Orfiškosios giesmės vandenų dievybėms

 

Orfiškosios giesmės – tai VI–II a. pr. m. e. senovės Graikijoje susiklosčiusios ezoterinės religinės krypties – orfizmo – tekstai, skirti dievybėms pašlovinti. Priešingai nei daugelyje kitų graikiškų tekstų, skirtų religijai, šiose giesmėse stokojama išplėtotų mitologinių siužetų, o dėmesys sutelkiamas į dievybių sakralumą pažyminčias savybes.

Plačiau orfiškosios giesmės jau buvo pristatytos „Šiaurės Atėnuose“ (2018, Nr. 20). Šįsyk kviečiame susipažinti su tekstais, šlovinančiais vandenų dievybes. Senovės graikai, gyvendami jūrų apsuptyje, pripažino net keletą jūrinių hierofanijų – giesmėmis aukštinama apibendrinta Jūra (Talasa), žemę juosiantis Okeanas, jūrų valdovas Poseidonas (jo himno vertimas pateiktas ankstesnėje publikacijoje), vandenų gelmių viešpats Nerėjas (dažnai tapatinamas su Tritonu) ir jo penkiasdešimt dukterų nereidžių. Sausumos vandenų šventumui atstovauja nimfos – šventieji šaltinių ir upokšnių vandenys, gyvastingojo vandens versmės. Taip pat pateikiama giesmė, skirta Afroditei. Nors žymioji graikų meilės deivė nėra vandenų dievybė per se, jos rasmė iš vandenyno, gimtinė Kipro saloje ją taip pat įtraukia į vandens hierofanijų erdvę. Giesmėje minima, kad ji šalia Bakcho gyvena vandenų gelmėse, skriedama gulbių kinkiniu virš bangų džiaugiasi jūros siaubūnų šokiais, be to, ji yra ir nakties deivė, o juodas naktinio dangaus skliautas mitologiškai dažnai tapatinamas su vandenynu.

 
 

21. Jūrai

 

(smilkant ladano miltelius)

 

Aš nuotaką Okeano, jūrą žydraakę, šaukiu,

Viešpatę, juodu vualiu apsiaustą, smagiai bangas įsiūbavusią,

Dvelkmėmis gaiviosiomis talžančią Žemę visapus.

Daužai tu pakrantes, uolas vilnimis patvaninėmis,

Nūn nutykusi švelni ir vaiski glamonėji krantus.

Laivais pašlovintoji žvėriažinde, drėgmingųjų takų,

Kiprietei tu močia ir debesims niauriems bei grėsmingiems,

Visų nimfų versmė, kunkuliuojantis jųjų šaltinis.

Išklausyki manęs, išaukštinta jūra, ir būk maloninga,

Siųski laivams, o palaimintoji, vėją laimingą.

 
 

23. Nerėjui

 

(smilkant mirą)

 

Jūros šaknų įsitvėręs, mėlynuos gelmenuos viešpatauti nuėjęs

Vilnyse šoka rateliais, o deivile, didžiašlovi Nerėjau,

Tava pažiba – penkiasdešimt mergelių – tavo dukrelės.

Tu jūros dubuo, riboženklis Žemės, visko pradmuo,

Ir Demetros pamatą šventą tu grumdai, audroti sumojęs,

Kai gelmiausios bedugnės nuo tavo jėgos susikloja.

O laimusis, nuo drebančios žemės tu mistus apsaugok,

Mums taiką ir algą seikėki savo gydančia sauja.

 
 

24. Nereidėms

 

(smilkant kvapiąsias žoleles)

 

Nerėjo jūrinio tyrosios nimfos, skaistumo veidų it gėlių,

Tirtėdamos šokate takuose drėgnuos tamsių gelmenų.

Penkiasdešimt mergužių – bakchančių tvaniųjų bangų

Išpuošę Tritono vežimą iš šonų visų,

Arba pavėdus įgijusios jūros globojamų visokių žvėrių,

Arba nunėrusios giliai tarp Tritono pačių sietuvų.

Sūkuriuojate šokiui bangų, jūsų rūmai vidur vandenų.

Jūreivės delfinės, trakiojate tarp mėlių vaiskių.

Jus aš kviečiu – pas mistus ateikite apsčios turtų,

Prakilniosios, esate pirmos priėmusios kultan

Aukų verto Bakcho ir Persefonės šventos apeigų,

Su motina Kaliope, su Apolonu – viešės pačiu.

 
 

51. Nimfoms

 

(smilkant kvapiąsias žoleles)

 

O Nimfos, dukterys Okeano didžiadvasingo,

Namus susikūrusios gelmenuos žemės vagų vandeningų.

Slapti jūsų takai žemiškieji, o Bakcho žindėjos,

Daugiašlovės, šventos, lankose kilpinėjančios vaisių nešėjos.

Olomis ir urvais besimėgaujančios orų jūs lakūnės,

Iš versmių pasiliejusios, it rasa jūsų pėdų lengvumas,

Tai regėti, tai neregimos vėlei klonių deivės, puošnios žiedūnės,

Su Panu šokat drauge ir stūgstat iš džiaugsmo kalnujės,

Ištryškusios iš uolos, skaidrios, almančios pakalnių klajūnės,

Medeinės esate jūs, mergelės laukų ir šaltinių,

Dievaitės kvapningos, baltai apsirėdžiusios, alsuojat gaivingai,

Ganyklų ožkų, avių ir žvėrių jūs bičiulės, įstabos pilnas jūsų vaisumas.

Šalna jūsų džiaugsmas, augyvės grakščiosios ir visko žinduvės,

Mergelės žaismingosios, medžių driadės, jūsiškiai takai – tai drėgnumas,

Nisos kalno pakvaitėlės, pavasariu žieduos džiungančios pinavijos,

Su Demetra ir Bakchu nešate žavą mariajai žmonijai.

Į laimųjį mūsų aukojimą ateikite kupinos dvasios džiaugsmingos,

Lai liejas sveikumas upokšniais ir metų laikais visvaisingais.

 
 

55. Afroditei

 

Dangiškoji, daugel apdainuota, juoku džiunganti Afrodite,

O jūrgime prakilnioji, gimdove dievų, švęsti mėgstanti pernakt ligi ryto,

Nakčeive, klastų tu rezgėja ir sangulos vylius, motina mūsų reikybėms.

Iš tavęs viskas, kas esti – tris skiltis pasaulio į kosmosą vieną surišus,

Esie tu valdūnė galinga, visa ko pirmas patsai pradėjimas,

To, kas danguje ir kas žemėje esti labiausiai vaisinga,

Ir jūrų dugnuos esi įsitaisius greta Bakcho didingo.

Vestuvių kėlėja, motule aistrų, smagu tau linksmybės,

Į guolį vilioji, slaptoji valdove, dalijanti džiaugsmo saldybę.

Regėti tave – tavęs neregėti, o meilės pynėja garbingos kilties,

O vilke, piršlybų mezgėja, iškėlus krivulę dievų padermės,

Išsiilgtoji gaivintoja mūsų, ainių davėja, žmogui meilės pilna,

Kuri kraują gyslose srūti priverti, kaip liepia nežabota reika,

Tiek kilmei žmonių, tiek visokių žvėrių – tavo meilės kerų tokia pagava.

Ateik, o kipriete, gimtove dievų, namai tau – Olimpas,

Tu deivė esi, karalienė, ir džiugesiu dailus tavo veidas sušvinta.

Ar Sirijos sostą, ladanu pakvipusį, savuoju rūpesčiu tu posì,

Arba su ratais, auksu dabintais, per lygumas agniai leki,

Ar švento Egipto maudyklas veismingas galybe savąja glėbi,

Ar kinkinį gulbių paėmusi virš bangumos jūrų skrendi,

Pasigėrėdama, kaip šoka rateliais vandengýviai baisaĩ,

Arba nuo reginio žydrakių nimfų Žemynos iš džiaugsmo tu nušvitai.

Tave glamonėja pakrantėj smėlėtoj grakštus vandenynų supimas,

Arba Kipre, kur tavo, valdonės šventosios, garsus pradėjimas,

Mergelės ten skaisčios ir dailios topradžiai, metus vičvisus

Apdainuoja tave, o deive laimioji, ir šventą nemarų Adonį.

Vadinu tave siela tyra ir pačia prakilniausia kalba:

Atženki, dievaite laiminga, užvis mylimiausios pavėdos.

 
 

83. Okeanui

 

(smilkant kvapiąsias žoleles)

 

Okeaną kviečiu, tėvą, kurs per amžius nekinta,

Tu pradmuo dievų nemariųjų ir mirtingų žmonių,

Kurs žemę juosi, kaip skriemuo ją apglėbęs.

Iš tavęs juk visos upės ir jūros visos ištvinę,

Iš tavęs – iš po žemės srūva šventieji šaltiniai.

Išklausyki manęs, daugsusis laimusis, dievų tu tyrumas,

Žemės mylimosios riba, pradas ašiai dangaus, tu valdovas takų vandenų,

Apsireikški tu mistams džiugus, visados prielankus.

 

Iš senosios graikų kalbos vertė Šarūnas Šimkus