Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (2)

 

2025 m. sausio 7 d., antradienis

 

Rašymas žinant, jog žodžiai pasieks skaitytoją tuoj pat, turėtų lemti rašančiojo apsisprendimą pateikti vienus įvykius, vienas temas, o ne kitas. Bent jau skaitytojas taip gali pamanyti. Ar tikrai aš renkuosi? Turiu tik vieną nuostatą – nekalbėti apie pinigus. Visa kita man daugmaž vienodai. Bet ar aš atskleidžiu ką nors slapto? Juk tik pateikiu knygyno gyvenimo virtuvę, kartais užkulisius, per savo suvokimo, kas gali būti įdomu, prizmę. Hm, taip – renkuosi. Nerašau, kad tas ar anas girtas idiotas iki gyvo kaulo įgriso. Visgi, manau, įdomiausia, o ta linkme ir projektuoju dienoraštį, su manimi bendraujančių žmonių pokalbių nuotrupos bei įvykiai ar atsitikimai, kuriuose susikerta daugelio šį dienoraštį skaitančių interesai.

Užbėgdamas už akių, nes tikrai (taip visada būna skaitant dienoraščius) atsiras ieškančių neminimų temų, galvoju apie temas, kurių neliečiu. Apie tokias globalias, nuo kurių niekas negali pabėgti: politika, karas, Vytauto kapo vietos hipotezės. Jų nėra, nes jos ir taip egzistuoja. Mes įsupti į didžiųjų įvykių viesulą, norime to ar ne. Knygyno mikroistorijai, kurią čia rašau, jie turi ilgalaikį poveikį ir jei jie neatsispindi šioje savaitėje, nereiškia, jog nebus apie juos kalbama po metų.

Pažvelgiu į sniego pusnį balkone ant krėslo ranktūrio ir suprantu esantis Stankevičiaus eilėraštyje.

 

2025 m. sausio 6 d., pirmadienis

 

Iš Dievo Gailestingumo šventovės paėmęs pašventintą kreidos gabalėlį virš knygyno durų užrašiau +K+M+B, o knygyno lauko stende – „Nemirtingumas“. Tikrasis knygyno dienoraštis ant jo ir yra rašomas, supratau.

Galiu stengtis užfiksuoti, o juk fiksavimu ir užsiimu, visus užėjusius, aprašyti įdomius, keistus įvykius knygyne, bet dienoraščio forma niekada nesugebėsiu padaryti tokios įtakos, kokią gali vienas žodis, parašytas gatvėje. O ar stengiuosi?.. Matyt, todėl dienoraščiai ir yra suformuoti, o ne atlapaširdiškai parašyti, ne greitojo maisto vartojimo principu atsiradę ir vartojami. Taigi, keičiu nuomonę apie dienoraščių prigimtį ir paskirtį, akcentuotą pirmojoje publikacijoje. Jei nebūčiau vienintelis rašantis ir pasakojantis bukinistas, jei nebūtų knygyno…

Į knygyno Kalėdų eglę, ją iškonstruojant skaičiavau, tilpo 492 knygos. Šiemet, kaip ir jau keletą metų, jos formą sudarėme iš PLB ir Dumas, o viršūnę visada baigiame mažo formato poezijos knygomis. Žvaigždelė šiemet buvo Skaskos nuotrauka.

 

2025 m. sausio 5 d., sekmadienis

 

Pirmieji šios dienos knygyno lankytojai – latvių šeima, juos atsekė dvi estės, viena iš jų tobulai kalba lietuviškai. Tas perėjimas iš estų į lietuvių vertas visos berankių angelų muzikos.

Su Lina, kaip visada prisėdusia prie baro, aptarėm naujų metų darbus ir planus. Ji priminė man apie neseniai pasirodžiusį prancūzų filmą „Grafas Montekristas“ – būtinai reiks pažiūrėti.

16.22 val. įsižiebė Šv. Ignoto gatvės žibintai. Toks jausmas, kad tuoj duris atvers Rolandas.

 

2025 m. sausio 4 d., šeštadienis

 

Su Em buvom barokinės vargonų muzikos koncerte Išganytojo bažnyčioje. Berankių, bekojų, su skylėmis galvose angelų muzika, kartais panėšėjanti į dešimtojo dešimtmečio kompiuterinių žaidimų garsus. J. S. Bacho pasakaliją c-moll, BWV 582 dar kartą paklausiau grįžęs namo.

 

2025 m. sausio 3 d., penktadienis

 

Reklaminiame stende, kurį kiekvieną rytą atidarę knygyną pastatome (mes, bukinistai) lauke, visada užrašome naują frazę, posmą ar šiaip kokią mintį. Vadiname tai knygyno išmintimi. Žinau bent kelis žmones, gyvenančius kaimynystėje, kurie specialiai eina pro knygyną, kad paskaitytų, kas parašyta. Kartais ten parašau žinutę… Šiandien parašiau: Baudelaire’as atvyko į Vilnių pažaisti pokerio.

Pamaniau, jog antrai dienoraščių publikacijai pateiksiu tekstą, atvirkščią dienoraščio rašymui, – nuo naujausios datos. Bus tai sausio 7-oji – paskutinė diena atiduoti redakcijai. Naujas laikraščio numeris oficialiai išeis sausio 17 d., bet pirmąsias prekybos vietas pasieks sausio 16 d. – mano gimimo dieną. Puiki diena išvysti dienos šviesą.

Užsuko seniai matytas Tadas, skaitantis detektyvus, ypač Nesbø. Atnešė per Kalėdas gautą Kingo „Švytėjimą“ – jau turėjo. Į lentyną nedėjau – pasiliksiu Vilniaus knygų mugei. Su Tadu, logistikos specialistu, aptarėm geriausius būdus ir įkainius atsigabenti didelį kiekį knygų iš Anglijos ir JAV.

Užbėgo istorikas doktorantas Karolis. Ieškojo vinilų.

Šiuo metu (16:30) knygyne 30 žmonių ir vienas šuo. Vietų daugiau prisėsti nėra, baigėsi puodeliai arbatai, visos lėkštutės. Dar 3 žmonės renkasi knygas. Aldas, su kuriuo ką tik susipažinau, pagyrė mano švarką. Žinoma, papasakojau jam visą istoriją apie mano sėkmingus užėjimus į „Humaną“. Eilinė sausio pradžios diena knygyne.

 

2025 m. sausio 2 d., ketvirtadienis

 

Atsiverčiau senus užrašus… Parašiau tai ir dabar galvoju: kodėl taip sakau? Juk iš tikrųjų kompiuteryje atidariau seną „Wordo“ failą. Bjauru – tos modernybės.

Tie seni užrašai – 2019 m. feisbuke rašytas knygyno dienoraštis „Ant uodegos“. Aktyviai tęstas nuo sausio iki liepos mėnesio. Po to sustojau, atsimenu, nes įvykiai knygyne pradėjo kartotis. Pasidarė nuobodu pačiam ir dabar juos skaitydamas esu tokios pat nuomonės. Visgi pacituosiu 2019 m. balandžio 10 d. įrašo dalį: „Vakar buvusi knygyno darbuotoja, dabar vertėja A. kalbėdama su rašytoja J. pajuokavo, jog žmonės į knygyną užeina tam, kad aš juos paminėčiau dienoraštyje, kaip ir žmonės į Vilniaus gatvę eina tam, kad juos nufotografuotų fotografas A.

Miniu – užsuko, kaip ir kiekvieną dieną, A. Jau kuris laikas taikosi į užsienietes, kažkodėl išskirtinai vokietes. Su draugu, nukeldamas skrybėlę, užėjo V. Vertėja A. dabar sėdi ir verčia tekstą. Baigia pastraipą ir murmėdama sau skaito. Man girdisi, lyg kartoja – „mene, mene, tekel, upharsin“. Vėliau prie A. prisijungė poetas ir vertėjas R. Labai smagu stebėti buvusią knygyno darbuotoją dabar prie vieno stalo dirbančią su kitais to paties amato atstovais. Su grupe mokinių užsuko mokytojas V., galimybės pasėdėti ir išgerti kakavos, kaip pats sakė. Susitiko režisierius G. ir aktorius, rašytojas M. P. E. M. bei aktorė A. Vakare užsuko buvusi knygyno darbuotoja I., ką tik išvertusi Lorcos pjesę.“

Niekas nepasikeitė. Tie žmonės ir dabar vaikšto į knygyną. Grėsmė, jog pasidarys nuobodu, tokia pati.

Žiūrėdamas į nukritusius po egle spyglius – jų daug – pagalvojau, jog regimybė nėra literatūra.

 

2024 m. gruodžio 31 d., antradienis

 

Paskutinę metų dieną, kaip visada, dirbu pats.

Prijungiau naujas garso kolonėles ir pirma nuskambėjo Vilkickytės daina „Ramybė“. Prisiminiau, kaip Gabrielė dar besimokydama mokykloje ateidavo paprašyti parepetuoti pianinu.

Viena mergina paprašė padovanoti jos vaikinui, kai jie po valandos ateis į knygyną, dovaną. Ji daro turą po „jų“ vietas mieste; knygyne jie buvo pirmajame pasimatyme.

Valentinas, senas knygyno lankytojas, pradėjo palikinėti visokius daiktus išeidamas iš knygyno: tuščius stiklainius, kurių kaži kam nešiojasi pilną maišą, šluotų kotus, kuriuos naudoja kaip lazdą. Kartą atėjo kruvinais marškiniais, jau nebesiprausia. Per karantiną degtukais užkišdavo knygyno durų raktaskylę, nes be kaukės neleisdavome į knygyną. Nuo to laiko vis blogyn. Kiek tokių vienišų, senų žmonių Vilniuje?..

 

2024 m. gruodžio 30 d., pirmadienis

 

Zigmui gavau „Raros“ 3, 7 ir 11 knygą.

Kelias į Panevėžį tampa vis ilgesnis. Jau žinau, kur galiu pamatyti stirnas, kur paliktus šieno spudulus, kur baidyklę, tokią seną, jog tik spėjant galima pamanyti ten ją buvus. Šieno spudulai žiemop, kai dar nėra sniego, jau pajuodavę. Iš jų jau nieko. Neėda net stirnos. Tolinasi, tiesa. Atstumo laikosi. Sustoja vieną iš keturių kojų pakėlusios. Mačiau. Ir stovi. Nejuda. Spėju net nuvažiuoti ir nepamatyti, ar sujudėjo.

 

2024 m. gruodžio 24 d., antradienis

 

Ryte eidamas į knygyną mačiau Tomą Venclovą einantį į parduotuvę ir penkis „Wolto“ kurjerius.

 

2024 m. gruodžio 23 d., pirmadienis

 

Vakar vėlų vakarą gavau žinutę nuo Regio. Ieško naujos Meko knygos „Grožio blyksniai“. Nebespėjo nusipirkti, o ryt anksti ryte į lėktuvą. Klausia, gal aš turiu. Neturiu, bet pažadu, jog susisieksiu su „Odile“ ir pabandysiu gauti. Parašiau Nijolei ir šiandien 9 val. ryto prie knygyno įvyko knygos apsikeitimo ceremonija.

Ryte, rūpindamasis knygyno asortimentu, dar spėjau atsivežti ir Nastaravičiaus knygų papildymą. Antra dalis, taip sakant.