●

●

 

Dvi dienos prieš rudens saulėgrįžą.

Išlendu iš gūžtos. Saulės spinduliai jau nebeakina, tik švelniai krenta ant kaimo. Aplink laksto mano seserų mažiausieji, vaikydami vištas. Tuo tarpu moterys, ruošdamosi žiemai, verpia jau nukirptą avių vilną. Lėtai prisliūkinu prie bendro laužo. Kiaulpienių šaknis užpilu verdančiu vandeniu, prisėdu. Ugnies šiluma maloniai glosto sustirusius rankų, kojų pirštus. Stebiu, kaip saulė kyla vis aukščiau ir aukščiau, išsklaidydama rudens rūką ir atverdama tolumoje jau raudonuojančius klevo lapus. Kažkas tyliais žingsneliais priartėja ir mažais pirščiukais pabaksnoja į petį.

– Tave kviečia senolė, – pasilenkęs į ausį sušnabžda penkerių metų berniukas.

Atsisuku į pietų pusę. Susiraukusi, ji jau moja ranka.

– Vėluoji, – burbteli.

Nuleidžiu akis, nieko neatsakau.

– Štai ragažė. Eik į mišką, priskink šermukšnių!

– O kam jie naudojami? – klausiu.

– Neklausinėk, papasakosiu, kai parneši.

Basomis kojomis brendu per šaltą, iki kaulų smelkiančią rytinę rasą. Beeidama pasisveikinu su gluosniu, klevu, ąžuolu, pušimi, prabėgančia lape ir tolumoje stūksančiu šventu kalnu. Priėjusi prie upelio, randu šermukšnio medį, visą aplipusį oranžinėmis uogomis. Prieinu. Špokai pakyla. Uogų kekės krenta, pintinė prisipildo. Parpėdinu kaiman. Senolė sėdi, laukia – žievindama šaką. Mesteli žvilgsnį į pintinę.

– Einam į šventyklą.

Priėjusios prievartyje nusimazgojame rankas, kojas. Pirmą kartą čia atėjau ne apeigų metu. Nedega ugnis, tik saulės spinduliai apšviečia sienas. Ant jų – deivė, gimdanti motina, varlė. Aplink ją – kiti gyvūnai: vilkas, lapė, pelėda ir buliaus galva. Ji atrodo kitaip nei anksčiau – mažiau gyva, kelianti daugiau baimės.

– Tai – motinos deivės atvaizdai. Ji mums primena apie gyvybės ir mirties ciklą. Jis šventas. Atmink tai.

Sutrinku.

Patalpos vidury – aukuras. Ant jo gentainių sunešti javai, daržovės, vaistinės žolės – viskas, kas rinkta iki šiol. Po dviejų dienų, kai diena susilygins su naktimi, vyks apeigos.

– O dabar dėk tris kekes šermukšnio uogų. Galvok, kaip blogosios dvasios aplenkia mūsų kaimą. Šermukšnio uogose esantis aliejus atbaido kentaurus, velnius ir kitas požemių būtybes.

Dėdama šermukšnių kekes, kol senolė nemato, kelias uogas sutrinu tarp pirštų. Palaižau. Kartu. Užsimerkiu ir regiu: šermukšnių medžių siluetai apgaubę kaimą, užkerta kelią įvairiausioms dvasioms. Lėtai kekes padedu ant aukuro. Atsisuku – senolės nėra. Atsisėdu ir stebiu aplink esančią motiną deivę.

Po geros valandos išeinu iš šventyklos. Prie manęs pribėga mažas kelių mėnesių vilkės jauniklis.

– Ji tavo. Išrink vardą, – burbteli senė.

Tyliai tyliai, tik vilkiukui girdint, sušnabždu:

– Tu – Kirkė.

 

 

●

 

Birželio 23 diena. Šventragis. Vidurdienis. Man 17 metų.

Dveji metai po bobulės mirties.

– Šiais metais tu eisi rinkti vaistažolių, – paliepė.

Kasmet stebėjau bobulę renkančią augalus. Dažnai į laukus, raistus, pamiškes pasiimdavo ir mane. Bet per Kupolines eidavo viena.

– Šią naktį visokie monai vyksta. Pasisaugok, – sakydavo.

Apsigaubdavo linine skara ir dar neprašvitus išeidavo žoliauti.

Vakaras. Susirandu bobulės skarą. Pasidedu prie pagalvės. Bandau užmigti, tačiau į galvą vis lenda nesąmones išdarinėjantys velniai, laumės, kaukai.

– Reikėjo pasidėti šermukšnių po pagalve. Bėda – atsargos pasibaigusios, – burbteliu.

Negalėdama užmigti, atsikeliu, apsirengiu, apsigaubiu skara ir išeinu.

Tamsu. Tik mėnulis apšviečia kelią. Patvoryje nuskinu šalaviją. Prie posūkio nuraškau liepžiedžių. Pasuku į kairę – pieva. Prisirenku gauromečių, jonažolių. Prieinu beržą. Tada – pamiškė, čiobreliai, raudonėliai. Ragažė pilnėja, augalai maišosi tarpusavyje ir tamsoje susilieja.

Perėjusi mišką, švintant prisėdu sutvarkyti žolių. Priešais pasitiesiu skarą. Išverčiu augalus ir pradedu rūšiuoti. Saulė išryškina augalų spalvas. Staiga liepžiedžiai pasidaro vos vos žalsvi, beveik permatomi. Mėtos pasidengia mažyčiais sidabro plaukeliais. Jonažolės suspindi auksu. Čiobreliai, buvę beveik juodi, tampa tamsiai žali. Beržų lapai pagelsta. Gauromečiai nusimetę rusvumą tampa sodresni. Atsigulu ant pilvo, norėdama kuo geriau pamatyti, kuo vienas liepžiedis skiriasi nuo kito, kokia jų spalva, palyginus su taukmedžių. Vaizdas, spalvos po truputį pradeda lietis. Kūnas sunkėja. Alkūnes pradeda mausti. Galva paliečia samanas. Augalai tampa vienu dideliu žalsvu šokančiu debesiu.

Išgirstu varpus, surenku vaistažoles ir parbėgu į kaimą.

– Kiba buvai pagrobta laumių? – nerimastingai paklausia Stasiukas.

– Ne, su laumėmis šokau raiste, – nusijuokiu.