Iš bloknoto (50)

Eksponatai atkeliavo net iš kelių vietų; kone pusę šimto eskizų ir kruopščiai saugomų operinių kostiumų perdavė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, tris monumentalias, jau restauruotas Truikio drobes religine tema – Kauno seserų benediktinių vienuolynas, o tobulo grožio Otelo kostiumą paskolino Kipro Petrausko namai-muziejus. (Juodas plonyčio, lyg kiek pablukusio aksomo kostiumas su auksinio Venecijos liūto piešiniu ant krūtinės – tai tikrai puikus Truikio sumanymas: užuot aktorių grimavus juodai ir aprengus baltai, apvilkti jį santūriu juodu kostiumu-suknia, išreiškiančiu personažo reikšmę, jo kitokumą, išskirtinumą ir – tragizmą.) Mes, vyresnioji karta, turtingoje, jautriai parengtoje ekspozicijoje vėl pamatėm ne kartą skirtingom progom matytus dailininko eskizus įžymiems operų pastatymams – Antano Račiūno „Trims talismanams“, Jurgio Karnavičiaus „Gražinai“, Miko Petrausko ir Jono Dambrausko „Eglei“, Verdi „Aidai“, „Otelui“, „Don Karlui“, keliems Puccini „Madam Baterflai“ spektaklių variantams (1937, 1959, 1986), bet jauniausiems lankytojams visa ekspozicija gali būti stebinančia naujiena. Vien jau „Madam Baterflai“ trys skirtingi eskizų ir kostiumų variantai, kuriuose gali pamatyti, kaip kruopščiai dirbta, kaip keitėsi ir kuria kryptim slinkosi scenografo mintijimas, jo sumanymai studijuojant menų sintezės klausimus, ieškant muzikos ir dailės giluminių derinimo būdų bei siekiant tobulos, išgrynintos (šiuo atveju „japoniškos“) išraiškos. Taip pat suvokti, ką Truikiui reiškė Rytų kultūros studijos ir meilė jai. Juk ir pats dailininkas turėjo sukaupęs vertingą Rytų meno kolekciją. Prie eksponatų pridėtose anotacijose žiūrovams pateikiama išsami menotyrinė informacija apie darbus, o vienoje iš jų cituojami tokie Truikio žodžiai: „Su „Baterflai“ eskizais, atrodo, kad priartėjau prie japonų meno ir Puccini kompozicinių sprendimų.“

Bet vis dar nė žodžio nepasakiau apie svarbiausią parodos akcentą – trijų didžiulių dvylikos apaštalų procesiją vaizduojančių Liudo Truikio drobių, andai skirtų Šv. Mykolo bažnyčios presbiterijai, stebuklinį atsiradimą. Šios suvyniotos drobės buvo atsitiktinai vienuolių seserų benediktinių aptiktos ant bažnyčios aukšto. Natūraliai kyla klausimas: kaip kelis dešimtmečius gyventa nežinant, kas guli ant aukšto?! Šiaip ar taip, šiandien, jau puikiai restauruoti Teresės Blažiūnienės, patyrusios restauratorės, tie darbai puikuojasi Truikio parodoje, juos rodo televizija, apie juos rašoma ir kalbama. Beje, restauratorė ne vienus metus dirbo mūsų Operos teatro dirbtuvėse sudėtinguose eskizo perkėlimo į dekoracijų drobę darbuose pačiam Liudui Truikiui „diriguojant“ iš balkonėlio, griežtai reikalaujant tikslumo ir įdėmumo net smulkiausias detales pertapant. Tuos darbus jaunystėje turėjo progos dirbti ir Truikio reiklumą patirti dailininko mokinys – dailininkas Bronius Leonavičius, su kuriuo drauge Teatro, muzikos ir kino muziejaus autobusiuku keliavome į parodos atidarymą.

Užbaigdama „Apaštalų“ temą, noriu pridurti savo individualų pastebėjimą: man atrodo, kad jiems, kaip ir anksčiau atrastiems mėlyniesiems angelams iš tos pačios bažnyčios, ekspozicijoje nebuvo atrasta tinkama erdvė, pagarbus atstumas, iš kurio dera žiūrėti monumentalius darbus, todėl neįvyko to laukiamo atradimo stebuklo, išgyvenimo. Keista, bet tos balkšvos akvareliškos figūros tarsi virpančiame auksiniame fone daug įspūdingiau atrodo parodytos per televiziją ar net išmaniojo telefono ekrane. Labai gaila. (Beje, pirmojoje Truikio jubiliejinėje parodoje tokio ankštumo salėse nesijautė, ekspozicija buvo erdvesnė ir visapusiškai puiki.) Kalbantis apie „Apaštalų“ likimą su atvykusia iš Amerikos dailėtyrininke Sandra Skurvydaite, kilo mintis, kad ideali vieta juos eksponuoti būtų Vilniaus Sapiegų rūmai, jų nuostabios architektūrinės erdvės!

„Dorė“, 2023, Nr. 11. Sunku patikėti, kad palyginti nedidelis būrelis entuziastų sugebėjo išleisti jau vienuoliktąjį „Dorės“ numerį. Tą negausų „Dorės“ iniciatorių ir leidėjų būrį (sudarytoja ir straipsnių autorė Raimonda  Ravaitytė-Meyer, Nidos bibliotekos darbuotojai) bei ištikimus autorius – daugiausia mokslininkus, žurnalistus, menininkus – palaiko meilė Neringos kraštui ir jo istorijai, ji leidžia atrasti vis naujų temų ir medžiagos tyrimams. Man regis, šiame numeryje nėra nė vieno neįdomaus ar nevertingo straipsnio. Paskaitęs žurnalą, įkvepi skaidraus Neringos oro, tave apgaubia savotiška atmosfera, susikurianti susipinant trapioms praeities ir dabarties įvykių bei vaizdų gijoms. Skaitydamas prieškarinio pasaulio liudininkų žodžius ar praeities tyrinėtojų tekstus, įdėmiai žiūrėdamas fotografijas, kuriose ypač jaudina detalės, patiri savotišką pažinimo malonumą. Skirtingo braižo Mariaus Semaškos, Tomo S. Butkaus, Aušros Feser ir senųjų laikų fotografų atvirukai sukuria ypatingą žurnalo nuotaiką, pateikia įvairių žiūros taškų. O jau Gintauto Trimako „Išėjimų“ dramatiškas ciklas (vienas jų viršelyje) – vertas atskiro, filosofinio pokalbio.

Dalia Kiseliūnaitė pasakoja apie bandymus atkurti kuršininkų kalbą, Nijolė Strakauskaitė rašo apie gintarą ir Juodkrantės istorijos lobius, pateikdama puikią dokumentinę medžiagą nuotraukose, Aušra Feser tarsi tęsia neregėtai įdomios „Vaikų miško paviljono“ ekspozicijos Venecijos bienalėje temą ir pateikia savo fotografuotų Neringos vaizdų. Renata Kilinskaitė rašo apie Kuršių nerijos senąją architektūrą, medinių namų dažymo tradicijas išgaunant „spalvų raktą“. Skyrelyje „Idėjos ir žmonės“ Algimantas Jankauskas parengė labai įdomią ir vertingą, taip pat iliustruotą medžiagą apie Thomo Manno seminarą, prasidėjusį bundant Lietuvai ir išaugusį į plataus užmojo Thomo Manno festivalį, aprėpiantį muziką, dailę, literatūrą ir kiną. Tapusį festivaliu – svarbiu ne tik Neringai. Jankausko straipsnyje tarsi vėl susitinkam su Antanu Gailiumi, Silvestru Gaižiūnu, Arvydu Juozaičiu, Raminta Gamziukaite ir su senokai mus palikusiais kultūros ir mokslo žmonėmis, seminaro organizatoriais, tokiais kaip Bronislovas Kuzmickas, Alfredas Tytmonas, Frankas Fiedleris, Romualdas Ozolas, Bronius Genzelis, Galina Baužytė-Čepinskienė ir daugelis kitų. Visko neišskaičiuosi, neperpasakosi. Visuomet jaudina straipsniai ir prisiminimai, kuriuose primenama Kuršių nerijos praeitis, papročiai, specifiniai vietinių ir atvykėlių santykiai ir senuose atvirukuose užfiksuoti jaudinantys andai buvusio kasdienio gyvenimo vaizdai. Siūlyčiau pasiieškoti „Dorės“ metraščio ir paskaityti kukliai, bet estetiškai atrodantį, įdomybių nestokojantį žurnalą. Gaila, kad jis labai vangiai platinamas. Kam parodau, visi klausia – o kurgi jį rasti?

Atrodo, kad iš Williamso pjesės neliko nieko. O gal kaip tik režisieriui pavyko atverti kūrinio griaučius, Williamso idėjos pamatus? Nori nenori tenka kalbėti apie interpretaciją, jos poreikį ir ribas. Tai klausimas, kuris tikriausiai rūpi kiekvienam kūrėjui ir juo labiau – kiekvienam atlikėjui, kad ir ką darytų – režisuotų, grotų, diriguotų, tapytų ar vaidintų. Kaip tik visai neseniai „ArtVilnius ’24“ parodoje įsigijau Susan Sontag straipsnių rinkinį, patraukusį pavadinimu – „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“. Prieš lygiai pusę amžiaus šia tema intelektualės parašytas straipsnis įdomus ir šiandien, bet taip pat neišvengia prieštaravimų. Turim teisę interpretuoti ar neturim? Nuneigti tokios teisės neįmanoma. Man patiko juokinga Sontag replika, kad agresyvios interpretacijos poreikis, ko gero, atsiranda, kai režisieriui tiesiog nepatinka pjesė. Sontag sako, kad „interpretuojant meno kūrinį išplėšiami tam tikri elementai“, o modernusis interpretavimo būdas stačiai „rausiasi“, kasasi po tekstu, ieškodamas svarbiausios potekstės. Ką atranda režisierius Christianas Weisė? Jis su savo dramaturgės pagalba suspaudžia spektaklį iki vienos dalies ir, man regis, teigia tą patį, ką ir Williamsas, tik šiurkščiai, netgi įžūliai, nuneigdamas autoriaus stiliaus jautrumą, jusliškumą (o ar ne stilius, t. y. „kaip“, kūrinyje svarbiausia?). Todėl nenuostabu, kad bene labiausiai įsimena Margretos ir Briko (akt. Teklė Baroti ir Šarūnas Januškevičius) jautraus atsivėrimo, savotiškos išpažinties scenos dainuojant savo zongus finale. Net plojimai pasigirdo. Visi kiti aktoriai, paversti personažais kaukėmis, režisieriaus sumanymą taip pat vykdė kuo puikiausiai.