Pasiruošti viskam

 

Elsa Aids (g. 1981) – slapyvardžiu pasirašantis čekų poetas, prozininkas, publicistas. Yra išleidęs keturis poezijos rinkinius – „Tripirštis“ (Trojjediný prst, 2011), „Neapykanta“ (Nenávist, 2014), „Ribojimų knyga“ (Kniha omezení, 2017), „Lazarská žiemą ir kiti eilėraščiai“ (Lazarská v zimě a jiné básně, 2023) – ir prozos knygą „Pasiruošti viskam“ (2020).

„Pasiruošti viskam“, anot knygos anotacijos, – tai „meilės istorija iš mažos šalies, kurioje gyvenimas pamažu virsta nepaprastąja padėtimi, tai karo dienoraštis paliaubų laikotarpiu, autoportretas, kuriame aprašoma artimiausia aplinka. Raktažodžiai: bulvaras, vaikai, žlugimas, meilė, nuobodulys, pornografija, vienatvė, nuolaidos, prisiminimai, likučiai.“ Pats autorius viename interviu yra sakęs, kad jo mėgstamos knygos – apie periferiją: George’o Orwello „Dienos Paryžiuje ir Londone“, Henry Millerio „Ramios dienos Kliši“, Raymondo Carverio „Ultramarinas“. Kad joje gyvenąs ir jis ir kad apie gyvenimą periferijoje yra ir knyga „Pasiruošti viskam“.

Siūlome susipažinti su šio savotiško distopinio dienoraščio fragmentu.

 

 

Norėčiau nuotykių, bet galiausiai suprantu, kad nutiks, kas turi nutikti. Šiandien jaučiuosi atsiribojęs, paskendęs neįprastuose prisiminimuose. Ryte apsipirkau „Žabkoje“, tuo mano kontaktas su aplinkiniu pasauliu ir baigėsi.

Lietus ir prieblanda nepaliaujamai artina dienos pabaigą, pamažu vakarėja. Kol šluoju išsibarsčiusį katės kraiką, iš gretimo buto pasigirsta televizorius. Kaimynas išvykęs, o jo storulė įsijungė serialą. Aktorių replikos lengvai pereina ploną buto sieną. Kai kaimynai dulkinasi, girdėti ne tik lovos smūgiai į sieną, bet ir jų tariami žodžiai.

Dar plonesnės buvo sienos namo, kurio palėpėje buvo mano dirbtuvė – joje nuo šeimos slėpdavau vis naujas savo moteris.

Apgriuvusiame buvusio šokolado fabriko pastate buvo galima ir pernakvoti. Švarūs biurai su mažais langeliais palubėse buvo atskirti tik skardos lakštais – tūnodamas ant čiužinio kambario kampe galėdavau išgirsti ir tylų atsirūgimą. Vidurnaktį, kai galva tuščia, o ant kelių – peleninė, stengdavausi nė nepajudėti, kad nešiugždėtų miegmaišis.

Stebiu save atsargiai besišlapinantį į plastikinį butelį, kad tik nesigirdėtų gretimame prieglobstyje. Pastatas skaičiuoja paskutines savo gyvenimo dienas ir vienintelis veikiantis tualetas yra apatiniame aukšte. Koridoriuje susitikti kitus menininkus man nesmagu, ypač kai rankose dantų šepetukas, tualetinis popierius ar nešvarios kojinės. Todėl prausiuosi vėlai naktį, moterų duše, kuriame bėga drungnas vanduo. Man trisdešimt penkeri ir kuprinėje, be telefono kroviklio, šukų, šaukšto ir drabužių kelioms dienoms, nešiojuosi vis daugiau vaistų ir kremo probleminei odai.

Persikraustymai ir atsitiktinės nakvynės kur pakliūva mane išmokė vieno dalyko: pigaus būsto – plonos sienos. Kaina yra tiesiogiai susijusi su izoliacijos kokybe.

Kai gyvenau už miesto, kasryt be dešimties šešios visai šalia mano galvos pyptelėdavo, o paskui minutę ūždavo mikrobangų krosnelė. Tai padangų serviso šeimininkas, kuriam priklausė kita pusė namo ir kurio verslas iš dirbtuvių plėtėsi aplink lyg stichiškas sąvartynas, kaitino vandenį tirpiajai kavai. Iš tuščiavidurių plytų sumūryta mūsų butus skirianti siena visiškai neizoliuodavo garso.

Apsimiegojęs klausiausi šaukšto kaimyno puodelyje skimbčiojimo, skaičiavau savo moters stuburo slankstelius ir jaučiausi lyg karvė išsunktu tešmeniu. Mainais per sieną, lyg jos nė nebūtų, keliaudavo ir mano netvarkingo šeiminio gyvenimo garsai.

Be mikrobangų krosnelės, anapus girdėdavosi ir rytinės bei vakarinės žinios, keiksmai ir įvairūs pavieniai žodžiai, kosulys, o kartais ir prislopintas moteriškas balsas.

Darbo dienas padangų keitėjas leisdavo vienas, tačiau savaitgaliais sulaukdavo svečių. Dienotvarkė visuomet būdavo tokia pati: jam prižiūrint kartu gamindavosi maistą, tuomet – atokvėpis svetainėje ant sofos, kur po keleto alsavimų pasigirsdavo garsus atodūsis, vėliau plaudavo indus, skalbdavo ir galiausiai išeidavo pasivaikščioti. Didžiąją dalį šios atsikartojančios rutinos per sieną girdėdavau ir aš. Skambėdavo ne ypač patraukliai, bet ir ne atstumiančiai.

Visos tos pavytusios moterys, – tikriausiai išsiskyrusios ir turinčios suaugusių vaikų, – kalbėdavo pusbalsiu ir niekuomet nepasilikdavo nakčiai. Kai asfaltuotoje aikštelėje priešais garažą plaudavau automobilį, jos praeidavo pro mane į sodą su glėbiu šlapių skalbinių santūriai šypsodamosi.

 

Taisome tvorą už namo.

Dulkia lietus, stovime gličiame purve

ir kalame lenteles.

 

Nutrypta žolė ant pažliugusios žemės kaip nėriniai

apjuosia krūvą senų padangų.

Rūkome ir kalbamės.

Moteris yra plataus vartojimo produktas, sako man kaimynas,

jo nuomonei pritariu ir aš.

 

Iš šiaurės atslenka lietaus debesis

ir staigiai atvėsta.

 

Kai surenkame įrankius, kaimynas tęsia,

sako, kad kol dar gyvas, nori naudotis galimybėmis.

Buvo jam penkiasdešimt:

mirtis metų nežiūri.

 

●

 

„Jausmas kaip prieš karą, – sako man Kopūstas, įdegęs per dešimties dienų atostogas Kroatijoje. – Visi ruošiasi, kiekvienas nori kovoti, tik niekas nežino kaip.“

Mano akys klajoja tarp multivitaminų sulčių stiklinės, iš kurios jis geria, ir pomidorų tyrės konservų prikimšto parduotuvės maišelio. Leidžiu jam išsikalbėti.

Kopūstas – sveikstantis, skolas apmokėjęs alkoholikas. Transporto įmonėje uždirba būtent tiek, kiek reikia norint ne sezono metu nusivežti šeimą prie jūros ir apsistoti apartamentuose, kuriuos rezervavo prieš pusmetį. Jis pamažu tunka ir jo gyvenimas daugeliu atžvilgių neįdomus. Tačiau turi tvirtą nuomonę – tiki dešimties tūkstančių išrinktųjų sąmokslo teorija, mano, kad visuomenės viduje tvyrančios įtampos gali peraugti į atvirą konfliktą.

Aš atsargesnis. Su aplinkiniais sudariau laikinas paliaubas. Tausoju jėgas naujam gyvenimo etapui, dėl to ir slepiuosi namuose lyg apkasuose. Politinė krizė mane aplenkia. Kai ji prasidėjo, kartais nakvodavau palapinėje ir grandydavau nuo dugno pelėsį. Tačiau išsekęs mano mažos tėvynės kūnas man atsiskleidžia ir šitaip. Žinau, pavyzdžiui, kad nuo sausio kils minimalioji alga ir kad ponia Jana per anksti iškrito iš realybės šou „Apsikeiskime žmonomis“. Paskutinio epizodo filmavimo metu ji nualpo ir ją teko operuoti. Pasak „TV Prásk“, jai buvo atliktas abortas. Vakarų Bohemijos policija uždarė nelegalią šinšilų veisyklą. Graužikai gyveno netinkamomis sąlygomis – teritorijoje rasta dvėsenų, gyvūnai buvo išbadėję. Visuomenė renka pašarą, ieškoma norinčių perimti gyvūnus.

Atsakau, kad jei kiltų atviras konfliktas, susidūrimas įvyktų okupuotoje teritorijoje.

Sėdime alaus bare „Pohoda“, šešta valanda. Vietas prie baro užėmę nuolatiniai lankytojai, padavėja pasidabinusi pigių drabužių parduotuvės puošmenomis, aukštai sukeltais plaukais ir geliniais nagais. Stambi, pilvas atsikišęs. Ji visados čia. Priešais pasidėjusi žiebtuvėlį ir raktus su pakabučiu – didžiuliu pūkuotu bumbulu.

Prie televizoriaus sėdi ir tyliai kalbasi du rusai. Rodo „Hitlerio vyrus“, dokumentinį serialą apie Trečiąjį reichą. „Ir bukaprotiškiausioms kiaulėms Vokietijoje degdavo žalia šviesa, kai tarp jų būdavo lenkų“, – aiškina britų istorikas.*

„Žinoma, – pagyvėja Kopūstas ir linkteli. – Tik kad jiems mes visi esam lenkai.“

Namo grįžtu metro. Stotyje priešais KFC tupi benamis su keletu šunų. Aplink mėtosi vištos kaulai. Už kelių metrų „Eurohotdog“ kioskelis, o už jo, priešais įėjimą į prekybos centrą, skeryčiojasi sektantas su mikrofonu ir garso kolonėle. Plyšauja: „Įsileidau į savo gyvenimą Dievą! Ir tuomet ėmė vykti nepaprasti dalykai!“

Jaučiuosi kaip lygtinai į laisvę paleistas, vilčių kupinas kalinys. Viską, kuo esu apsirengęs, mieliausiai išmesčiau. Norėčiau nusipirkti naujus drabužius, nuplėšti etiketes ir iškart persirengti prekybos centro tualeto kabinoje.

Trokštu būti toks švarus ir stabilus kaip vienas iš tų daugybės neapibrėžto amžiaus darbuotojų, pakeliui iš savo darbo užsienio įmonių biuruose apsipirkinėjančių drabužių parduotuvėse ir siurbčiojančių sulčių kokteilius per spalvotus šiaudelius.

 

Esu įsiaudrinęs eržilas.

Man ištino koja.

Pereinu miestą iki Floros**,

praeinu pro „Sephorą“

ir pasakoju apie save.

 

Prikimusiu balsu

kalbu apie gyvenimo malonumus,

kalbu apie nuosmukį, kurį patiriu

dėl savo paties kaltės.

 

Norėčiau pasikrušti, bet dabar nėra šansų.

Nesvarbu,

nusiperku kebabą ir keliauju į metro.

 

Gyvenime vadovaujuos dviem taisyklėm:

svarbu žmogui nesugriūt ir neprasiskolint.

Kitu atveju – viskas normaliai.

 

Praėjo keletas dienų nuo to laiko, kai palikau šeimą. Dabar rytas. Mano trisdešimtmetė moteris guli susisukusi į apklotą – kaip vaikas ar koks gyvūnas terariume. Jos šiltą, miegantį kūną supa tirštas nuovargio debesis, jis pasklinda po visą butą.

Tyliai atsikeliu nuo sulankstomosios lovelės kambario kampe, sukraunu į kuprinę tuščius butelius ir keliauju apsipirkti. Šįkart – ne į „Žabką“ ar pas vietnamiečius. Pereinu parką, pro viešąjį tualetą ir važiuoju tramvajumi iki galinės stotelės. Už šimto metrų, negilioje, tačiau plačioje dauboje stovi impozantiškas pastatas. Tai prekybos centras „Kaufland“.

Link jo – naujas praėjimas, pėsčiųjų tiltelis veda tiesiai į automobilių stovėjimo aikštelę. Nerūdijančio plieno turėklai. Anksčiau teritorija tarp autobusų stotelės ir parduotuvės buvo užversta šiukšlėmis. Dabar žemė sulyginta, pasiruošta sėti žolę. Benamiai su popieriaus prikimštais maišais vis dar ten. Būriuojasi aplink vienintelį išlikusį suoliuką.

Stovėjimo aikštelės šone – stiklinis holas su eskalatoriais. Iš ryto patalpa skęsta saulės spinduliuose. Leisdamasis iki pirkinių vežimėlių ir taromato netikėtai pajuntu visa apimančią savanaudišką laimę.

Vaikštau vienas. Šmirinėju tarp lentynų ir, kaip įprastai, renkuosi pigius produktus. Bet darau tai itin lėtai. Kartkartėm padedu ką nors atgal – apsigalvojęs ar radęs kokį pigesnį pakaitalą. Kartu su keliolika pensininkų sudarome nepelningą dvejojančių pirkėjų grupelę. Neilgai trukus pavagiu prancūzišką sūrį. Nedidelis, telpa į kišenę: pavogti lengviau, nei atrodo. Renkuosi prekes toliau.

Neatrodau panašus į vagį, netgi neatrodau kaip toks, kuriam patiktų pieno produktai. Niekad nepirkčiau sūrio, kuris kainuoja tiek pat kiek trys edamai.

Taigi kažkiek išleidžiu, bet nieko neprarandu. Jau senokai to išmokau. Anuomet dar eidavau apsipirkti su vaikais. Jie rangydavosi savo vežimėlyje ir susijaudinę skeryčiodavo rankomis – labai nemėgo didelių parduotuvių. Kaskart duodavau jiems gabaliuką bandelės, kad nerėktų. Kalbu apie laiką, kai pašalpos buvo sumažėjusios iki minimumo, mano pajamos taip pat. Bet jauni mokosi greitai. Kai grįždavau namo, mano atžalos būdavo apkamšytos obuolių tyrelėmis ir ilgai galiojančio pieno pakuotėmis. Tarp vaikiško vežimėlio šonų ir vokelio būdavo sukišti spagečiai, pjaustytas kumpis, vištienos dešrelės, drėgnosios servetėlės ir kitos plokščios prekės. Kodėl ne? Man trisdešimt vieni ir esu dvynių tėtis. Kol mano partnerė kuria filmą apie laktacinę psichozę, aš rūpinuosi maisto atsargomis. Kasoje susimoku tik už sauskelnes, mėsą, cigaretes ir duoną.

Argi ne gražus prisiminimas? Apsaugos darbuotojai vežimėliui taikė neliečiamybę. Jie tebuvo du eiliniai čekai, kurių užduotis buvo vaikyti iš parduotuvės benamius.

 

Anuomet valgėm daug mėsos

ir jai vėlavo mėnesinės.

Kai kivirčydavomės, stengdavausi nerėkti.

Nepavykdavo.

 

Praėjo keletas metų.

Stengdavausi nedaužyti visko aplinkui

ir vengti smurto.

Kartais sėdėdavau garaže

ir kalbėdavausi su savimi.

 

Galiausiai sėdau į mašiną

ir išvažiavau.

Jie išsikraustė

praėjus mėnesiui.

 

Atėjo laikas kitiems manevrams.

 

[...]

 

Atsibundu vėlai. Nors neprivalau keltis, jaučiuosi pailsėjęs. Atsikeliu tik šiaip sau, jokių darbų neturiu. Viena laisva minutė veja kitą, pamažu jos ima kauptis lyg indėlis banke. Sėdžiu ant lovos krašto ir stebiu savo didelę, simetrišką varpą. Kai ją atverčiu, siekia iki pusės pilvo. Ties šaknimi likę balsvų želatinos likučių. Tai – meilės nakties su mylima moterimi reliktas, mane užplūsta švelnumas.

Susimąstau, kur ji. Gal iškeliavo apsipirkti? Ar į darbo pokalbį? Tebūnie. Pro langą pažvelgiu į tuščią gatvę, atsigeriu, įsijungiu radiją ir išsiruošiu į vonią. Ant mano alkūnės mėlynė, o galva pilna neaiškių vaizdinių.

Duše maloniai sušylu, prausiuosi tol, kol baigiasi karštas vanduo. Tuo metu kambaryje girdisi žinios: politinė situacija vėl eskalavosi. Pasak naujausios informacijos, ministras pirmininkas pasinaudojo savo sūnumi iš pirmosios santuokos sudarydamas nuosavybės sandorius ir nuo tada laiko jį nežinomoje vietoje. Laukiama naujų protestų, policija baiminasi riaušių. „Tolesnė įvykių raida, – šiek tiek atsainiai užbaigia žinias kultūros kanalo moderatorius, – tebėra neaiški.“

Šiek tiek vėliau išnešu šiukšles į konteinerį ir grįždamas sutinku kaimyną. Tą, kurį kartkartėm girdžiu besimylintį. Dabar jis stovi priešais savo buto duris ir atrodo, tarsi manęs lauktų. Jis šiek tiek jaunesnis už mane – vis dar jaunas. Stambokas, gal ir stiprus, apsivilkęs tamsiai žaliais termodrabužiais. Jo apskritas, putlus veidas atrodo atkaklus. Kurį laiką žiūri į mane, o paskui paklausia, ar girdėjau žinias. Savaime suprantama, kad atsakymą žino – sienos išties plonos.

Atsakau jam.

Kelias akimirkas susimąstęs mane stebi, paskui tęsia: „Nors ir nesam pažįstami, bet vis dėlto kaimynai. Žinai, kur mane rasti.“

Padavęs man popieriaus lapą grįžta į butą. Šiandien jo misija baigta.

Nukopijuotoje skrajutėje primityvus koliažas – jame kareiviškas džipas, figūra su automatu, miško kraštovaizdis ir atominės bombos „grybas“. Horizonte didelėmis raidėmis užrašas ŽLUGIMAS. Po juo parašyta: KRIZĖ ARTĖJA! PRASIDĖTI GALI BET KADA! VERČIAU PASIRUOŠTI VISKAM, NEGU BŪTI NEPASIRUOŠUS! IŠMOKITE IŠGYVENTI VIENI!

Stoviu priešais šaldytuvą, vis dar su šiukšline rankose ir jaučiuosi tarsi užkluptas vaikas. Pakišu skrajutę po krūvele reklaminių lankstinukų, kuriuos išėmiau iš pašto dėžutės.

 

●

 

Stebiu įvykių eigą. Liudininkai pakeitė parodymus, premjero sūnus atsisako komentuoti, jis šizofrenikas. Jo atostogų fotografija su kiškiu ant pečių apskriejo visą Čekiją. Nuotrauka keista, žmonėms keisti dalykai nepatinka.

Tačiau keistų įvykių yra ir daugiau. Policija ieško „kiaulės rankos“ siuntėjų. Vyriausybei atkeliavo siuntinys su kiaulienos gabalėliais, susiūtais taip, kad atrodytų lyg žmogaus ranka. Ruošiamasi demonstracijoms. Kai kurie žinomi aktoriai pasirodys kartu su populiariais čekų atlikėjais antivyriausybiniame koncerte už ateitį.

Akimirką dvejoju. Tuomet išsitraukiu skrajutę, įjungiu kompiuterį ir, kol jis pamažu kraunasi, užsitepu ant duonos riebių garstyčių. Valgydamas prisijungiu prie atviro diskusijų forumo ir skaitinėju žinutes, susijusias su pasiruošimu krizei.

Susižinau, ką daryti kilus pilietiniams neramumams, kaip išgyventi cheminę ataką ir kokie peiliai yra tinkamiausi artimai kovai. Kiek kainuoja įrengti slėptuvę su deguonies filtru? Kokie produktai išsilaiko šilumoje? Ar galima valgyti muses? Pasaulis gali sužlugti įvairiausiais būdais ir kiekvienas iš jų kelia tam tikrų klausimų. Atsakymų į juos ieško būrelis vietinių gyventojų. Kai kurie vieni kitus pažįsta, tačiau visi naudoja slapyvardžius – perversmas ir tolesnis žlugimas gali prasidėti bet kada…

„Kas, jeigu tai įvyktų dabar? – klausia Agentas. – Ką darytumėte pirmiausia?“ Starbucks atsako: „Įsikrausiu agregatą ir skubėsiu į sodybą. Įprastai ten nulekiu per valandą. Blogiausiu atveju nukakčiau per dešimt.“ Jam antrina ir Partizanas: „Pirmiausia papildysiu šautuvo dėtuves. Dabar jos puspilnės, kad nepavargtų spyruoklės. Po to ištrinsiu visus asmeninius duomenis ir išnyksiu lyg dūmas.“ Slovanas: „Svarbiausia turėti benzo ir grynųjų. Stebiu naujienas ir kol kas esu ramus.“ Lucky Strike: „Užsibarikaduosiu rūsy arba išsiruošiu į vieną iš atsarginių slėptuvių neokupuotoje teritorijoje. Klausimas, ką daryt su šeima.“

Galiausiai suprantu, kad individualūs planai vienas nuo kito niekuomet labai nesiskiria, tačiau nėra ir identiški. Visi ketina pabėgti arba užsibarikaduoti, tačiau kiekvienas linkęs spręsti situaciją kitaip nei kiti. Niekas nemano, kad dauguma turi šansų išgyventi, tačiau niekas netiki ir tuo, kad pasiseks tik išrinktiesiems.

Mlokas: „Priklauso nuo situacijos. Jei šalia bus prekybos centras, prisipirksiu maisto ateinančiam mėnesiui. Užtruksiu keletą minučių ir tai lengviau, nei rinkti uogas. Paskui slėpsiuosi – tikriausiai žinot kur, tačiau nežadu to rašyti.“ Burgeris: „Mano silpnoji vieta – padėtis mieste. Taip ilgai neišsilaikysiu. Laimei, bakas pilnas, o mašina visuomet stovi priešais namus.“

Svarstau, ar Burgeris nėra mano kaimynas. Tačiau sunku nustatyti, kas yra kas. Laiptinėje girdėti kulniukų kaukšėjimas ir aš nuskubu prie durų. Jaučiu, kad reikėtų pasistengti labiau.

 

Mano moteris niekaip neranda akių pieštuko

nei vaistų.

Nė nenutuokia, kur jie yra.

Tiesiog pradingo.

 

Tikra paslaptis,

sako man.

Aš jai atkartoju tą patį.

Tik kur jie galėtų būti – gal liko rankinėje?

Ne, ten jau žiūrėjo.

O kaip dėl to odinio krepšio,

kurį pasiėmei, kai paskutinįkart buvom mieste?

 

Pasiima krepšį ir smalsiai jį patikrina.

Yra!

Norėčiau matyti, kaip ką nors rasi, kai būsiu miręs,

sakau susirūpinęs.

 

Iš: Elsa Aids. Připravy na všechno. Praha: Fra, 2020

Vertė Simona Osipovaitė