Vėjelis klimato kaitos konferencijoje Baku
„Nejaugi esame pasmerkti dėl to, kad nematome didesnio paveikslo?“ Šią biologo, gamtos istoriko ir rašytojo sero Davido Attenborough citatą, kalbant apie klimato kaitą ir būtent šių metų Jungtinių Tautų klimato kaitos konferenciją (tarptautinė santrumpa COP29), randu bent poroje vietų. Ji puikiai perteikia ekologinę dramą žmonijai įžengus į antropoceno epochą (ánthrōpos – žmogus, kainós – naujas; dažniausiai prisegamas povardis naujesnėms epochoms apibūdinti). Ir beveik tiksliai paaiškina, kodėl valstybių valdžios ir korporacijos nededa pakankamų pastangų, nors turi visus reikalingus įrodymus dėl situacijos rimtumo ir neatidėliotinumo.
COP29 vyko lapkričio 11–22 d. Azerbaidžano sostinėje Baku. Nors žinias iš ten užgožia ūmesnės pasaulinės ir šalies aktualijos – JAV prezidento rinkimų rezultatai, išaugęs rūpestis dėl Ukrainos, porinkiminiai skandalai Lietuvoje, pasauliniam klimatui kasmet šylant vis sparčiau tema darosi tik svarbesnė. Pradžioje – apie gausų svetelių būrį priėmusius šeimininkus.
Nemalonios keistenybės
Iškastinis kuras – turbūt net ir mažai žinantiesiems į galvą šautų tokia asociacija pagalvojus apie žmonijos ir klimato kaitos santykį. Ryšys tarp klimato kaitos ir šio kuro deginimo akivaizdus – jis vis dar plačiai vartojamas energetikoje, transporte ir pramonėje ir yra pagrindinis šiltnamio efekto didėjimo kaltininkas. Nepaisant to, ilgą laiką, išskyrus 1992 m., kai JT lygiu imtas kelti klimato kaitos klausimas, šis terminas buvo savotiškas tabu – oficialiuose šimtalapiuose dokumentuose neminimas arba minimas tik kartą ar du. Be paminėjimo apsieita net Paryžiaus susitarime. Ir tik nuo 2001 m. Glazgo konferencijos (COP26) šį terminą vėl imta vartoti plačiau.
Pats faktas, kad konferencija šiemet surengta Azerbaidžane, verčia kiek suglumti. Šalis labai priklausoma nuo iškastinio kuro, juo patenkina beveik visus ūkinius poreikius ir tuo didžiuojasi. Energijos vartojimo balansas šalies viduje gal ir neatrodo taip blogai – dominuoja gamtinės dujos, ne nafta, – tačiau niekaip nesurasi užtariamojo žodžio Azerbaidžano eksporto politikai. Skaičiuojama, kad net 90 % eksporto sudaro iškastinis kuras ir jo produktai, sunešantys šaliai apie 60 % pajamų, tai žymiai prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išlakų (emisijų) ir šio žalingo įpročio normalizavimo. Azerbaidžaną taip pat galima laikyti neveiksnumo pavyzdžiu. Tai viena iš jau nedaugelio valstybių, net nenubrėžusi gairių, kaip tapti klimatui neutralia šalimi, kas yra būtina norint neviršyti šiltėjimo virš 1,5 °C ribos nuo pramonės revoliucijos laikų. Pavyzdžiui, Lietuva, beveik visos ES narės, JAV, Japonija iki 2050 m. yra numačiusios pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu, dėl to reikia smarkiai sumažinti išlakų dalį visuose sektoriuose, o liksimą jau nedidelę dalį kompensuoti CO2 sugėrimu. O Azerbaidžanas ne tik neplanuoja adekvačiai mažinti ŠESD kiekio, bet ir neseniai nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus (nationally determined contributions, NDC) tik sumažino, taip dar labiau nutoldamas nuo Paryžiaus susitarimo tikslų. Dingstis – vyriausybės manymu, pakanka to, kad išlakų lygis vis tiek sumažintas, lyginant su piku 1990 m., tad panašų rodiklį šalis tikisi išlaikyti iki 2050 m., ir tai su sąlyga, jei sulauks paramos. Ir tai – tik užsibrėžtas tikslas, tad realybėje bus dar prastesnis rezultatas. Ambicijų nebuvimas leidžia šaliai ir toliau ramia galva didinti iškastinio kuro eksporto apimtis. Nėra ko stebėtis, kad konferencija pasinaudota kaip platforma šalies verslo interesams patenkinti.
Kitas probleminis aspektas – diktatūros munduro plovimas. Šalį geležiniu kumščiu dvidešimt vienus metus valdo Ilhamas Alijevas, šalyje griežtai varžoma spauda, kalinami aplinkosaugos aktyvistai. Beje, Azerbaidžano parinkimas slepia dar ir labai keistą priešistorę. Tai galbūt vienintelis atvejis per visą Armėnijos nepriklausomybės nuo SSRS istoriją, kai ši diplomatiškai parėmė pagrindinį priešą Azerbaidžaną. 2024 m. vieta surengti konferenciją buvo suteikta vadinamųjų Rytų Europos valstybių blokui. Rusija vetavo visas savo priešininkes, potencialiai galėjusias organizuoti renginį, – Bulgariją, Moldovą ir Slovėniją (kaip 2021 m. rašė Marijus Gailius – kandidatūrą galėjo kelti ir Lietuva), o Azerbaidžanas ir Armėnija – vienas kitą. Galop Armėnija nusileido mainais į 32 karo belaisvius. Kitos bloko šalys taip pat nesispyriojo, nors Azerbaidžano vadovybė kaltinama karo nusikaltimais Kalnų Karabache – nuo etninio valymo (2023 m. rugsėjį Azerbaidžanui perėmus Karabacho sostinę Stepanakertą beveik visi armėnai, sudarę absoliučią daugumą, išvyti) iki kelis mėnesius iki tol regionui taikytos humanitarinės blokados. Be to, konferencija suteikė galimybę mundurus plauti ir tokiems veikėjams kaip Aliaksandras Lukašenka bei Rusijos liberaldemokratų (žirinovskininkų) lyderis Leonidas Sluckis.
COP29 pirmininkaujantis ekologijos ir gamtinių išteklių ministras Muchtaras Babajevas, ilgus metus dirbęs šalies naftos ir dujų kompanijoje, nepanėšėjo į tinkamiausią kandidatą eiti tokias pareigas. Tačiau kokios šalies ambicijos – toks ir pirmininkas. Įprasta, kad tokioms konferencijoms pirmininkauja priimančios šalies aplinkos ar energetikos ministras. Tačiau didžiausius skandalus jau spėjo sukelti ne ministras, o Azerbaidžano prezidentas. Užuot atsakęs į nuolat girdimą teisėtą kritiką jo šalies atžvilgiu dėl priklausomybės nuo naftos ir dujų, Azerbaidžano lyderis apkaltino Prancūziją ir Nyderlandus „neokolonializmu“ ir „represijomis“ nuo klimato kaitos jau kenčiančių užjūrio teritorijų Karibų jūroje ir Ramiajame vandenyne atžvilgiu. Naftą pavadina Dievo dovana (o kodėl ne Dievo prakeiksmu – tiek pasaulio klimatui, tiek teisėms ir laisvėms, nes dideli eksploatuojami naftos klodai sudaro puikias sąlygas iškilti ir įsitvirtinti diktatoriams). „Okaipizmas“ (whataboutism), kai, būdama solidi autokratija, savo trumpalaike į naudą orientuota klimato politika būtent ir prisidedi prie salų gyventojų kančių. Tiesa, kliuvo ir kitoms Vakarų šalims – Alijevas pasijuokė, kad Europa pirma prašiusi dujų po Maskvos invazijos į Ukrainą, o ne Azerbaidžanas pirmas siūlęs. Tik čia kritikai yra pagrindo.
Žingsniai atgal
Nuo praeitų metų konferencijos Dubajuje teigiamų pokyčių įvyko, tačiau nieko gero nežada tai, kad dar nepasiekę 2030 m. išnaudojome 94 % anglies dvideginio biudžeto – kiekio išlakų, kurių neviršijant dar įmanoma šiltėjimą sustabdyti ties 1,5 °C riba. Taip pat, rodos, ŠESD išlakų kiekis šiemet vėl bus didžiausias, nors kasmet nusivili sužinojęs, kad „lūžio“ metai dar neatėjo.
Šiųmetė konferencija lankomumu nusileido tik pernykštei – konferencijos išvakarėse buvo užsiregistravę per 65 000 delegatų. Kita vertus, ne visi dalyviai buvo vienodai rimtai nusiteikę spręsti klimato kaitos problemą. Šiemet iškastinio kuro lobistų atstovų būta itin daug – nevyriausybininkų apskaičiuota, kad bent 1 773 (iš jų 80 – aukšti Rusijos „Lukoilo“, „Gazpromo“, kitų iškastinio kuro kompanijų nariai), o tai lenkia visų šalių tautines delegacijas, išskyrus paties Azerbaidžano, Brazilijos, konferenciją rengsiančios kitąmet, ir Turkijos, šeimininkų geriausios draugės. Skaičius didesnis ir už pernykštį, nors dalyvių skaičius mažesnis (pernai susirinkusiųjų buvo daugiau kaip 80 000).
Žingsnis atgal pastebimas ir dalyvių maitinimo srityje. Pernykštėje COP, kurioje taip pat skandalų netrūko, užtikrinta, kad maistas, kuriuo maitinami konferencijos dalyviai, turėtų kuo mažesnį poveikį aplinkai, ir pirmąkart konferencijoje dominavo augalinis maistas, kaip dalinė indulgencija už dalyvių priskraidymus, kartu pripažįstant – žemės ūkis ir būtent gyvulininkystė taip pat reikšmingai pasaulio mastu prisideda prie klimato kaitos ir aplinkosauginių problemų. O Azerbaidžane organizatoriai į savo pažadą dalyviams paruošti 80 % „tvaraus“ maisto pažiūrėjo atsainiai ir jo netesėjo.
Naujos pasaulio tvarkos pamatai klojami ir COP?
Nuo 2022 m. vasario matome vis daugiau ženklų, kad aiži senoji tarptautine teise grįsta pasaulio tvarka. Jų regėti ir klimato kaitos konferencijoje. Nors nedalyvavo konferencijoje, Kinijos vadovas Xi Jinpingas, ne kartą pripažinęs klimato kaitos grėsmę, atrodo, jau taikosi į „galingųjų klimato geriečių“ klubo vietą, kurią per Bideno administracijos metus užėmė JAV ir kurią ruošiasi atiduoti, kai nuo sausio susikoncentruos į trumpalaikius ir vidinius reikalus. Tiesa, pravartu paminėti, kad Kinija jau penkiolika metų esanti didžiausia teršėja ŠESD, tad sunku ją įsivaizduoti geriete. Be to, viena ranka savo teritorijoje ir svetur gausiai statosi taršiausias akmens anglis deginančias jėgaines ir yra bekompromisė akmens anglių pramonės rėmėja, kita ranka – įspūdingais tempais didina saulės ir vėjo energetikos pajėgumus, elektromobilių prieinamumą pasauliniu mastu. Ir prieš imantis lyderystės jai reikėtų nuspręsti, ji globalieji Pietūs ar Šiaurė, nes kol kas linkusi prisiderinti prie abiejų grupių, priklausomai nuo aplinkybių.
Tuo tarpu išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir toliau demonstruoja savo nenusimanymą apie mokslą. Kita vertus, išlieka viltis, kad dirbantieji su švarios energetikos vystymu ir inovacijomis, nors ir grynai per ekonominę prizmę, sugebės įtikinti Trumpą ir jo komandą nedaryti reputacinės ir ekonominės žalos savo šaliai. Vilties yra ir todėl, kad JAV energetika ištvėrė ir George’ą Bushą jaunesnįjį, anuomet taip pat nenutuokusį apie klimato kaitą, tačiau turėjusį teigiamą požiūrį į vandenilio technologijų vystymą. Ir parėmusį išlakų mažinimo politiką šalies gynybos sektoriuje. Šalies gynybos „žalinimo“, kitaip nei JAV dalyvavimo Paryžiaus susitarime, neblokavo ir Trumpo administracija. Tad gal efektyvumas, ekonominė nauda pingant elektrai iš saulės ir vėjo jėgainių būtų tie raktažodžiai, kurie visiškai neišstumtų JAV iš klubo?
Deja, negalima atmesti ir daug niūresnio scenarijaus, nes Trumpas energetikos sekretoriumi ketina paskirti Chrisą Wrightą, didelės skalūnines dujas ir naftą išgaunančios įmonės vadovą, kuris, kaip ir pridera tokias pareigas einančiajam, jau spėjo pademonstruoti savo neišmanymą apie klimato kaitą, o aplinkos apsaugos administratoriumi – kitą abejoklį Lee Zeldiną. Ir nors yra labiau situacijos rimtumą suprantančių verslininkų, mokslininkų ir aktyvistų, to gali nepakakti JAV klimato politikai išgelbėti.
Kita žiniasklaidoje prasprūdusi detalė – konferencijoje svarų balsą turėjo ir izoliuotoji Rusija, kurios delegacija siekė net 900 dalyvių ir kuriai tai buvo puiki platforma rasti partnerių, padėsiančių apeiti Vakarų taikomas sankcijas. Anot vieno Rusijos nevyriausybinės organizacijos aktyvisto, konferencijoje įvyko Azerbaidžano ir Rusijos suartėjimas, nors santykių atšilimas buvo garantuotas dar tuomet, kai Rusijos „taikdariai“ Karabache nusprendė atsukti nugaras savo sąjungininkei Armėnijai. Nors besiskundžianti neturinti pinigų mokėti į klimato kaitos fondą, Rusija intensyviai eksportuoja naftą ir dujas. Rusijai šis renginys buvo galimybė ne tik pasiplauti mundurą (pavyzdžiui, tikinant, kad šalis stiprina maisto saugą, nors prieš porą metų vos nesukėlė humanitarinės katastrofos Afrikoje, blokuodama ukrainietiškus grūdus), bet ir užmegzti dar glaudesnį bendradarbiavimą su naujais partneriais planetos teršimo srityse, imtis didelių projektų su šeimininkais, taip pat su Kinija ir Kazachstanu.
O ką Lietuva?
Kadangi pernai rašytame straipsnyje („Š. A.“, 2023, Nr. 24) netiksliai nurodžiau Lietuvos dalyvavimo detales – pasitaisau. Lietuvos delegacija dalyvavo nuo pat pirmosios klimato kaitos konferencijos Berlyne 1995 m. Tiesa, tais metais Lietuva dar dalyvavo kaip stebėtoja, jos mažytėje delegacijoje, kaip ir Latvijos, nebuvo labai aukštų pareigūnų – kitaip nei Estijos, atstovautos premjero ir ministro. Nuo to laiko vyko daug pokyčių, buvo laikotarpis be energetikos politikos, tačiau pastaraisiais metais matoma daugiau, nors ir ne visada įvairiapusės, lyderystės (teigiami pokyčiai energetikos sektoriuje, bet labai mažai dėmesio dekarbonizacijai transporto ir žemės ūkio sektoriuose). Puikių galimybių įrodyti (tikiuosi), kad turime ką pasiūlyti, sulauksime 2025 m., nes tais metais Vilnius taps Europos žaliąja sostine. Šių metų Lietuvos delegacija buvo trečia ar ketvirta pagal gausumą per visą savo dalyvavimų istoriją, viltingai nuteikė, kad joje dalyvauti turėjo ne tik aplinkos ministras, įvairių ministerijų atstovai, bet ir prezidentas. Deja, atrodo, kad į konferenciją nenuvyko. Galbūt buvo sudėtinga suderinti naujo Ministrų kabineto formavimą su kalba iš tribūnos Baku, bet vis tiek apmaudu. Pernai šiek tiek kritikavau prezidento kalboje darytus akcentus, o šiemet būtume turėję daugiau kuo pasigirti – toliau sparčiai plečiame vėjo ir saulės energetiką, mažiname vis dar milžinišką priklausomybę nuo iškastinio kuro, Rusijai terorizuojant Ukrainą padedame šiai įrengdami saulės jėgaines ant mokyklų ir gydymo įstaigų už 5 mln. eurų. Taigi prisidedame prie ateities Ukrainos dekarbonizacijos.
Lyginant Lietuvos delegaciją su kitomis panašaus dydžio ir išsivystymo šalių delegacijomis į akis krenta tai, kad beveik nėra mokslo, nevyriausybinių ir jaunimo organizacijų atstovų, tarytum šiems klimato kaita rūpėtų mažiau nei kolegoms iš Latvijos ir Estijos. Nors aptakios informacijos apie COP Lietuvos žiniasklaidoje rasti galima, kadangi paprastai nėra nė vieno žurnalisto, rengiančio reportažus iš vietos, tema lieka mažai išgirsta ir tolima, o mes nesužinome apie Lietuvos delegacijos susitikimus ir diplomatiją. O žinoti turėtume, nes Lietuvos valdžia ilgą laiką neturėjo konsoliduotos klimato kaitos ir aplinkosaugos politikos (nors esama atitinkamų strategijų, aukščiausių pareigūnų pasisakymai kardinaliai skiriasi net per pastarąjį dešimtmetį). Ir dabar po rinkimų tvyro nežinia – kodėl savo pareiškimuose klimato kaitos rimtumą menkinusiai ir vartotojiškai į gamtos apsaugą žiūrinčiai politinei partijai atiduodamas aplinkos ministro portfelis. Sutema aplinkosaugoje? Būsime gerieji ar prastieji pavyzdžiai ES kontekste?
Nuostolių ir žalos fondas kaip šalis skaldantis veiksnys
Pagrindinė šių metų konferencijos tema buvo nuostolių ir žalos fondo įkūrimas, dėmesio sulaukė ir diskusijos dėl būtinybės atnaujinti savo NDC siekiant neutralumo klimato atžvilgiu. Vakarus piktino tai, kad Azerbaidžanas nekalba apie iškastinio kuro atsisakymą, o besivystančios šalys buvo apskritai nusivylusios eiga, ypač dėl nepakankamo dėmesio paramos fondui, be kurio šalys negalės įgyvendinti savo dekarbonizacijos planų. Ar antrasis punktas bus įvykdytas dėl įsipareigojimų atnaujinimo iki kitos konferencijos Brazilijoje – parodys laikas, tačiau nuostolių ir žalos fondas liko išsivysčiusias ir besivystančias šalis skiriančia bedugne. Turtingos šalys, istoriškai teršusios daugiausiai, po ilgų derybų įsipareigojo skurdesnėms šalims per metus skirti 300 mlrd. JAV dolerių, tokio dydžio fondą surenkant iki 2035 m. Šioks toks postūmis, atsižvelgiant į tai, kad iki šiol buvo atseikėta triskart mažesnė suma, ir tai surinkta jau pasibaigus terminui. Vis dėlto tai visu trilijonu mažiau, nei tikėjosi dauguma besivystančių šalių, ir perpus mažiau, nei visas pasaulis kasmet išleidžia iškastinio kuro vartojimo subsidijoms.
Kompromisas dėl sumos buvo skirtingai įvertintas – JAV prezidentas Joe Bidenas susitarimą pavadino „istoriniu rezultatu“, o ES klimato reikalų komisaras Wopkė Hoekstra šių metų konferenciją įvardijo „naujos klimato kaitos finansavimo eros pradžia“. Kenijos, dideles ambicijas, bet ribotas galimybes turinčios valstybės, analitinio centro „Power Shift Africa“ direktorius ne tik nė kiek nesidžiaugė, bet ir pavadino renginį „katastrofa besivystančiam pasauliui“. Visą procesą apsunkina tiek ekonominiai, tiek etiniai klausimai – turtingų valstybių atsakomybė besivystančioms šalims, kurioms su klimato kaita susiję padariniai smogia stipriausiai. Taip pat – kiek prisidėti turi pačios valstybių vyriausybės, o kiek – privatus sektorius. Ir kaip vertinti atsakomybę – dalis valstybių praturtėjo palyginti neseniai, bet sukelia didesnį neigiamą poveikį, kitos yra nemažai priteršusios nuo pat XX a. pr. ar dar anksčiau, bet dabar savo pėdsaką nuosekliai mažina. Kol kas pirštas išlieka bestas į mažytį 23 turtingiausiųjų būrį, koks jis buvo 1992 m. Rio de Žaneiro konferencijos metu, tad ne tik Kinija, Rusija, bet netgi staigiai praturtėjusios vienos netvariausių Persijos įlankos valstybių atleistos nuo atsakomybės. Pavyzdžiui, Kinijos ekonomika tebėra besivystanti, tačiau apskaičiuota, kad šiemet Kinija pralenkė ES nuo 1850 m. išlakdintų emisijų kiekiu. O kur dar skirtys dėl finansavimo išraiškos, kas ir kuriam laikui turėtų būti finansuojama. Tad jei nebus bandoma atsižvelgti į daugiabriauniškumą, apie geresnį susitarimą bus galima tik svajoti.
Negali sakyti – šiemet papūtė Baku vėjelis. Bet proveržiui reikėtų uragano. Gal kitąmet Brazilijoje sukursime stipresnį? Svarbu nenustoti kalbėtis, nors kuo atidžiau stebime procesą, tuo sunkiau patikėti, kad galima susikalbėti, net diskutuojant apie bendrą negandą. O laikrodis tiksi.
