RIMA MALICKAITĖ

Kam priklauso pavardė

 

Kam priklauso pavardė, kaip pavardė susijusi su asmens tapatybe, kokių galimybių esama pavardės formai pasirinkti? Ar pavardė būtina, neišvengiama? O gal ji šventa?

Spalio pabaigoje vyko antroji teksto redagavimo konferencija „REDA. Forumas už kalbos demokratiją“, ėmusi ne tik kalbėti apie redaktorių, vertėjų, autorių problemas, bet ir kelti kalbos politikos klausimus. Programos dalis buvo ekspertų diskusija „Kam priklauso pavardė – žmogui ar valstybei?“, kurioje dalyvavo dr. Ieva Bisigirskaitė, dr. Darius Ivoška, dr. Rita Miliūnaitė, Ieva Pakarklytė, Birutė Sabatauskaitė, doc. dr. Vidas Valskys, moderavo Aira Niauronytė. Daugiausia čia buvo kalbama apie nepriesaginę moterų pavardžių formą su galūne -a tais atvejais, kai ir pagrindinė pavardės forma baigiasi -a (pavyzdžiui, jei šis darybos variantas būtų priimtas, vyro pavardė sutaptų su moters: Alekna, Burba, Celeška ir t. t.). Būtent tokį Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą 2023 m. gegužės 4 d. įregistravo ir diskusijoje dalyvavusi 2020–2024 m. Seimo narė Ieva Pakarklytė, tačiau Seimo Švietimo ir mokslo komitetas šį projektą leisti moterų pavardes rašyti su galūne -a atmetė.

Lieka galioti įprasta tvarka, kai moterų pavardės daromos iš vyriškų pavardžių su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -ienė arba, kaip buvo įtvirtinta 2003 m. birželio 26 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nutarimu, su galūne .

REDOS forumo diskusijoje prieš naują pavardės formą su -a argumentuota tradicija, kalbos sistemiškumu, baimintasi prieštaros, kas turi įgalinti naująjį nutarimą (moterų pavardžių darybą su galūne įgalino VLKK, o šiam variantui kelias skinamas Seime įstatymo pataisa). Taip pat kalbėta, kad ne pavardžių forma kalta dėl moterų diskriminacijos, priminta galiojančio įstatymo nuostata, kad pavardžių formos skirtųsi pagal lytį.

 

Keletas štrichų pavardžių istorijai

 

Pavardės ir Europoje, ir Lietuvoje gana vėlyvas reiškinys. Jos, išskyrus išimtis, daugiausia ėmė rastis Viduramžiais, ilgą laiką funkcionavo kaip nestabilūs arba įpėdiniams neperduodami kilmėvardžiai, tėvavardžiai ir t. t. Populiacijai augant, tankėjant ir maišantis, prireikė daugiau įrankių visuomenei organizuoti. Būtent šių procesų kontekste pavardės tapo būtinos ne tik asmeniui, bet ir jo šeimai, šeiminiams ryšiams (ir – svarbiausia – įsipareigojimams) identifikuoti.

Iš pradžių visuomenė nesivargino vardu ir pavarde įvardinti kiekvieną asmenį. Pavardes atitinkantys tėvavardžiai, prievardžiai, pravardės ar panašūs žodžiai, iš kurių pamažu formavosi vėlesnėms kartoms perduodami asmenvardžiai, pirmiausia atsirado šalia vardų tų žmonių, kurie buvo visuomenei svarbūs, turėjo politinę, karinę, materialinę ar kitokią atsakomybę. Buvo svarbu, kad atsakomybės, pareigos ir įsipareigojimai keliautų iš kartos į kartą.

Šiose patriarchalinėse visuomenėse daug svarbesnis vaidmuo buvo priskiriamas vyrams, tad ir pavardės buvo vyrų, perduodamos vyrams – sūnums, posūniams ar įsūniams. Tai matyti iš daugelio pavardžių. Antai viena dažniausių anglakalbio pasaulio pavardžių Johnson yra kilusi iš John son – Johno sūnus. Galime tik spėlioti, ką apie savo pavardę manė garsioji dainininkė ir kovotoja prieš patriarchatą Sinéad O’Connor, kurios pavardė reiškia „Connoro sūnus“?

Žmonės, kurie neturėjo autonomijos, buvo nelaisvi (vergai, vėliau baudžiauninkai), neturėjo ir pavardės arba buvo vadinami savo šeimininkų asmenvardžiais ar prievardžiais. Nelaisvųjų prievardžiai nurodė ne jų sąsają su jų pačių šeima, bet ryšius hierarchinėje asmens priklausymo piramidėje. Lietuvoje didikų pavardės pradėjo formuotis po krikšto, XIV a., XV a. atsirado paveldimi giminių vardai. Vėliau paveldimo asmenvardžio tradicija plito kituose sluoksniuose.

Pavardė buvo perduodama vyriška linija, išskyrus labai retas išimtis (pvz., ne patroniminės, o matroniminės kilmės lietuviška pavardė Onaitis). Tokį perdavimą lėmė visuomenės sankloda, lyčių vaidmenys, socialinė, ekonominė aplinka ir daug kitų veiksnių. Dabar situacija keičiasi, kinta visuomenės sankloda, išsiplėtė visų asmenų galimybės veikti, dirbti, kurti – būti asmeniu, o ne kažkam priklausančiu inventoriumi, tad pasikeitė ir priežastys bei motyvai, dėl kurių pasirenkamas vienas ar kitas pavardės variantas.

 

Apie tradicijas

 

Lietuvių kalboje galiojo praktika, kad iš dukters pavardės būtų galima bent apytikriai rekonstruoti tėvo pavardę: Butkytės tėtis bus Butkys (Butkis arba Butkė, jei tokia pavardė egzistuotų), Butkaitės – Butka (arba Butkas), Butkutės – Butkus. Šiuo požiūriu pavardės, kurios paveldėtos iš tėvų, skyrėsi ir skiriasi nuo pavardžių, kurias moterys perima iš sutuoktinių. Butkienės sutuoktinis galėjo ir gali būti ir Butkys, ir Butkus, ir Butka. Moters pavardės formos pasikeitimas į variantą su priesaga -ienė žymėjo perėjimą iš vienos šeimos į kitą, iš vienos padėties į kitą. Pavarde buvo nurodomas ne tik konkretus asmuo ir jo lytis, bet dar ir jo priklausymas šeimai, giminei. Moters atveju dar nurodyta ir jos situacija ar vaidmuo šeimoje ir šeiminiai ryšiai, o dukters atveju – pavardėje fiksuota tėvo pavardė. Atsivėrus galimybei pasirinkti ne priesaginės, o galūninės darybos pavardės formą su , ši tradicijoje įrašyta rekonstrukcija tapo nebeįmanoma. Butkės tėvo pavardė gali būti ir Butkys, ir Butka, ir Butkus, maža to, šių pavardžių turėtojas gali būti ne tėvas, o Butkės sutuoktinis.

Tačiau ar tikrai ši „painiava“ įneša kokios nors realios painiavos? Ar tikrai nebeįmanoma susigaudyti, kas yra kas? O gal tų, kuriems kyla šis klausimas, reikėtų paklausti: ar visada reikia susigaudyti, žinoti visų šeiminius vaidmenis ir statusus? Tada kodėl tokios pat taisyklės netaikytinos vyriškai linijai? O juk dar visai neseniai sūnų pavardės funkcionavo kad ir ne dokumentuose, tai bent jau žodiniu pavidalu – visi mano bendramoksliai buvo Butkiokai, Navikiokai, Kvedariokai ar Žižiokai. Šią tradiciją egzistavus kur kas seniau liudija ir tokios iš tėvavardžių atsiradusios pavardės kaip Antanaitis, Petraitis, Mykolaitis ir nuostabą savo nesistemiškumu keliantis iš moteriško asmenvardžio padarydintas Onaitis. Specifinių pavardžių formų nesusituokusiam vyrui žymėti (dokumentuose taip pat) neturime ne dėl to, kad nebuvo ar nėra tradicijos, bet dėl to, kad kažkada taip buvo nuspręsta. Buvo nuspręsta pagal to laiko šeimos atsakomybių ir valdžios konsteliacijų supratimą. Tačiau sprendimui būtinas sprendėjas ar sprendėjai – sprendimą priėmė žmonės. Ir dabar ne tradicija ar dar kas nors sprendžia, kurią tradiciją kultivuosime, o kurią palaidosime. Šitai sprendžiame mes.

 

Apie galią spręsti

 

Per pradžioje minėtą REDOS diskusiją ar veikiau pasikeitimą stipresniais ar silpnesniais monologais iškilo kolizija dėl to, kas turi ir gali nuspręsti, kokie moterų pavardžių variantai vartosenoje galimi, – Valstybinė lietuvių kalbos komisija ar Seimas? Pirmuoju atveju, kai buvo įvestas moterų pavardžių galūninės darybos variantas su , sprendimą priėmė VLKK. Pasiūlymas įvesti moterų pavardę su -(i)a tais atvejais, kai vyro pavardė baigiasi -(i)a, buvo teiktas Seime, sprendimą dėl jo priėmė Seimo komitetas. Diskusijos metu buvo išsakyta mintis, kad nebeaišku, kas turėtų spręsti, ir kad sprendimus reikėtų priimti sistemingai (t. y. to paties lygmens sprendimus turėtų priimti ta pati institucija). Kai iškyla tokia autoritetų sankirta, sprendimų, ypač nepopuliarių, priėmimas virsta karštos bulvės mėtymu iš vienų rankų į kitas. Tačiau šiuo atveju svarbu, kad abi institucijos – ir VLKK 2003 m., ir Seimas 2024 m. – parodė, jog turi galios tokio lygmens sprendimui priimti.

 

Apie būtinybę iš pavardės suprasti lytį

 

Šioji būtinybė įtvirtinta įstatyme: „Sutuoktinio kitam sutuoktiniui ar tėvų arba vieno iš tėvų vaikui suteikta pavardė rašoma Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose lietuviškais rašmenimis ir atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį […].“ Tačiau šioji būtinybė ir privalomybė jau apeita 2003 m. VLKK nutarimu įvesti moterų pavardes su darybiniu formantu . Mat lietuviškame pavardyne šalia iš gramatinės formos (-as, -is, -ys, -us) atpažįstamų vyriškų pavardžių funkcionuoja ne tik dabar klausimų ir aistrų keliančios pavardės su galūne -(i)a, bet ir anuomet jokių klausimų nesukėlusios pavardės su : Pempė, Lapė, Dirsė, Gaulė, Kielė, Pundzė, Strolė ir daug kitų. Iš šių pavardžių darant moteriškąjį pavardės variantą pridedamos priesagos -ytė arba -ienė arba nepridedama nieko. Pagal dabar jau galiojantį VLKK nutarimą Pempės dukra arba žmona gali turėti tą pačią niekaip lyties požiūriu nekonotuotą pavardę – būti Pempė.

Nenoriu pasakyti, kad 2003 m. VLKK nutarimas blogas. Noriu pasakyti, kad lyties atpažįstamumo argumentas jau nebegalioja esamuose ir veikiančiuose pavardžių formas reguliuojančiuose nuostatuose. Ar tai pražiūrėjimas, o gal kompromisas? Ar vienas, ar kitas būtų, nesvarbu ir visai nekeista. Instinktyviai ir patys to nepastebėdami atsisakome to, kas pasenę, kas nebetinka, kas nepraktiška ir nebesvarbu.

 

Argumentas po argumentų

 

Kažkada esu girdėjusi pasakojimą, kaip tėvas mokė savo tuoktis besirengiančią dukrą, kokią rinktis pavardę – trumpesnę be priesagos ar ilgesnę su priesaga: „Juk žinai, kad yra karalius ir karalienė, durnius ir durnė. Pati pasirink, kas nori būti.“ Anuomet klausydamasi šios istorijos, manding, tik pakrizenau, visai nesusimąstydama apie motyvus rinktis vienokią ar kitokią pavardės formą: lygiavertiškumo ir lygiateisiškumo siekis ar mizoginija, žmonių santykiai ar galų gale paprastas patogumas. Visi šie motyvai egzistuoja ir šiandien, tačiau pirmiausia reikėtų prisiminti, kad už pavardės formos pasirinkimo stovi žmogus. Su visu savitumu, savo istorija, patirtimi ir troškimais. Ar paisysime jo ar jos? Ar gerbsime jį ar ją?

 

Apie ateities pavardes

 

Biblija pasakoja, kad moteris buvo padaryta iš Adomo šonkaulio. Be abejo, reikia turėti mintyje, kad tai mitinis ar simbolinis pasakojimas. Tačiau tenka susidurti ir su pažodine šio pasakojimo interpretacija. Kad ir paprastu, kasdien matomu būdu, jog moterų pavardės visada padaromos iš vyrų – tėvų, įtėvių, senelių, sutuoktinių – pavardžių. Reikia tikėtis, kad išsinersime iš šio pažodiškumo ir kad bus normalu, jog abu partneriai turi savo pavardes, kurias pasirinktinai arba abi kartu gali suteikti savo palikuoniams. Arba, svajojant kaip kokiame nors fantastiniame filme, pavardės bus kompiliuojamos iš abiejų gimdytojų pavardžių. O gal pavardės kaip neaktuali informacija dings, mat kur kas lengviau mus identifikuoti net ne pagal dokumentus, bet pagal piršto atspaudą ar akies rainelę.

Kad ir kaip bus ateityje, net ir dabar pavardės ir su ja susijusių tradicijų neverta nei susakralinti, nei mistifikuoti.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.