Pastabos eilėraščiui, kurio neįmanoma parašyti
Šis kanadiečių rašytojos Margaret Atwood (g. 1939) eilėraštis – iš to paties pavadinimo eilėraščių ciklo Notes Towards A Poem That Can Never Be Written, kurį 1980 m. ji parašė inspiruota Salvadore žmogaus teisių gynėja dirbusios amerikiečių poetės, vertėjos Carolyn Forché pasakojimų apie šią Centrinės Amerikos valstybę valdančios karinės civilinės chuntos vykdomus žiaurumus. Ciklas buvo įtrauktas į Atwood poezijos rinkinį „Tikros istorijos“ (True Stories, 1981).
Pastabos eilėraščiui, kurio neįmanoma parašyti
(Skiriu Carolyn Forché)
i
Tai vieta,
apie kurią geriau nežinoti,
tai vieta, kuri apsigyvens tavyje,
tai vieta, kurios neįsivaizduoji,
tai vieta, kuri galop tave nugalės
kur žodis „kodėl“ susitraukia ir
ištuštėja. Tai yra badas.
ii
Nėra tokio eilėraščio, kuriuo valiotumei
tai aprašyti, tas smėlio duobes,
kur tieka palaidota
ir neatkasta, nepakeliamas
skausmas tebežymi jų odą.
Tai įvyko ne pernai,
ne prieš keturias dešimtis metų, o aną savaitę.
Tai vyko,
tai vyksta.
Piname jiems būdvardžių vainikus,
skaičiuojam lyg rožinio karoliukus,
verčiam statistika ir litanijom,
ir eilėraščiais, tokiais kaip šis.
Niekas neveikia.
Jie lieka, kur buvę.
iii
Moteris drykso ant šlapių cementinių grindų
šviesoje be pabaigos –
ant rankų – žymės adatų, subestų
smegenims nužudyti –
ir klausia savęs, kodėl miršta.
Ji miršta dėl to, kad kalbėjo.
Ji miršta dėl žodžio.
Tai jos kūnas, nebylus
ir bepirštis, rašo šitą eilėraštį.
iv
Tai primena operaciją,
nors tai ne ji,
ir, nors išskėstos kojos, kriokimas
ir kraujas, ne gimdymas.
Iš dalies tai yra darbas,
įgūdžių demonstravimas,
kaip koncerte.
Jį galima atlikti prastai
arba vykusiai, patys sau aiškina.
Iš dalies tai meistrystė.
v
Aiškiai matomi šio pasaulio dalykai
matomi pro ašaras;
kam tad sakyti,
jog kažkas negerai mano akims?
Matyti aiškiai – nekrūpčiojant,
nenusigręžiant,
tai agonija, akys išplėstos lipniąja juosta
per du colius nuo saulės.
Ką matai tada?
Košmarą, haliucinaciją?
Regėjimą?
Ką girdi?
Skustuvu per akies obuolį –
epizodas iš seno filmo.
Tai irgi tiesa.
Liudijimą – štai ką turì ištverti.
vi
Šioje šalyje gali sakyti, ką nori,
nes vis tiek niekas tavęs nesiklauso,
čia visai saugu, šioje šalyje gali mėginti rašyti
eilėraštį, kurio neįmanoma parašyti,
eilėraštį, kuriame nieks
nesukurta ir nieks nepateisinta,
nes kiekvieną dieną tu kuri ir teisini save.
Kitur šis eilėraštis – ne kūryba.
Kitur šis eilėraštis reikalauja drąsos.
Kitur šis eilėraštis turi būt parašytas,
nes poetai jau mirę.
Kitur šis eilėraštis turi būt parašytas,
tarsi pats jau būtumei miręs,
tarsi jau nebebūtų ką daryti
ar sakyti, kad išsigelbėtum.
Kitur privalai rašyt šį eilėraštį,
nes daugiau nėra ką daryti.
Vertė Andrius Patiomkinas
