Apie Romą, tapusią namais

 

„Tu juk nekeliauji viena“, – kažkaip taip sakė ir ramino bičiuliai, kai prasitariau rudenį keliausianti į Romą. Nors keliavau turėdama konkrečius tikslus ir uždavinius, o Italijos sostinėje praleidau daugiau nei savaitę, kompanijos pritrūkdavo nebent vakarieniaujant. Dabar, kai po truputį dėliojuosi jau antrosios kelionės Romon maršrutą, naujų atspalvių įgyja ir pirmosios įspūdžiai. Gal skambės neįtikinamai, bet iki šių metų Romoje nesilankiau nė karto. Nebuvo nei kompanijos, nejaučiau ypatingo poreikio ar būtinybės. Neįvyko ir kokių renginių, kuriuose ypač norėčiau dalyvauti, nieko spontaniško, nieko, kas galėtų paskatinti kokį netikėtą apsilankymą šiame mieste. O pastaraisiais metais tikslas ir prasmė persmelkė nelyg neišvengiamybė. Tarsi nė nebūtų kito kelio. Tu turi važiuoti. Pati kelionė – mano doktorantūros studijų dalis. Tačiau jei kas 2015 m., kai studijoms Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete man buvo skirta Immaculata fondo stipendija, būtų pasakęs, kad nepraėjus nė dešimtmečiui pati lankysiuosi marijonų kongregacijos generaliniuose namuose Romoje, matyt, nebūčiau nė išgirdusi, o tuo labiau patikėjusi. Tiesa, 2017 m. susidomėjusi skaičiau Scotto ir Kimberly Hahnų knygą „Roma – mieli namai“. Štai šiandien šie du gyvenimo momentai veikiau kelia šypsnį. Ir, žinoma, stiprina viltį, kad Dievas mums numatęs daug daugiau, nei kada galėtume įsivaizduoti. Nedrąsūs žingsniai lietumi laistomoje, vakarėjančioje Šv. Petro aikštėje – tokį pirmąjį apsilankymą čia ir prisiminsiu. Šv. Mišios Šv. Petro bazilikoje anksti ryte, malda daugybėje bažnyčių, prie daugybės relikvijų Amžinuoju vadinamame mieste – visa tai mane ištiko pirmą kartą. Tokių patirčių niekaip negalėčiau vadinti „laisvu laiku“, nes laikas šiame mieste kėlė nuolatinę nuostabą.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis ir laikas su marijonais

 

Vos atskridusi ir kiek atsipūtusi dar tą pačią dieną atsidūriau prie vienuolių marijonų generalinių namų durų. Tarpduryje mane pasitiko angliškai nekalbanti vienuolė – pirmasis netikėtumas. Tačiau išmaniosios technologijos pagelbėjo ir čia. Mane greitai pakvietė į vidų ir pavalgydino. Žinoma, apie savo apsilankymą buvau pranešusi ir dėl jo susitarusi. Tačiau pirmosios akimirkos tarp nepažįstamų vis tiek neramino. Dabar džiaugiuosi, jog pažintis su marijonais įgijo ir asmeninį matmenį – domėjausi tiek jų gyvenimu dabar, tiek kylančiais iššūkiais ir aplankančiais džiaugsmais. Brangu man buvo ir tai, kad atvykusi iš Lietuvos itin arti jutau ir palaimintąjį Jurgį. Be to, vieną dieną šiuos kunigus, brolius viliuosi sutikti ir Marijampolėje. Nors pasakodama apie laiką kartu galėčiau lengvai įterpti kelių puslapių tekstą apie pačius dokumentus, kuriuos tyrinėjau, apsiribosiu vien džiaugsmu dėl galimybės taip iš arti prisiliesti (tiesiogine prasme) prie palaimintojo Jurgio gyvenimo. Ko vertas vien kasdienis ankstyvas pasivaikščiojimas mieste, jau tarsi nujaučiant, kaip šios aplinkos, tokios veiklos ir pačių žmonių pasiilgsiu grįžusi į Vilnių.

Ankstyvais rytais vienuolių marijonų koplyčioje švęsdavome šv. Mišias, buvau paraginta kartu pusryčiauti, pietauti, dienos metu rasdavome šiek tiek laiko kavai, pokalbiams. Taigi šie žmonės kiek ilgiau nei savaitei tapo mano bendruomene. Kaip ir tikėjausi, palaimintasis Jurgis pasirūpino viskuo. Turbūt reikėtų paminėti ir tai, jog tam tikra prasme į Romą išsiruošiau jau vasarą, nepraleidusi progos kasdien skirti laiko maldai Vilniaus arkikatedroje, prie palaimintojo relikvijų. Padrąsinta ir lydima (juk važiavau pas tuos pačius marijonus, ar galėjau tikėtis ko kito?) ir pačioje Romoje pirmiausia džiaugiausi ta besitęsiančia ir įvairias formas įgaunančia bendryste. Kaip ir šv. Mišios mažoje bendruomenėje, šv. Mišios su iš viso pasaulio susirinkusiais tikinčiaisiais, giedojimas lotynų kalba – visa tai pirmiausia leido būti Visuotine Bažnyčia. Galėjau patirti tai, ko neriboja laikas, erdvė, kalba. Tiesa, panašiai jaučiausi per pastaruosius metus lankydamasi tiek įvairiose Europos šalyse, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose.

 

Visi šventieji susitinka Romoje

 

Savo akimis išvydau Šv. Petro baziliką, patekau į požemius, kur ilsisi popiežius Benediktas XVI. Posakis „geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti“ pasitvirtino su kaupu. Geriau mane pažįstančių nestebintų mano ašaros, pagaliau sutikus šį brangų draugą. Knygos, gausybė jo pokalbių, taip pat prieš kelerius metus skaityta Peterio Seewaldo knyga – visa tai lėmė ilgalaikę ir tvarią bičiulystę. Bičiulystę, ilgainiui apėmusią ir maldą, nesibodint prašyti pagalbos sunkumuose, ypač dar kovido pandemijos laiku. Tiesa, šiaip kasdienybėje įvairiose situacijose labai dažnai prisimenu, jog į klausimą, ką sakys, kai stos prieš Visagalį, Benediktas XVI atsakęs: „Prašysiu, kad pasigailėtų manęs vargšo.“ Jei jau garbusis popiežius save laiko vargšu, prašančiu pasigailėti, kas gi mes, vis dar šioje žemėje keliaujantieji?

Keliaujantieji, vadinasi, ir piligrimai. Apsilankymas Romoje man – piligrimystė, rodanti, kokie susiję vienas su kitu esame. Štai vienam lietuviui kunigui netikėtai priminus apie Romoje mirusį šv. Benediktą Juozapą Labre’ą (1748–1783) jau kitą rytą atsidūriau prie jo relikvijų. Malda ir troškimas prie jų prisiliesti tapo savotišku asmeniniu iššūkiu. Pirma, nors šis šventasis lydi mane nuo 2015 m., apie jo sąsajas su Roma buvau visai užmiršusi. Antra, iki šiol visgi ne taip ir numaniau, kad pagarba šventųjų relikvijoms gali būti tokia praturtinanti ne tik dvasine, bet ir „o taip galima?“ prasme. Šv. Benedikto Juozapo gyvenimo pavyzdys kažkaip ypatingai atliepė tiek 2015 m. pradedant studijas Katalikų teologijos fakultete, tiek dabar. Štai kaip savo knygoje jį aprašo žymus XX a. religinis rašytojas, trapistų vienuolis Thomas Mertonas (1915–1968):

 

Viena pirmųjų šventojo žymių galbūt pagrįstai yra ta, kad kiti žmonės nežino, kaip jį priimti. Iš tikrųjų jie nėra tikri, ar jis sukvailiojęs, ar tik pasipūtęs; bet tai turi būti bent puikybė, kad nerimtų dėl kažkokio individualaus idealo, kurio niekas iš tikrųjų nesuvokia, tik Dievas. Ir jis patiria neišvengiamų sunkumų pritaikydamas abstrakčias „tobulumo“ normas savo gyvenimui. Jis, regis, negali prisiderinti savo gyvenimo prie knygų.

Kartais jo atvejis toks nesėkmingas, kad joks vienuolynas jo nelaiko. Jis turi būti išmestas, sugrąžintas į pasaulį kaip Benediktas Juozapas Labre, norėjęs būti trapistu ir kartūzu, nors jam nepavyko nei viena, nei kita. Galiausiai jis baigė gyvenimą būdamas valkata. Mirė kažkokioje Romos gatvėje.

Bet vienintelis kanonizuotas šventasis, gerbiamas visos Bažnyčios, gyvenęs kaip cistersas ar kartūzas, nuo viduramžių yra šv. Benediktas Juozapas Labre (Thomas Merton, Naujosios kontempliacijos sėklos, iš anglų kalbos vertė Asta Petraitytė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2008, p. 100).

 

Atrodo, nesvarbus nei konkretus ordinas, nei vieta, jei vedamas idealo nuolat keliauji. Net jei tavąjį idealą tesuvokia tik Dievas, ne žmonės. Žinoma, tokie piligrimai kaip šv. Benediktas Juozapas susipažinus kiek trikdo, lieka nepatogūs ir taip lengvai neperprantami. Pirmiausia atrodytų todėl, kad dėl savo tikrumo, radikalumo ir tave jie stato savo pačios gyvenimo, pasirinkimų akivaizdon. Ar tikrai esi pasiryžusi visko netekti, kad tik laimėtum Kristų? Gal tai proga ir man išmokti priimti tokią pagalbą – netikėtą, pranokstančią mūsų įsivaizdavimą ir lūkesčius, todėl gniuždančią ir kuriančią naujai?

 

Netikėti ir tikėti atsitiktinumai

 

Šio „naujo gyvenimo“ akivaizdybė pastaraisiais metais vis ištinka ir mane pačią. Tačiau Romai turėčiau padėkoti už dar vieną netikėtą, su piligrimyste ir pasirodymu laiku ir vietoje susijusią patirtį. Visiškas atsitiktinumas, kurio niekaip negalėjau suplanuoti, – besilankydama Šv. Augustino bazilikoje (Basilica di Sant’Agostino in Campo Marzio) pakliuvau į trijų augustinijonių Jėzaus ir Marijos tarnaičių amžinųjų įžadų šventę. Šviesos, tikslo perkeisti ir pasiryžimo atsiliepti kupini gyvenimai, garsios, džiugios giesmės, plojimai – tai tik kelios akimirkos, kurias prisimenu ir dabar. Nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuos turiu, grąžina į tą momentą ir įspūdį tik sustiprina. Šv. Augustino bazilikoje lankiausi prisimindama savo krikštą bei norėdama pasimelsti prie šv. Monikos relikvijų. Nors krikšto vardo neturiu, šv. Augustiną visada laikiau savuoju globėju. Atrodė, svarbu prisiduoti, o dabar ypač branginu ir šv. Monikos užtarimą. Internete sklandantys memai apie ištvermingą maldą kokia nors intencija su klausimu „kaip ilgai?“ – tikrai, ar berastume geresnę sąjungininkę? Įžadų šventę, šv. Moniką ir šv. Augustiną susiejo mano pačios buvimas.

Taip skarelė, kuria galėjau liestis prie atrastų relikvijų, man – naujo, nesuplanuoto gyvenimo pri(si)minimas. Tiesiai iš Romos. Tiesa, turbūt tik Romoje, Vatikane būčiau galėjusi pirmą kartą sutikti tokią gausybę iki šiol asmeniškai nepažįstamų žmonių, pamatyti kartu besimeldžiančius iš tolimiausių kraštų atvykusius vyskupus, kunigus. Ir turbūt tik čia būnant atrodė visai normalu pamačius kokį, rodos, pažįstamą abitą eiti prie žmogaus ir klausti, kokiai kongregacijai jis priklausąs. Ar žvilgsniu sutikus kokį šv. Mišiose dalyvauti pasiruošusį piligrimą, turistą dėkoti žinant, jog nesi viena nei kokia išskirtinė. Žinoma, žmonių gausa kiek gąsdino, tad sąmoningai rinkausi Vatikane šeštadienį, tiek Šv. Jono Laterane arkibazilikoje (Arcibasilica di San Giovanni in Laterano) sekmadienį dalyvauti kuo ankstesnėse šv. Mišiose. Į kai kurias bažnyčias net neužeidavau suvokdama, jog visko pamatyti vis tiek neįstengsiu. Kai kuriose jų dėl vėlyvo laiko melsdavausi itin trumpai, tekdavo sugrįžti kitą dieną.

Bet koks tai akivaizdus pokytis mieste, lemiamas dienos ir nakties kaitos, besileidžiančios saulės nuspalvinto dangaus. Šv. Kyžiaus Jeruzalėje bazilika (Basilica di Santa Croce in Gerusalemme) tirštai sutemus tikrai baugina, o štai kitą rytą apžiūrint ir meldžiantis prie ten saugomų relikvijų jausmas ir mintys jau visai kitos. O štai Šv. Bibijanos (Vivijanos) bažnyčioje susirinkusiųjų bendrą maldą, rodos, savitai pildo ir stoties transporto triukšmas. Staiga atėjusi naktis, kurią pastebi ir išgyveni tik išėjusi iš bažnyčios po šv. Mišių, tikrai skatina apmąstymus. Turi bent pabandyti užčiuopti ne tik vizualų jos grožį ar prasmę miesto istorijai bei kultūrai, bet ir joje besirenkančios bendruomenės indėlį į jo gerovę.

 

Kelios pastabos

 

Turbūt akivaizdu, kad savo įspūdžių iš Romos refleksiją pati veikiau pratęsčiau ne kokiais muziejų eksponatų ar senosios Romos architektūros paminklų aprašymais. Manau, apsilankymo specifika ir trukmė lėmė, jog dalies muziejų ar kankinių katakombų nė nesistengiau aplankyti. Ekskursijose sunkiai radau arba iš viso neradau laisvų vietų, dienomis, kai turėdavau laisvo laiko, muziejai tiesiog neveikdavo. Ir tegu. Turėsiu atvykti dar ir dar, kol šis iki šiol nepažintas miestas ir mano sąmonėje įgis kokius aiškesnius kontūrus. Kiek su šypsena mąstau, jog apie kokių dailės ar architektūros kūrinių atidų apžiūrėjimą šiuokart nė negalvojau, mat užtruko, kol prie kokių relikvijų rasdavau jų tapatybę identifikuojančius duomenis. Dideli užmojai ir platūs mostai, rodos, kol kas visai nepritiktų tokiai piligrimei kaip aš. Taip besielgdama veikiausiai ir vaikščiodama po Švč. Jėzaus Vardo bažnyčią (Chiesa del Santissimo Nome di Gesù) nė nebūčiau atkreipusi dėmesio į vyskupo Jurgio Radvilos kapą. Baugintų mane ir Bažnyčios Jubiliejui artėjant Romoje vykdomos rekonstrukcijos, turistų gausa ar vėluojantys, neatvažiuojantys, lėtai judantys autobusai. Tačiau viliuos sugrįšianti, ir taip įvyksta.