Pati gražiausia, išsvajotoji mergina
Filmo „Partenopė“ kadras
Būti gražiai – kultūrinis imperatyvas, pagal kurio periodiškai kintančias taisykles ir gaires formuojasi kiekviena moteris. Nors didžioji dalis neturi jokios galimybės atitikti utopinį absoliutaus grožio konstruktą ir yra priverstos sąmoningai ar nesąmoningai jį vytis, tos, kurias genetika pastūmė į tokio idealo pusę, žadamo išganymo taip pat nesulaukia. Anaiptol – moterį nuolat sudaiktinanti ir seksualizuojanti visuomenė, besotis Saturnas, gauna gardžiausią kąsnelį: objektą, kurį už fizines savybes galima sudievinti ir čia pat negailestingai bausti.
Dėl to, bręsdama šio tūkstantmečio pradžioje, populiariojo feminizmo Lietuvoje priešaušriu, galiausiai nusprendžiau, kad nėra taip blogai gimti ne per gražiai. Vyliausi, kad tai man leis kartais lengviau būti priimtai rimtai. Sulaukti mažiau komentarų. Priekabiavimo. Internalizuotos mizoginijos apraiškų. Nujaučiau, kad būdama ne per graži galėsiu lengviau išsaugoti savo subjektiškumą. Dabar, užnugary palikusi brandos laiką, vis dažniau svarstau, ką reiškia būti per gražia moterimi ir patirti beviltiškiausią sociumo paradoksą – pagaliau atitikus nerealistinius reikalavimus sulaukti už tai negailestingos bausmės. Tapti forma, idėja, daiktu, fantazija, femme fatale, mūza, sirena, idėja ar paveikslėliu – bet kuo, tik ne subjektu. Taip man besvarstant atėjo Paolo Sorrentino ir sukūrė „Partenopę“.
„[...] Sorrentino su „Partenope“ sukūrė kultūros stebuklą, taip pranokdamas ir save, ir kitus. Grožis kaip karas atveria visas duris. Tiesos žodžiais neįvardysi. Moters kūne gražiausia – nugara. Antropologija yra matyti. Tai vis citatos, ir nors filme svarbiausia kino kalba, bet scenaristo apdovanoti aštrialiežuviai aktoriai dialogais kuria dievišką grožį“, – komentuoja rašytojas Ignas Dilys. „Šokti su pačia gražiausia, išsvajotąja mergina ir vis tiek tarsi tuo netikėti, ilgėtis kažko didesnio ar gilesnio – ši gėla verčia netikėti jau įvykusia svajone ir gal paleisti viską po velnių“, – samprotauja kultūros apžvalgininkas Vaidas Jauniškis. Išties: „Partenopė“ – dar viena odė miestui ir jaunystei, o pagrindinė veikėja, nežemiško grožio Partenopė, grandioziškame Sorrentino vaizdų ir simbolių pasaulyje tėra idėja. Visgi idėjai suteikiant kūną tenka susidurti su reprezentacijos neišvengiamybe – o čia filmas paslysta ant estetiškai nugludintų Neapolio pakrančių uolų.
Iš dalies flirtuodamas su filosofiniu gyliu, o čia pat, rodos, suprasdamas negalįs redukuoti filmo pagrindinės veikėjos vien iki „pačios gražiausios, išsvajotosios merginos“, režisierius Partenopei įsūdo akademinius gebėjimus. Keliasdešimt sekundžių paskaitinėjusi Johną Cheeverį, Sorrentino sirena tampa pažangia antropologijos studente. „Antropologija – tai matymas“, – porina profesorius Marotta, kuriam akademinė rūstis padeda atsilaikyti prieš Partenopės fatališką grožį ir lydėti moksliniu keliu. Išties, žvilgsnis filme yra viskas, tačiau jis priklauso išimtinai vyrui.
Centrinė filmo figūra tėra įkūnyta fantazija, artefaktas be lašo subjektiškumo; ją vujaristiškai patiriame vien geismo daugiau ar mažiau apsvaigintų vyrų akimis. Iki paskutinių filmo minučių, nukeliančių į Partenopės senatvę – deseksualizuotą amžių, ji nepatiria jokios visavertės sąveikos su kita moterimi. O aš visas 137 minutes galvoju apie savo pačios ir mane supančių moterų jaunystę, gyvoje atmintyje tyrinėju tuomet megztus betarpiškus, gaivališkus ir skausmingus draugystės ryšius, kūniškumą, takumą ir šiurkštumą, nenugludintas grožio formas, nerimą ir baimę, laisvę ir dusulį, rėmus ir mokymąsi augti juose ar kiaurai juos. Bet tokia jaunystė netenkina nei Sorrentino, nei „kultūros stebuklo“ ištroškusios publikos.
„Bet filmas juk ne apie Partenopę – moterį!“ – girdžiu prieštaraujant. Išties, filmas – apie Partenopę-idėją, Partenopę-miestą, Partenopę-fantaziją ir / ar atmintį apie idealizuotą jaunystę, kuri, nors tokia trumpalaikė, paradoksaliai tarytum priklauso amžinybės sferai. Moteris čia ir vėl pasilieka priemone, metafora, išraiška, objektu, tuščiavidure forma, kuriai suteikti turinį – vyro prerogatyva. Rafinuota Sorrentino estetika ir kinematografinis grandioziškumas legalizuoja elegijos jaunystei virsmą erotine fantazija, o bet kokias užuominas apie primityvumą maskuoja pseudofilosofinėmis personažų ištaromis ir parodomųjų aštrialiežuvių dialogų kvarbatkomis.
Naudojimasis klasikiniais, taigi, beveik universaliais grožio kanonais, paveiki vizualinė kalba ir meistriška itališkosios scenografijos privalumų eksploatacija pelnė Sorrentino kino grando – ar tiesiog genijaus – statusą, kuris imponuoja plačiajai publikai bei kuria prielaidas apie kiekvieno jo kūrinio kultūrinę svarbą. O gal publikai tiesiog patinka truputis žėrinčių Italijos pakrančių ir gražios merginos? Glorifikuotas jaunystės vaizdinys, apvilktas tobulo grožio moters pavidalu, primygtinai siekia tęsti daugumos akiai patogią bekompromisio male gaze tradiciją. Visai kaip svajingai kenčiančios efemeriškos seserys Sofios Coppolos „Jaunosiose savižudėse“, kaip hipertrofuota Yorgo Lanthimo „Prastų reikalų“ Lolita – Bela, taip ir tobuloji Partenopė tėra dar vienas nenuilstančio vyriškojo žvilgsnio produktas, nepaliaujantis stumti apčiuopiamą, pirmabalsę buvimo moterimi patirtį į niekam neįdomių, nepatrauklių ar net bauginančių, neuniversalių klausimų paraštę.
Šitaip toliau ryškinamas brūkšnys, skiriantis „vyriška – universalu“ ir „moteriška – moterims“: patogus, gražus, suvaldytas ir nublizgintas moters pavidalas pasitelkiamas amžinųjų, taigi, vyrams tradiciškai priklausančių idėjų – filosofijos, istorijos, dieviškumo – tyrinėjimui, o nenormatyviniai kūnai bei patirtys, lygios teisės ir kiti progresyvūs, taigi, laikini klausimai lieka marginalėms (-ams). Kairuolėms (-iams), aktyvistėms (-ams), eldžybyty (visada tik tokios fonemos, kad kartu su progresyvumu išlaikytume ir padorią kalbinę distanciją), socialiniuose tinkluose cirkuliuojančių įgalinimo idėjų paakintoms mergaitėms ir moterims. Amžini kaip idėjos vyrai gali pasilikti prie universaliųjų klausimų ir nepasiduoti mažumų poreikiui peržiūrėti vyraujančias reprezentacijas. Jūs, mergaitės, reprezentuokitės ir žiūrėkit „Fleabag“, jei norite, o mes tuo metu gėrėsimės „Partenope“. Ir nieko blogo nenutiks.
Nutiks. Kiekviena tokia Partenopė, konstruojama per vyriškąjį žvilgsnį, tampa dar vienu subtiliu įrašu kolektyvinėje pasąmonėje, dar vienu lašu simbolių, įvaizdžių ir stereotipų jūroje, kuri ošia apie nuostabaus grožio lengvabūdes femmes fatales, šaltakraujiškai besinaudojančias savo „grožiu kaip karu“ atverti visoms durims.
Pažįstama mokslininkė anądien pasidalino ilgą laiką bijojusi dėvėti sijonus. Vos įstojus studijuoti gamtos mokslus, fuksų stovykloje tarp įkvepiančiomis sėkmės istorijomis pasidalinti pakviestų alumnų pasitaikė vienas prasisukęs vyrukas. Paskutinį – teminį – stovyklos vakarą stovyklautojams apsirengus filmo „Nuodėmių miestas“ tema, prasisukęs vyrukas pro cigaretės dūmą pareiškė trumpą suknelę vilkinčiai mano pažįstamai: „Nu, tu nemanyk, kad čia su tom savo kojom karjerą padarysi.“
Svarstau: kiek kino mėgėjų, apžvalgininkų, alkanų ar persisotinusių kultūros vartotojų ir Sorrentino apologetų, liūliuojami Neapolio bei stangrių krūtų vaizdinių, pastebėtų, kad už kiekvieno tokio komentaro kyšo milimetras medijuotos, iš vyriškų fantazijų sulipdytos sirenos Partenopės uodegos?
