Atminties flažoletai
Smuiku paskutinį kartą griežiau prieš trisdešimt su viršum metų. Iš atminties išsitrynė visi išmokti kūriniai, o pirštai atgrubo – todėl net iš gaidų nebesugebėčiau nieko pagroti. Kartkartėmis dar išsitraukdavau instrumentą iš dėklo, palaikydavau rankose ir padėdavau atgal.
Sėdžiu „Gaidos“ koncerte Filharmonijoje, balkone, tiesiai virš scenos. Esu taip arti orkestro, kad galiu girdėti, kaip kaskart prieš naują taktą įkvepia smuiku griežiantis solistas. Matau, kaip jo pirštas švelniai slenka styga, išgaudamas flažoletą – garsą, panašų į kosminį vyzgesį, švelnų fleitos virvėjimą. Akimirksnį atminty atgimsta kanifolijos dulkių kvapas, stygų įvijų piešinys ir vos juntamas pirštų galiukų maudimas nuo pagalvėlėse įsirėžusių griovelių.
Tebesapnuoju, kad turiu laikyti smuiko egzaminą, bet staiga suvokiu, kad nebepamenu, kaip groti. „Tai juk tas pats, kas važiuoti dviračiu“, – sapne sako man mokytojas.
Spalio 25 d. vykusiame REDOS forume, kurio šiųmetinė tema – kalbos demokratija, būta karštų diskusijų apie kalbos norminimą, pavardžių rašymo taisykles etc. Negirdėjau visų pranešimų ir nesu tikra, ar buvo užsiminta apie kalbos atmintį. Tai yra apie geidautiną bagažą lietuviškų žodžių – tam, kad galėtum rašyti ne tik literatūros kūrinius, bet ir apžvalgas ar publicistikos tekstus. Net ir kultūrinėje žiniasklaidoje dirbantys redaktoriai sutinka: kalba skurdėja begaliniu greičiu, kitaip tariant, ji pradedama pamiršti. Kalbu ne tik apie retesnių sinonimų nevartojimą, kas ilgainiui lemia jų išnykimą, bet ir apie elementarius žodžius, nusakančius vieną ar kitą emociją ar veiksmą, kurių net pirminių reikšmių tiesiog nebežinoma ar nebeatsimenama, parenkant kartais komiškai netinkamus arba dar paprasčiau – angliškus pakaitalus. Prieš konferenciją socialiniuose tinkluose pasipylė pasišaipymai iš internetinėje žiniasklaidoje pasirodžiusio teksto, kur viena iš REDOS pranešėjų pasakoja apie „operavimą kalba“. Bet nejuokinga pagalvojus, kad ateity panašia naujakalbe greičiausiai šnekės dauguma, o, perfrazuojant tą pačią pranešėją, ateis metas, kai „gimtoji kalba nebeįšoks automatu“ net ir „operuojant“ anglų ar kita užsienio kalba.
Kitą dieną prasidėjusiame literatūros festivalyje „Open Books“ apie savo pirmąją knygą „Diseris“ pasakojęs Darius Žiūra, paklaustas, kaip jaučiasi netikėtai iš meno lauko patekęs į literatūros „burbulą“ ir čia gerai įvertintas, kuklindamasis teigė, neva rašyti juk mokantys visi. Ar kalbos jausmas yra įgyjamas, ar jį lemia talentas ir duotybė, galima diskutuoti iki begalybės. Vis dėlto manau, kad būtent talento jėga vedžioja ranką, taikliai išdėliodama kalbinius „flažoletus“, kurie ir kuria teksto magiją.
Todėl kiek banaloka paralelė, kad rašyti literatūros kūrinį yra tas pats, kas gerai groti smuiku, man kuo toliau, tuo labiau atrodo teisinga. Tam reikia ne tik talento, bet ir nuolatinio praktikavimosi. Be galo daug laiko ir sveikatos. Ir tai, deja, ne tas pats, kas važiuoti dviračiu.
Nebemoku groti smuiku, bet išmaniajame telefone saugau aplanką. Jame tarp pretenzingų rekvizitų ir šiaip ramstydami plikas sienas grūdasi personažai. Paskubomis aprašyti, praleidžiant raides, jie kaskart priekaištingai dėbčioja į mane, kai įrašau dar vieną arba net kelis iškart. Socialiniuose tinkluose populiarus memas – „tai per dešimt metų neperskaitytos knygos žiūri į jus, parnešančius namo dar kelias naujas knygas“, – tiktų įvaizdinti šiai personažų „bibliotekai“. Ilgainiui suvokiau, kad veikėjų jau dabar yra daugiau, nei kada galėsiu juos visus įkurdinti tekstuose, kiekvienam sukurdama istoriją. Dalies, net ir aprašytų, nebeprisimenu – momentinė emocija, kuri buvo apėmusi juos sutikus, su metais išsivadėjo. Kažkurią dieną suvokiau, kad slapta norėčiau ištrinti aplanką-kalėjimą, pasilikdama tik tuos, kurie tebėra mano atmintyje. Galbūt tada istorija ateitų pati.
Po kelių dienų per radiją išklausau kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės interviu apie naujausią jos kūrinį – pasaulinę premjerą, kurią girdėjau būtent tą dieną, sėdėdama virš scenos. „Ekaggata“ – budistinis terminas, kuris išvertus iš pali kalbos reiškia proto vienovę ar proto buvimą viename taške. Kūrinys remiasi filosofine idėja – budistiniuose šventraščiuose aprašytom penkiom proto nuraminimo stadijom, kurios apibūdinamos vaizdiniais: kaip krioklys, kaip kalnų upokšnis, kaip plati, viena kryptimi tekanti upė, kaip vandenynas ir kaip žibalinės lempelės skleidžiama šviesa.
Ko begal reikia mums visiems šį tamsų metą. Skleidžiamos šviesos ir ramybės.