Kodėl negalėjai su ja gyventi?
Trejybė
Cerkvėje pasitiko
pikta moteris prie durų.
Gal neit?
Užėjau.
Viduje trys mergytės
laiko mišias.
Viena šoka,
kita degina žvakę,
trečia jaukiai prigludo
prie mamos kojų.
Altorius
Šis stalas moterims neskirtas
mes kūno nelaužome
mes jį guodžiame
ir apverkiame kai per vėlu
Vilko prisikėlimas iš mirusiųjų
vakar sapnavau
tave
mirštantį
pabučiavau į lūpas
jos virto duona
gydytojai tavęs klausia –
kas jums nutiko
gyvenimas – atsakai
tą dieną
kai tu užsimerkei
laikraščiai rašė
kad vėjas pūtė
nepalankus
snigo pustė
ir seną plėšrūną
gudrų laukinį žvėrį
taikliu šūviu
patiesė medžiotojas
iš Vilniaus
vilkas buvo jo pirmas trofėjus
viso sniego
neužteko
uždengti
tavo žaizdoms
kaip išdrįsti
įeiti
į tuščią
kambarį
pasimatuoti
užsimerkusią tylą
tarsi kailį
numestą
tėti
laukiau tavęs
taip vaikai laukia
pirmojo sniego
kartais nueiti
atstumą
iš vieno kambario
į kitą
mums trunka
dešimtmečius
gal net ilgiau
Vilniaus šventieji
Kai išėjai neverkiau
tik vieną sykį
„Iki“ parduotuvėj
tokia šviesi bobutė
į rankomis siūtą žydintį tašiuką
įsidėjo batoną ir gal dvidešimt
saldžių sūrelių „Pasaka“
Praleidau ją
o ji kaip amžinus burtus –
zdrowia wam dobre ludzie
Vabalų poravimosi metas Naujininkuose
Jau nebesijuokiu iš vienuolių
vaikštančių su šluotomis rankose
kad nenuskriaustų mažiausiųjų
sulėtinu žingsnį
skaitau šaligatvių raštą
lyg vaikystės knygą atverstą
o romų mergytės
man už nugaros –
baba joška! baba joška!
ant nematomos šluotos turbūt
Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
Kodėl negalėjai su ja gyventi?
Ji visur nešiojosi su savim jūrą.
Kur tik eina, prasipila, išsipila.
Jūra virtuvėj, vonioj, gatvėse, miške, lovoj, spintoj, drabužiuose.
Gal vandenynas?
Gal bangos mušė lyg varpai sekmadienį.
Tik kiekvieną dieną.
Nespėdavau išdžiūti. Sušilti. Pabūti.
Ar bijojai paskęsti?
Gal tik to ir troškau. Bet visuomet tik bala bala iki kauliukų.
Nei įšoksi, nei perplauksi, nei sustabdysi.
