Kaip versti grybavimą?

Ne vieną sykį pačiose įvairiausiose srityse dirbančių latvių esu buvusi paklausta: „Ar jūs, lietuviai, išduodate kitiems savo grybų vietas?“ Kai atsakydavau, kad tokių, kurie tokia informacija laisvai dalintųsi, aš nepažįstu, jų veidus nutvieksdavo kone palaiminga šypsena ir, lengvai atsidusę, mano draugai latviai tik patvirtindavo, kad jie irgi niekam neišduoda kelio į tą paslaptingą vietą, kurioje gali ne tik į pintines prisikrauti Boletus edulis, Cantharellus cibarius ar Leccinum aurantiacum, bet ir vos ne metafiziškai susilieti su gamta ir žinoti, kad štai dabar, šiuo momentu tiek vieta, tiek laikas priklauso tik tau vienam.

Lietuvius ir latvius vienija ne tik bendra baltiška kilmė ir panaši kalba, bet ir ypatingas santykis su gamta, ypač miškais. Tai patvirtina vien faktas, kad daugumai mūsų miškas asocijuojasi su ramia, prieglobstį teikiančia ir širdį raminančia vieta. O nemažai daliai kitų tautų miškas yra tamsi, baugi vieta, į kurią vos įžengęs tampi įvairiausių pabaisų taikiniu.

Rašymas / vertimas ir grybavimas netikėtai taip pat turi nemažai bendro. Šį ryšį labai tiksliai ir taikliai apibūdino latvių kalbos vertėja dr. Laura Laurušaitė (beje, uoli grybautoja!), šiemet atsiimdama „Sidabrinės rašalinės“ apdovanojimą už latvių literatūros sklaidą Lietuvoje: „Šį rudenį vaikščiodamos su latvių vertėja į čekų ir serbų kalbas Anna Sedláčková miške pastebėjom rašalinį grybą. Ir tada mane apėmė įžvalga – grybavimas ir vertimas iš tiesų turi daug bendra. Abiem atvejais reikia kantrybės, jautrumo detalėms ir suvokimo, kad svarbiausi dalykai kartais slypi po paviršiumi. Be to, šis ryšys man tampa dar reikšmingesnis žiūrint į aistringą lietuvių literatūros vertėją Dācę Meierę iš Ventspilio, kuri taip pat yra užsikrėtusi grybų karštine.

Šis vertėjų, rašytojų ir literatūros entuziastų tinklas, kurį mes čia kartu kuriam, yra lyg grybų micelis, per kurį dalijamės mintimis, idėjomis ir kultūromis. Vertėjai, tarsi grybai, iš pažiūros nedideli, tačiau nepaprastai svarbūs jungiant ir išlaikant ryšius tarp literatūrų ir tautų“ (2024 m. spalio 17 d. įrašas socialiniame tinkle „Facebook“).

Apie grybavimo ir rašymo ryšį – taip pat ir šis latvių rašytojo Andrio Akmentinio straipsnis, paskelbtas interneto svetainėje satori.lv – tiesiai iš Užavos miško.

Vertėja

Jau ankstyvoje vaikystėje supratau, kad grybavimui reikia turėti savo strategiją.

Kartos, gyvenusios pokariu, grybavimą vertino kaip būdą prasimaitinti ir savotišką išgyvenimo meną. Tarsi gamta mums būtų ką nors skolinga, į mišką važiuodavome kaip į estišką maisto parduotuvę, kurioje visko daugiau ir geriau. Skirtumas buvo tik pasivaikščiojimai gamtoje ir vakarinė terlionė valant, kepant, verdant ir konservuojant. Džiaugsmas dalyvauti procese buvo didesnis už džiaugsmą valgyti, nes koks gi vaikas mėgsta grybus. Vaikystėje pakanka laimės kažką surasti, net jei tenka paaukoti pėdkelnes, kad namo parsineštum visą laimikį, jei kartais prisirinkai per daug.

Pamažėle supratau, kad grybavimas gali būti estetiškas. Turėjau tokį giminaitį, kuriam patiko kalnų turizmas, bet erzino nuobodžios užstalės kalbos. Šio bei to burnon įsimetęs, jis pačiame baliaus įkarštyje imdavo ir intriguojančiai manęs paklausdavo, pavyzdžiui: „Parodysi, kur Abulas įteka į Gaują?“ Mes traukdavome nežinia kur, pėsčiomis ar dviračiu, toliau nuo kulinarinių aromatų ir tuščių plepalų. Pakeliui pasitaikydavo grybas vienas kitas, tarsi atlygis už įveiktus kilometrus. Vėliau viena draugė poetė mokė mane medituoti ir niūniuoti mantras, kad susisiekčiau su grybu, kurį dar tik turėsiu surasti, o dabar sūnums, kuriuos noriu išmokyti miško (suvokdamas, kad grybauti jiems patiks, kai sulauks mano amžiaus), sugalvoju papildomų atrakcijų, pavyzdžiui, geriausio portreto, gamtos vaizdo ar objekto stambiu mastu fotokonkursą.

O vienos lengvai išprotėjusios kaimynų tetos grybų filosofiją buvo smarkiai paveikusi išgyvenimo mokykla tremtyje miškuose prie Amūro. Ji žinojo, kad Latvijos miškai daug mažesni. Temstant ji drąsiai prisidengdavo gimtinės samanomis ir savo gastronominio menkavertiškumo suvokimu. Kartą užtikusi mus prie valomais grybais nukrauto stalo, ji paniekinamai burbtelėjo: „Sibire taip neišgyventumėt.“ Tuo metu man kėlė siaubą mintis, kaip galima valgyti kirminus, dar nežinojau, prie ko gali privesti nusilpęs regėjimas ir sunkus gyvenimas.

Profesijos turi įtakos grybavimui. Nieko stebėtino, kad rašytojai yra aistringi grybautojai. Jie klaidžioja po mišką ir stengiasi nusiraminti, nes jų profesija nervinga. Tave vadins rašytoju net tada, jei esi parašęs viską, ką tik gyvenime norėjai. Belieka laukti, kol pasąmonė pamėtės ką netikėto, kad pateisintum titulinį puslapį ir, savo paties nuostabai, parašytum tai, ko nenori. O mane savo ruožtu persekioja jausmas, kad tik dabar pradedu artėti prie suvokimo, kodėl pradėjau rašyti, bet sykiu svajonių medžiaga tampa vis efemeriškesnė ir mažiau apčiuopiama. Grybo pasirodymas literatūriniame procese simbolizuoja staiga išnyrantį, gelbstintį personažą panikos tankumyne.

Grybavimo strategijos padeda rašyti. Kaip jau buvo minėta, kartais reikia sunkiai dirbti, kad „užaugintum turinį“, iš kurio paskui reikia kantriai išrankioti kirminus, kartais gelbsti klaidžiojimas ir džiaugsmas suradus bet ką, kas pasitaiko kelyje, o kartais reikia susilieti su tema ir gyventi kartu su ja, kad pasiektum rezultatą. Dar geriau – išbandyti visus tris būdus.

Grybaujančių vertėjų šlovės alėjoje ypatinga vieta priklauso vertėjai Dacei Meierei. Faktiškai visi turi džiaugtis, kad Dacė didžiąją dienos dalį prasėdi prie kompiuterio ir verčia, ką ir kalbėti apie ilgus, gaivinančius pasivaikščiojimus paplūdimyje, kai ji pramogauja, žemindama kitus gintaro rinkėjus. Tai, kad Dacė turi daug įvairiausių laisvalaikio pomėgių, suteikia bent šiokią tokią galimybę kitiems grybautojams. Kiek labiau trikdo beviltiškumo jausmas, kai pamatai miške keistos spalvos darinį ir supranti, kad Dacė tikrai žino, kaip jis vadinasi ir kaip jį pagaminti, kad galėtum suvalgyti. Akimirkai net prilimpa įkyrus jausmas, kad rašytojas sugeba užrašyti tik tai, ką jaučia ir žino, o vertėjas visada yra šiek tiek protingesnis, nes jis turi žinoti visa kita. Bet ne, šitą pastumsime į šalį kaip perspektyvos neturintį klausimą. Tiesiog nevalgykite grybų, kurių nepažįstate. Palikite juos Dacei. Latvijoje ir taip demografinė krizė.

Galėtum pagalvoti, kad man pavydu dėl Dacės pasiekimų grybų „fronte“, tačiau yra priešingai. Dacės dėka esu suvokęs pavydo beprasmiškumą ir nuo šio jausmo išsivadavęs. Myliu savo grybą. Savo grybo neišvengsi. Pilnas kaimyno kibiras yra jo paties problema. Pamenu vieną epizodą, ištikusį mane vieną tų mieguistų vakarų, kai leidi sau panirti į malonų snaudulį prie Midsomerio serijos, gerai žinodamas, kad net nepameni ankstesnio sykio, kai bandei šį filmą pažiūrėti. Akimirką prieš užmigdamas jau seniai užtildytame telefone išvydau mirguliuojant Dacės vardą. Neatsakyti atrodė neįmanoma, o ji maniakiškai žvaliu balsu mane informavo, kad tuoj tuoj privešianti kelias geltonpintes, kurių ji nebeturinti kur dėti. Negali būti, kad mes šiemet jų dar nesam ragavę, negali būti, kad apskritai nesam ragavę grybų, skanesnių už vištienos filė ir visa kita apskritai! Ir štai, po minučių penkiolikos moters vardu pavadintas uraganas jau buvo užtrenkęs mūsų namų duris, o mes sėdėjome virtuvėje ir išsigandę svarstėme, kuri iš daugiapakopių gaminimo strategijų mūsų situacijoje būtų mažiausiai skausminga – Dacės mėgstamiausia ar ta, kuri labiau patinka jos draugui. Protas sumišęs stengėsi išmąstyti kokį trečią būdą, bet nė vienas iš jų visų nesumažino geltonpinčių Everesto ant virtuvės stalo („Na, baikit, juk ten vos du kibirėliai!“), o Tomas Barnabis tuo tarpu tyrinėjo tuščią kambarį. Po dviejų pasiaukojamo darbo valandų pusiaunaktis ir geltonpinčių prikimštas pilvas išsklaidė net menkiausią pavydo šešėlį, nes mes juk žinojom, ką grybavimas su Dace padaro. Mums niekada iki tol nebuvo tekę valyti grybų taip ilgai.

Todėl, klaidžiodami po mišką tuščiu krepšeliu, galite vyti šalin neigiamas emocijas ir konstatuoti – Dacė tiesiog važiuoja į jai žinomas vietas, kuriose yra grybų, ir ten grybus susirenka. Ji negrybauja ten, kur jūs. Panašiai erzina tik kitų autorių genialiai parašyti kūriniai, kuriuose juk nėra nė vieno žodžio, kurio nežinotum.

Pavydą slopina ir patirtis, kurį laiką pagyvenus greta grybingų vietų. Kvailas žmogaus polinkis viską prilyginti sau sudaro klaidingą nuomonę apie grybų augimo greitį. Hiperjautriems grybautojams, kuriems ketvirtadienio rytą sėdint biure net skauda nuo minčių apie grybus, kuriuos tuo metu pjauna daugiau laisvo laiko turinčių konkurentų peiliai, tai padeda šiek tiek nusiraminti. Jūsų šeštadienio grybas jūsų palauks. Net liaudies daina „Piektdien dzima, sestdien auga, / Svētdien brauca precinieki“ („Penktadienį gimė, šeštadienį augo, / Sekmadienį piršliai atvažiavo“) yra šiek tiek palėtinta. Dažniau nei du kartus per dieną bėgti miškan tikrai nėra reikalo.

Tikiuosi, net labiau apsimiegojęs skaitytojas pamažu pradeda suprasti geros grybavimo vietos svarbą. Pageidautina jomis apsirūpinti iš anksto. Ar esate pasirengę dėl grybingos vietos keisti savo gyvenimą? Teigiamas atsakymas atvers jums net keletą neblogų galimybių. Parankiausia yra susižavėti orientavimosi sportu (jaunystėje, bėgdamas „Magnetą“*, aš reguliariai informuodavau tėvus, kur važiuoti susirinkti grūzdų). Sezono pabaigoje turėsite ne tik diplomą ir aibę grybų vietų, bet net ir žemėlapį, gerą fizinę formą ir žinių, kaip į tas vietas nukakti. Ir baigus sporto mėgėjo karjerą ši patirtis dar ilgai jums pravers stengiantis neapkrauti valstybinių gelbėjimo tarnybų. Kiek sudėtingesnis, tačiau lygiai taip pat patrauklus bus užsirašymas į Savanoriškąsias krašto apsaugos pajėgas. Grybauti nebeliks laiko, bet bent jau vietas žinosite.

Žvejyba ir išvaikščiotos visos apylinkių upelių pakrantės kažkada irgi papildė mano grybingų vietų fondą. Šiuos pomėgius įdomu palyginti: pavyzdžiui, retas grybautojas apsiginkluoja inventoriumi, kurio vertė viršija metų pajamas, o žvejui tai „normalu“. Grybautojas įpratęs, kad jo laimikis nesipriešina, todėl mėgaujasi mišku menamame saugumo burbule (išskyrus tuos, kuriems yra tekę sutikti mešką ir po to nesėkmingai išdeginti visą degtukų dėžutę bandant prisidegti cigaretę ar pažadinti šernę su mažyliais, arba patirti, kaip išstypę, sausi alksnių rąstai siaučiant audrai ore skyla į keletą dalių, kurios švilpdamos sminga žemėn). Be to, grybą daug lengviau paleisti nei žuvį. Nesakau, kad tai būtų įmanoma, tiesiog techniškai paprasčiau. Aistringas grybautojas negali palikti grybo nesurinkto, panašiai kaip knygų mylėtojas negali šonan pastumti kokio skaitalo. Paprasčiausiai iš inercijos jis vis tiek pasilenks ir nupjaus kelis kirmėliuoto koto griežinėlius. Arba bent nufotografuos, kad paerzintų kolegas biure. Grybavimas mus parengia ne tik gyvenimui, bet net ir hibridiniam karui. Radęs gerą grybų vietą, tikras specialistas fotografuodamas išjungs GPS ir tik tada pradės didžiuotis savo laimikiu socialiniuose tinkluose. O, geidžiamieji paviršiniai grybų vaisiakūniai! Jais grybas kiek primena rašytoją, kuris girdamasis maivosi instagrame. Ryškumas patraukia tik trumpam, o tikroji teksto vertė slypi giliai po samanomis – ji platesnė, tamsesnė ir galingesnė.

Apie grybų gaminimą nesakysiu nė žodžio, nes nuomonės šiuo klausimu paprastai būna kardinaliai priešingos – visai kaip latvių politika. Vis dar dera paisyti seno indėniško principo – neimti iš gamtos daugiau, nei suvalgysi, padėkoti, suvartoti pačiu geriausiu įmanomu būdu ir darkart padėkoti. Ai, bet taip juk galima pasakyti apie bet ką.

Ačiū, kad skaitote. Ir iki nepasimatymo miške.

Vertė Agnė Navickaitė-Klišauskienė