Išbūti

Kur gulasi žalčiai

 

●

Ne, tai ne lapė

tai rusvas šuva

                  risnoja per rustantį lauką

                  rugpjūčio. Derlius

krinta

           byra

                    ir bumbsi

jį pasiimančion žemėn

dengias rausva rasa saulėtekio –

reiškia, šiandien nelis

reiškia, derlius rasoja

                           risnoja

rusvas rugpjūčio šuva

                           dyla dalgiai ir pilnatis

jau delčia.

 

●

Kur gulasi žalčiai

        rugsėjo guolin

įsisukęs esu šuva

                             žaltys

                                       drėgmės

alsavimas nuo upės.

 

●

Užtruko mėnuo šįryt

                   kiek ilgiau

virš miesto

                   kiek ilgiau

šalna užtruko

nepaliesta –

vėliau

          tekėjo saulė

ir baigėsi žydėjimas rudens

                       ilgiau užtrukęs.

 

●

Neišaugę lig skrydžio gulbiukai

plakas turškias po Zaraso rudenį

nenuėjusios pilkumos jų dryžiai

susilieja į rūką

                          ir paskui

                          lig baltumo sudega.

Tie gulbiukai

                       viršum galvos

va, ir praskrido.

                       Klevo liepsnos

rūkų pilkumoj va, ir

                       paliko brydę.

 

●

Kiekvieną tamsų rytą išsigaubs erdvė

pasiekdama aukščiausiąjį registrą

kai švyti žvaigždėmis kol kas visai nakty

nepersuktas vasaros laikas

                                                ir šviečia

                               už tvoros

kaimyno malkinės durų plyšių

                               stačiakampis portalas

sunkiasi pro jį

pasaulin šitan

garsiai paleistos mišios

marijos radijo.

Vasaros laiko galas.

 
 
 
Išbūti
 

Neduokdie

pagalvot apie prasmę,

kad nėra jos –

o vis tiek reikia būti

auga medis

                    vaikai

                                savivertė

skausmas.

 

Kai užauga – išsprogsta.

Tokia ir prasmė.

Išbūti.

 
Dar vieną rudenį.