Atgulai Danutės pasaulyje
Laudacija Liudo Dovydėno premijos laureatei Danutei Kalinauskaitei
Kas svajoja apie Maldyvų šezlongus, kas – apie ekskursiją į Maču Pikču ar apie išvyką į kosmosą, o šit aš norėčiau bent vieno kito atgulo, na, išeiginės, kitaip tariant, Danutės Kalinauskaitės pasaulyje. Sodriame, šviesiame, pilnakraujame, kartais ironiškame, kartais graudžiai juokingame. Kur ožkos ėda pinigus. Pasaulyje, daug tikresniame nei šis, kurį esame įpratę vadinti realiuoju. Kurio kasdienis absurdas nebejuokingas, o žmogaus kvailybė gerokai gožia jo didybę. Man tas Danutės kaskart tarsi iš naujo sutveriamas pasaulis ir yra rojus, toks, kokio jo norėčiau, kokį įsivaizduočiau, – ne tas, kur visą amžinybę kybai tuščioje erdvėje, laimingas, kaip išsunktas arbatos maišelis. Norėčiau bent vieną savaitgalį, bent valandą pagyventi tame rašytojos sukurtame rojuje, kur žmonės gyvų gyviausi, kaip kad tos keturios Karelijos suomės, „visos kaip viena… bespalviais plaukais, bespalvėmis akimis, bespalvėmis blakstienomis“; paradoksai, be kurių jokia būtis būtų nepakeliama, – stulbinantys, istorijos gniaužia kvapą, kalba – jau daugybę kartų minėta – kur reikia, puri tarsi gardžiausias pyragas, kur reikia – gerai išminkyta kaip molis, kur reikia – aštri kaip skustuvo ašmenys, ir visur – tiksli, apsaugota nuo tuščiavidurių žodžių girliandų, nuo savimylos, nuo bet kokio šlako… O, pažiūrėkite, kokios erdvės! Net ir nugyventuose ankštuose namuose, net ir sausakimšame traukinio tambūre, net ir kokio Jono Necelio sieloje. Tūlas skaitytojas ne vieną tokį necelį pavadintų nupiepėliu, niekšeliu ar kokiu rimtesniu žodžiu apibūdintų, tačiau Danutės rojuje visi jos personažai būna išganyti – net ir besielgiantieji negražiai, nepadoriai ar tiesiog bjauriai. Jiems atleista. Stebiuosi rašytojos gebėjimu negailestingą mūsų pasaulį ar tuščią nuodėmingų, ydingų jo įnamių gyvenimą visada vaizduoti be juodos spalvos, be slogaus neigiamo svorio. Priešingai – apgaubtą šviesos. Net kančia, ne taip dažnai regima, rašytojos pasaulyje būna šviesi, grūdinanti. Prisimename, Danutė pirmąją savo knygą, kaip ir vieną novelių joje, pavadino „Išėjusi šviesa“. Tad štai. Manau, kad šviesa tada, tais tolimais 1987-aisiais, ne išėjo, o atėjo. Atėjo, jaukiai sušvito toje ne itin storoje, bet tokioje talpioje knygelėje, paskui nutvieskė apsakymų rinkinį „Niekada nežinai“, sušildė mus „Skersvėjų namuose“ ir ypač ryškiai suspindo „Baltuosiuose prieš juoduosius“ – romane, į kurį Danutė Kalinauskaitė žengė tvirtu žingsniu, nešina turtinga novelių ir apsakymų patirtimi.
Praskleisiu šiokią tokią paslaptį. Kadaise privačiame pokalbyje Danutė yra man pasakiusi (cituoju iš atminties, nors mielai būčiau užsirašęs): „Vaizduoti gyvenimą per visokias bjaurastis – paprasčiausias kelias.“ Žinodamas, kaip sunkiai, kruopščiai ir sąžiningai rašytoja dirba, eidama sunkiausiu keliu, galiu tik nusilenkti jos pozicijai, ypatingam jos talentui, šviesiai jos asmenybei. Nusilenkime visi!
