Ar tai poezija?
Ilona Witkowska. kur mano vaikai? Eilėraščiai. Iš lenkų k. vertė Žilvinas Norkūnas. V.: Baziliskas, 2024. 48 p.
Ilona Witkowska – jaunosios kartos lenkų poetė, išleidusi tris poezijos knygas ir įsitvirtinusi lenkų literatūros lauke. Knyga „kur mano vaikai?“ skatina ne tik apsvarstyti žanro ribas, bet ir kelti klausimą, kas yra poezija. Eilėraščiai intriguoja minties šuoliais ir savotišku minčių skaidymu į posmus, kuriuos sujungus į vieną išeina tarsi gėlių puokštė, kurioj metaforiškai glaudžiasi ir gubojos, ir amariliai, ir gvazdikai su rožėm, kad žiūri į visa tai ir keistai sunku nusakyti, ką iš tiesų manai: kartais gražu, bet chaotiška, nerišlu, kartais pernelyg savaime suprantama ir banalu.
Skaitydamas pirmiausia bandai visą fragmentiškumą sujungti į vientisus eilėraščius, bet dažniausiai tai neveikia: eilėraštyje „kuo galėtume būti vienas kitam tuose išties gėdinguose truizmuose“ triskart pasikartoja ta pati eilutė – „lengvabūdiška sumaištis ištrėmė mane iš širdies, kurioje turėjau išbūti visą gyvenimą“ (p. 13). Mintis gal ir pusėtina, bet kartojimas liudija užstrigimą ar bandymą eilėraštį išplėsti. Kai kur išmetus didžiąją dalį eilėraštis taptų geresnis: pavadinimas „tam, kad žemai nusilenktum, reikia tvirtai stovėti ant žemės“ puikiai ir šmaikščiai susisietų su paskutine eilute „pritūpk! gausi savo apdovanojimą“, bet į eilėraštį prikimšta iš konteksto iškrentančio balasto: „…moteris kartais būna svetinga apsvaigusi / nerimas, rodos, nualptum, pyktis ir nuovargis…“ (p. 21). Kai kurie eilėraščiai į knygą pateko turbūt dėl apimties: eilėraštį „intarpas“ sudaro tik viena eilutė – „taip sakant, blia, viskas“ (p. 16); eilėraštis „labas“ taip pat beveik nieko nepasako: „esi man šventė / aš tau – taip pat“ (p. 7).
Kai kurie eilėraščiai geriau suveikia ir posmai nėra tokie kontrastingi: eilėraštyje „giedras palaiminimas“ motyvai susisieja saugumo ir puolimo santykiu: „tamsos branduolys tai saugi erdvė / dramatiškai maža erdvė ir grakštumas / universe total love // judėk link teatro o ne filosofijos / pademonstruok kaip ieškai atjautos // tigre sakalo akimis“ (p. 10). Eilėraštyje „provincijoje svarbiausia gera izoliacija“ (p. 17) paprasčiausiai atsakoma į klausimą, kas kalbančiajai sukelia šaltį, bet pavadinimas išties geras. Kai kur eilėraščiuose pasitaiko gerų eilučių – „pasakos nūnai perduoda žinią, jog privalu būti klastingu godžiu kalės vaiku, / kad turėtum ką švęsti“, bet paskui tai, kas pasakyta, bandoma pritempti prie šių laikų, „žmogiško naivumo“ (p. 14), tad eilėraščiams vis kliūva šaukštas deguto.
Galiausiai chaotiškumas tarp posmų kelia klausimų dėl eilėraščių kokybės, o dėl dažnai pasirodančių banalių ar labai banalių motyvų imi abejoti poetės tekstų verte. Vis dėlto toks eilėraščių konstravimas sąmoningas. Pati poetė, kalbėdama apie kūrybą, nusako žanro specifiką: „Mano rašymo metodas tvirtas ir nekintamas: aš vagiu sakinius. Nugirstus gatvėje ar filmuose, pastebėtus laikraščių puslapiuose, ištartus pažįstamų. Kiekviena mano knyga – gryna tiesa. Poezijoje galima sau tai leisti. Esu selekcininkė. [...] Būtina įvilioti skaitytoją į teksto spąstus ir apsukriai atimti tai, ko jis tikisi, suteikiant ką nors visiškai kito.“ Fragmentiškai skaidant eilėraščius ir tyčia kuriant minties šuolius siekiama paveikti skaitytoją netikėtumu. Tai dažnai nepavyksta, pastanga jaučiama. Eilėraščiai, sulipdyti iš nuogirdų, įdomūs, bet dažnai jaučiamas bandymas nuogirdas sudėti į eilėraštį per jėgą, dirbtinai viską susieti arba nesusieti visai. Bandymas įdomus, nes iš nuogirdų internete, spaudoje, gatvėje dažniau kuriamos pjesės, pavyzdžiui, Paulinos Pukytės, arba proza.
Tačiau kyla klausimas, ar veikia tokie eilėraščiai, sulipdyti iš nuogirdų, ir kiek juose poetinės vertės. Nuogirdos stiprybė – akimirkos netikėtumas ir talpumas. O autorė prigaudo ir užrašo nemažai gerų nuogirdų, tad jos kur kas labiau veiktų, jei būtų pavienės. Pavyzdžiui, eilėraštis „sąmojų vagys“ – nuogirda „dėl žmogaus nepaminėjau žvėries ir mažų mažiausiai man dėl to buvo gėda“ (p. 25) – yra įdomus, keliantis klausimų, neapkrautas papildomomis frazėmis. Bandant sujungti į eilėraštį nuogirdos viena kitą atskiedžia, tad mąžta jų paveikumas, netikėtumas, nes vienaip ar kitaip skaitytojas yra priverstas apie eilėraštį mąstyti kaip apie visumą, o ne kaip apie pavienes eilutes.
Užrašinėdamas nuogirdas vis dažniau pajaučiu, kad jas gaudant susidaro įprotis užrašinėti, kartais nugirsti ir puoli rašyti jau automatiškai. Po kurio laiko paskaičius jas būna keista, kaip galėjau užrašyti tokį savaime suprantamą dalyką. Ne viena tokių, atrodo, patenka į Witkowskos knygą. Tad norint sudėlioti eilėraščius iš nuogirdų reikia daryti griežtą atranką, ilgai ieškoti įdomių ir netikėtų jungčių, tada bus įdomu ir vertinga. Gal autorei vertėtų užrašinėti pavienes nuogirdas, o ne bandyti iš jų lipdyti eilėraščius, nes nors nuogirdos neblogos, dauguma eilėraščių nepavykę.
