Inshallah, 108 eilėraščiai
●
Saugokis juodo šakalo
Poravimosi laikotarpiu, nuo birželio iki spalio, palestininės nektarinukės ryškiai geltoni ir oranžiniai plunksnų kuokštai po sparnais primena liepsną. Skrydžio metu ugnies liežuvėliai liejasi su metališka, turkio spalvos pakakle, kol paukštelio gerklos įkaista iki dusinančio karščio
Aš esu vertas gyvenimo!
Tai bus geriausia žiema mūsų gyvenime. Trys karaliai, nešini gaudyklėmis. Tai bus bliuzas. Tai bus tik suknisto pasaulio pabaiga
●
Ką sakė rabinas varnui prieš vėtrą?
Aš pereisiu tikėjimo dykumą, inshallah,
ir aš įkursiu miestą,
ir aš įveiksiu mirtį.
Ką varnas rabinui atsakė?
Varnas
juokėsi
●
Nieko naujo
po pelke.
Abejinga nendrė grąžo paviršių,
abejinga gervė abejinga pasalai – –
inercija ad infinitum.
●
tuo tarpu kažkas bėga į tualetą
tuo tarpu kažkas išsišneka
tuo tarpu kažkas glamžo tave
kaip šiltą minkštą lydinio lakštą
tuo tarpu kažkas bučiuoja duoną
aš mačiau kaip siela išsineria iš kūno kaip
išvirkščios tuščių puslapių klostės nepalieka vietos interpretacijai
tu buvai tuščiaviduris
ir tai buvo gražu
●
Brėkšta rytas
beviltiškai kūniškas.
Nieko neįtaria
suodinas ir gelsvas
mano senas kimono
●
Dvidešimt trečiais tai tik smėlis,
tik pilys ir brutalizmo šventovės
tarpupirščiuos.
Dvidešimt trečių vasarą
iš Liepojos
parsivežiau skilusią pusiau kriauklytę,
kurią dėsiu prie ausies
dvidešimt ketvirtais
ir jai rėksiu
atgal
●
Trys karaliai,
nešini gaudyklėmis.
Ir aš vėjas,
paukštis,
ir dabar esu smėlio
malonėje
●
Mama įkalė į galvą kaip mantrą. Niekada. Nerodyk. Pirštu
Tiesa yra mažoji mirtis. Tiesa yra poezijos žudikė. Aš nebijosiu savo tiesos, aš leisiu tiesai persmelkti mane ir bujoti mano mele. Ten, kur pasibaigs kraujomaiša ir prasidės mano siela, aš paleisiu žodį liepsnom. Neliks nieko. Liks tik poezija
Stiklo karoliukų partija su Greimu
I.
Beveidis neturėjo nieko,
tik Žodį.
Žodis neturėjo nieko –
Alf Layla wa-Layla wa-Layla –
vyras,
vyras, gal moteris smenga
į savo gražiausią violetinį chalatą,
masturbuojasi,
Beveidžio nuostabai
II.
Sekmadienis.
Beveidis skėlė Žodį
į žodį Aš.
Du nusidėjėliai niurkėsi,
du asfodeliai pynėsi, pynėsi –
Beveidis
nejautė nieko
●
Du veidrodiniai veidrodžių atspindžiai. Du nušvitimo spazmų tampomi veidai. Jaučiu jos širdies aritmiją, kai suleidžiu nagus, jaučiu, kaip jis ištrykšta. Orgazmas, la petite mort, mažoji mirtis, mirtelė. Jie pakaitom įkanda vienas kitam į liežuvį, apatinę lūpą, kaklą, ausies spenelį ir tada tyliai tyliai kaip mantrą į savo sielos tuštumą kitame – aš tave myliu
Pilies gatvė 9 ¾
Tu netiki pranašystėm,
tavo pagiežai nereikia metaforos –
visi kelkrašty pūvantys lapai
tau tik kelkrašty pūvantys lapai.
Saugokis juodo šakalo.
Tai bus geriausia žiema mūsų gyvenime,
be spurgų ir isterijų,
be šūbų
ir meninės raiškos priemonių
●
Vitražai meta dviprasmiškus žvilgsnius,
altorius atsilošia, koja ant kojos –
dimitte nobis debita nostra –
baltus marškinius merkia saulės ir mėnulio šviesa,
seilių skonis,
atlapos klausyklos –
hineni, hineni –
aš pasiruošęs, mano valdove
●
Išpylęs vandens likučius ant laužo, Khanas įsikniaubė į šaltą jos krūtinės plieną – tuštybė, tuštybė ir vėjo gaudymas. Jų buitinė pieta labiau priminė autokarikatūrą. Gyvatiškai šnypštė žarijos. Stepės gilumoj griaudė Vidinės Mongolijos kriokliai
●
Žvirblis lesioja
iš akiduobės pasaulį,
kuris nuvylė.
Pats žydėjimas
ir aš neturiu kuo skųstis
●
Bevaisė žemė.
Gervė galanda snapą
į skardinę,
iš skardinės žvilgteli varlė –
netrukus ištrykš Saulė
●
Upės laike atsispindi veidai,
šypsosi –
Om mani padme hum –
krūpteli –
vaga visada suranda savo upę.
Jėgos apleido girtą keltininką,
ir aš nežinau, ką daryti,
ir aš net nežinau, ką tau pasakysiu,
mano mielas Siddhartha
●
Jaunatis,
šypteli auksiniai dantys –
tai bus slėnis ir kalnai,
tai mano kūnas.
Žiotyse, iš Pirmykštės Tamsos,
pasipila srutos –
tai bus upė ir derlius,
tai mano kraujas.
Kai gyvatė, susiraičius į klaustuką,
rodės, imsis Šventojo Rašto,
vyras prarado susidomėjimą,
nusižiovavo ir užsičiaupė