Henriko Radausko laiškas Antanui Škėmai

 

2012 metais Kristina Škėmaitė-Snyder Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui per Gediminą ir Nomedą Urbonus perdavė 24 poeto Henriko Radausko laiškus, rašytus jos tėvui Antanui Škėmai. Šie tekstai yra saugomi LLTI bibliotekos Rankraščių skyriuje, jų šifras – F122-56. Deja, Škėmos atsakomieji laiškai nėra išlikę. Dar niekur neskelbti Radausko laiškai suteikia svarbių žinių apie rašytojų santykius, jų to meto kultūrinius akiračius, požiūrius į JAV lietuvių išeivijos literatūrinį gyvenimą.

Rašytojai susirašinėti pradėjo 1952 metais. Korespondenciją tęsė iki 1958-ųjų. Ji nutrūko dėl šiandien nežinomų priežasčių. Laiškuose atsiskleidžia artimas abiejų menininkų ryšys: teiraujamasi apie sveikatą, šeimą, darbą, butų nuomą. Viename laiške Škėma pasakoja Radauskui apie patirtą nelaimingą meilę. Laiškuose daug diskutuojama apie žurnalą „Literatūros lankai“. Jam Radauskas negaili kritikos dėl politinės pozicijos, cenzūros, blogo tekstų redagavimo. Taip pat nemažai kalbama apie egzodo laikraščių ir žurnalų teikiamas literatūrines premijas: rašytojai sveikina vienas kitą jų gavimo proga ir kritiškai aptarinėja kitus laureatus.

Radauskas ir Škėma dalinasi meno ir kultūros naujienomis. Visuose laiškuose Radauskas skiria bent po dvi pastraipas matytoms parodoms, žiūrėtiems filmams, spektakliams, aplankytiems koncertams ir išklausytoms plokštelėms ar per radijo imtuvą išgirstai muzikai aptarti. Išsakydamas savo patirtis, Radauskas dažnai ir Škėmos prašo pasidalinti asmeniniais įspūdžiais.

Škėma pasitikėjo Radausko kritine nuomone – prašė redaguoti savo kūrinių rankraščius. Jau 1953 metais Radauskas redaguoja spaudai parengtą novelių rinkinį „Čelesta“. 1955-aisiais Škėma nusiunčia Radauskui romano „Balta drobulė“ rankraštį. Jame Radauskas surašė redakcines pastabas, o laiške jas plačiau pakomentavo.

Būtent šis 1955 metų kovo 6-ąją Radausko rašytas laiškas, kuriame aptariamas Škėmos romano „Balta drobulė“ rankraštis, ir siūlomas skaitytojams. Teksto rašyba ir skyryba nekoreguotos.

Už pagalbą noriu širdingai padėkoti doc. dr. Dariui Kuoliui, Gabijai Krompcholcaitei ir Miglei Vilimaitei.

Gerda Vilimaitė

 

 

Chicago

1955.III.6.

 

Mielas ponas Škėma,

ačiū už laišką ir rankraštį, kurį baigiau skaityti prieš kokią savaitę. Skaitau vakarais po nedaug, nes akys nuo darbo dulkėtam sandėly neperstipriausios.

Mūsų meninės koncepcijos ir stiliai yra tiek skirtingi (kas, berods, pažymėta ir Jūsų rankraščio 45–46 psl.), kad mano nuomonė apie Jūsų romaną negali pretenduoti į teisingumą. Taigi kelios palaidos pastabos. Kadangi rašot fragmentų principu, tai man atrodo, kad būtų geriau, jei tie fragmentai, atskirai paimti, turėtų daugiau „vertės savy“. Manyčiau taip pat, kad vietomis nepakenktų didesnis žodžio taiklumas (jis pageidaujamas kiekviename stiliuje, – jo galimybėse ir ribose, – ne vien Maupassant’o ar Hemingwayaus veikaluos). Gal reiktų pataisyti tokius sakinius, kaip: „…pudros sluogsnis Elenos veide….. lyg atmosferos subtili atošvaistė“; „…klausime skambėjo debussinės gaidos“; „ašių sukimasis“ (ašys nesisuka) etc. Ironija nevisuomet reikiamoj aukštumoj (nors, pvz., labai gera vieta, kur nurodoma, kuriame viešbučio aukšte kas vyksta, degraduojant visus tuos „svarbius“ įvykius į šinšilų parodos lygį). – Vietom, atrodo perdaug kultūros: kompozitorių, tapytojų, poetų vardų. Gale techniška pastaba: Laotse ar Hegelis negali būti cituojami angliškai (nebent jie būtų anglai), turėtų būti originale arba išversti lietuviškai. Pasitaiko rašybos ir ypač skyrybos klaidų. Romane daug kur gerai perduotas suplėšytas veikėjų vidus, yra aštrių psichologinių pastabų ir „išorinio pasaulio“ rodymo nauju kampu, gražių stilistinių vietų.

Dėkodamas už kvietimą į „Darbą“, turiu betgi pasakyti, kad girdėjau, jog jis yra (ar buvo) smarkiai politiškai angažuotas. Taigi bendradarbiauti jame galėčiau tik ateity (jei to bendradarbiavimo bus norima), kai paaiškės, kokia kryptim jisai bus pasiryžęs eiti. Politiniams žurnalams vad. „grožinė literatūra“, man atrodo, tėra balastas.

Iš kultūrinių įvykių minėtina nedidelė, bet gera pranc. tapybos paroda, kur vyravo impresijonistai ir iš dalies vėlesnieji. Išstatyti nuostabūs Courbet šunys (jis čia visai nebe realistas), puikus Bonnard’o pusryčių stalas, gražiausi Renoirai ir du Manet, kurie juo labiau stebina, kad jis dažnai būna sausas ir neįdomus. Nestiprūs Matisse’ai, Dufy, tik vienas geras Cézanne’as, kiti jo darbai menkesni, gražūs Monet ir Ingres.

Buvom Backhauso koncerte. Skambino 5 Beethoveno sonatas (Beeth. kamerinė muzika dažnai man patinka, joj mažiau patetikos ir sentimentalumo, o taip pat trankymosi). Pianistas labai geras, vyriškas, „apoliniško“ tipo, technika savaime virsta tobula forma.

Ar matėt japonų filmą „Ugetsu“? Jis man mažiau bepatiko už „Rasho-Mon“. Japonų vaidybos stilizavimas daug geriau tinka „kabuki“ teatro miniatiūrose, sąlyginėj scenos erdvėj, su puikiais kostiumais. Filmas, tiesa, turi ir geresnių vietų. – Įsigijau Mozarto gražų konc. fleitai ir arfai, o taip pat fortep. konc. Nr. 24 (Clifford Curzon), kuris – greta jo 40-sios simf. – yra mano favoritai. – Sveikinimai nuo mūsų abiejų.

Jūsų H. R.

 

P. S. Rankraštį, jei kas nesutrukdys, išsiųsiu šeštad.