų eglutėms gresia šio sezono pabaiga ir poilsis iki kitų metų. Šis tekstas ir bus apie Kalėdų eglutes ir kitus Dantės ratus, kuriuos tenka sukti, mindžiojant raudoną kilimą iš neturėjimo ką veikti.

 

Tu vėjo paklausk, tau vėjas atsakys

 

Su nesusipratimais susidurdavome kiekvieną mielą dieną. Kažkam amfiteatras tapdavo parteriu. Kažkam vietoj 35 vietos skaičiukai perbėgdavo į 25. Kažkas dykaduoniškai mėgindavo pataikyti ne į savo vietą. Geriausi skaitytojai – žiūrovų aptarnavimo personalas. Kodėl? Nes kiekvieną bilietą tekdavo nagrinėti kaip literatūrinį kūrinį.

Vienu metu buvau aršiausia ir seniausiai dirbanti salėje. Dėl to dažnai bilietų analize ir skaičiukų peržiūra užsiimdavau pati. Vieną iš vakarų ir pajutau kolegos patampymą už rankovės:

– Dublis.

– Dublis, tai dublis, tuoj išsiaiškinsim.

Paprašau vyro, kuris bandė užkariauti dviejų moteriškių vietas, parodyti bilietą. Pažiūriu vieną kartą. Skaičiukai kaip ir vietose, vienintelis dalykas, kuris nesutampa, – metai ir mėnuo. Pasikrapštau akis. Galbūt nuvargo. Vėl žiūriu. Spektaklis atitinka, vietos taip pat, tačiau metai ir mėnuo išlieka kiti. Pakeliu akis į vyrą.

– Tai kad jūs pusmečiu per anksti. Kaip jūs čia atsidūrėt?

– Tai jūs man pasakykit, kaip aš čia atsidūriau.

 

Naujausi medicininiai teatro išradimai

 

Žiūrovų koordinatoriai dažnai tampa vaikų auklėmis. Turėjau tokį draugą, kurį prižiūrėdavau spektaklių metu. Kol mama dirbdavo, vaikas sėdėdavo, o aš stoviniuodavau šalia, kad košės neprivirtų nei sau, nei man, nei mamai. Per pertraukas klausydavausi, ką spėjo per darbų pamokėles pagaminti, ir supratingai linkčiodavau, puikiai suvokdama, kad pati nieko panašaus sumeistrauti nesugebėčiau.

Tačiau ne visi vaikai buvo ramūs kaip mano draugas. Dažniausiai stovėdavau kaip uosis audroje, nes aplink mane būriais lakstydavo vaikai. Vienas iš jų ir pargriuvo. Stoviu, matau, kad ašaros jau kaupiasi, o vaikas tiesia pirštą.

– Jėzusmarija, ar užsigavai?

Jau matau, kad tuoj per koridorių nuaidės sirena. Atsitupiu ir įtemptai mąstau, kaip išvengti šito nelaukto bliovimo signalo. Nes visada, jei pradės vienas, kitoje pusėje atsilieps kitas. Katastrofos reikia išvengti. Kaip išminuotojas galvoja, kurį laidelį kirpti – mėlyną ar raudoną, aš galvoju, ką daryti. Net venos smilkiniuose iššoka, pila prakaitas.

– Pfffuuuuuu, – pučiu į pirštą iš visų plaučių. – Žiūrėk, teatro oras stebuklingas. Pfuuuuuuu. Iš karto nebeskauda, nes teatro dulkės malšina skausmą. Pfuuuuuuuuu. Ar dar skauda?

Vaikas pasikrapšto pakaušį. Tada papurto galvą ir nubėga. Atsistoju, kaip tikras didvyris išminuotojas. Šįkart katastrofos pavyko išvengti.

Jei kam nors skauda nugarą, pasitempėte koją ar užpuolė bjaurus bronchitas, galite skambinti man. Gydau stebuklingu teatro oru.

 

Užburtas ratas

 

Žiūrėti į plaukiojančias žuvytes yra labai raminantis užsiėmimas. Ramiai jos nuvinguriuoja į vieną pusę, o tada apsisuka ir nukeliauja į kitą. Tačiau darbe į žuvytes nepažiūrėsi, visgi dirbti reikia. Bet žmonės dažnai net nesupranta, kad esame patys kaip žuvytės.

Kiekvienas teatras turi savo užburtą ratą: kartais tas ratas yra keturkampis, o kartais – ilgas koridorius. Iš neturėjimo ką veikti žiūrovai ir vaikšto ratais, kvadratais, stačiakampiais ir rombais.

Žiūrovų koordinatoriai stovi ir žiūri į vaikštančiuosius. Žiūrėti į šmirinėjančius žiūrovus yra labai raminantis užsiėmimas. Ramiai jie nuvinguriuoja į vieną pusę, o tada apsisuka ir nukeliauja į kitą. Tarsi nedidelės žuvytės. Galbūt darbe į žuvytes nepažiūrėsi, nes visgi dirbti reikia, bet į žiūrovus – tikrai.

 

Karas dėl šventojo medžio

 

Gruodis vienareikšmiškai yra vienas gražiausių metų laikotarpių. Galbūt akims, bet tikrai ne galvai. Viena Kalėdų eglutė namie, kita – prie Katedros ar miesto aikštėje, trečia – darbovietėje. Visos jos gražios, trapiomis šakelėmis ir gaiviu miško kvapu. Bet ne visos eglutės turi šį kvapą. Egzistuoja viena eglutė, kuri kvepia visai kitaip. Ji kvepia gilia emocine kančia. Ne dėl to, kad būtų negraži. Dėl to, kad yra per graži.

Pirmas vakaras su eglute teatre visada būdavo linksmas, nes šventė, eglutė, Kalėdos ir visa kita, kas su tuo susiję. Kitais vakarais Kalėdų eglutė tapdavo žiūrovų koordinatorių kryžiumi, kurį reikėdavo nešti visą kalėdinį laikotarpį. Kodėl? Todėl, kad eglutę nuolat norėdavosi okupuoti, pačiupinėti, pakramtyti. Su rogutėm pasivažinėti, spragtukus ištampyti, instrumentais pagroti. Tuomet ir atsirasdavo sargyba, kuri per pertraukas, užuot nuėjusi į tualetą ar atsigerti vandens, rymodavo prie šventojo medžio.

– Ėėėėėė, pertvara pastatyta ne tam, kad per ją liptumėt.

– Nevalgyk, neskanu.

– Instrumentų neliečiam. Instrumentų neliečiam! INSTRUMENTŲ NELIEČIAM!!!

 

●

 

Pertraukos pabaiga. Stovime rūbinėse ir stebime tėvelius su vaikais. Vienas vaikas ilgai į mane stebeilijasi. Prisimerkiu ir suraukiu antakius, nes kažkas negerai. Akivaizdu, kad kažkur paslėpta apgaulė. Suneriu rankas ant krūtinės.

– Matai? – klausiu kolegės.

– Matau.

Abiejų akys staiga išsipučia. Vaikas, vis dar stebėdamas mus, ar nieko nesakysime, lėtai ištiesia rankutę ir pradeda valyti tėvo švarką, kuris apkibęs dirbtiniu sniegu. Su kolege susižvalgome su tuo pačiu klausimu akyse. Ką tas tėvelis veikė po Kalėdų eglute ir kas jį ten įleido?

 

Svorio kėlimo čempionatas

 

Meilę demonstruojame visi skirtingai: vieni apie romantiką kalba socialiniuose tinkluose, kiti širdžiai mielus gestus pasilieka sau, treti plačiai rodo visam pasauliui. Nedidelė problemytė su trečiaisiais ta, kad aš ne visada norėdavau būti įtraukta į svetimas meilės demonstravimo akcijas. O atsitiko taip, kad netyčia tapau tikru amūru, kuris iš paskutiniųjų spardėsi, keikėsi ir burbėjo, per prievartą dalyvaudamas nesibaigiančiame meilės maratone.

– Jeigu jis šįvakar ateis, aš prisiekiu… – atsisuku ir plačiai nusišypsau. – Labas vakaras, ar vėl atnešėte gėlių?

Įsimylėjusių, gėlėmis nešinų vyrų mačiau ne vieną ir ne du. Dažnai jiems padėdavau, kartais net paslapčia išpakuodavau gėles iš pigaus plastiko ir aprišdavau kaspinėliu, kad mergaitė, kuriai skirta puokštė, tikrai liktų nudžiuginta. Tik esminis skirtumas buvo tas, kad puokštelės būdavo gražios, širdžiai malonios, o visų svarbiausia – atplėšiamos nuo žemės.

– Labai sunkiai nešu, gal galit padėti? – suburba įsimylėjėlis su mano dydžio rožių puokšte.

Gėles tempiame dviese.

– Palaukit, atsargiai, čia vaza, merkiam.

Abu aprasojusiomis nuo prakaito kaktomis statome milžinišką puokštę į vazą. Klausiu savęs, ar vaza atlaikys tokį gėlių žvėrį.

– Na ir sunki šįvakar, – įsimylėjėlis plačiai šypsodamasis nusibraukia prakaitą nuo kaktos.

– Tai jau tikrai. Maniau, kad sunkesnės už vakarykštę jau neberasite.

– Tik pačiai gražiausiai.

„Tik pačiai gražiausiai“, – išsiviepusi murmu sau po nosimi. Atnešti iki vazos tai atnešėme, o kas į sceną išneš, čia jau kitas klausimas. Būtų nekoks vaizdelis, jei trys žiūrovų koordinatoriai, surėmę pečius, vilktų tą vieną puokštę į sceną tarsi mirštantį karį.

– Gerai, – įremiu rankas į klubus ir atsistoju priešais. – Reik paties stipriausio, kuris sugebėtų išnešti tą puokštę į sceną.

Žiūrovų koordinatoriai – aukšti, jauni vaikinai – susižvalgo su šelmiškais šypsniais veiduose. Prasideda puokštės kėlimo čempionatas. Vienas atplėšia ją nuo žemės, panešioja. Perduoda estafetę antram. Visi apžiūri gėles. Aptaria tarpusavyje, ar vertos dėmesio. Galiausiai nebeišsirenka, kuris jas vilks į sceną. Šiaip ne taip išrenkamas vienas ar kitas stiprus kandidatas, kuris gali tą puokštę panešti.

Prieš atiduodant į rankas nebuvo apgalvotas dar vienas nedidelis niuansas. Įsimylėjėlis nepagalvojo, kad žiūrovų koordinatoriai gėles į sceną išneš, bet ar mylimoji jas išlaikys, lieka vakaro paslaptimi.

 

●

 

Perbraukiu ranka gėlių puokštę. Tik šį kartą ne teatre, o namie. Visada kaip žiūrovinė mergaitė svajojau pati gauti gėlių ir štai išaušo mano diena. Tyliai nusišypsau, lengviau atsidusdama, nes šventės pagaliau baigėsi.

Šios istorijos nėra tik vieno asmens istorijos. Istoriją kuria daugybė žmonių, kurių pasakojimai, patirtys ir juokas nugula šiuose puslapiuose. Jie vis dar ten: kiek nuvargę, truputį skaudančiomis galvomis ir dažnai – laikantys egzaminus universitetuose. Tie, kurie kada nors pasirodys scenoje, o galbūt jus gydys, aptarnaus banke ar kurs savo drabužių kolekcijas. Jų juokas aidi skirtinguose teatruose, bet juos vienija tos pačios, dažnai juokingos, patirtys.