Paprasta istorija

 

Liudmyla Taran (g. 1954) – ukrainiečių poetė, prozininkė, literatūrologė, žurnalistė. Звичайна історія – iš šiemet išleisto apsakymų rinkinio „Skandalas“.

 

Baisu ir pagalvoti, kas mane palaidos ir kaip. Žentas jau antri metai ant patalo. Dukra pati vos bekvėpuoja – sveikata kaip šešiasdešimtmetės senės: dūsta, spaudimas – gyvas ligų maišas.

O aš, va, mieste kaip ta našlaitė ar paliegėlė. Iš penkto aukšto pati kieman nenusigaunu. Vos kojas bepavelku – nelaiko jos manęs. Parpulti bijau.

Taip ir gulime trise, nebent dukra išeina bulvių ar duonos. Vargas vargelis, Viešpatie.

Papasakosiu tau, vaike, ko dar niekam nebuvau sakiusi. Prieš smertį man jau nebaisu. Vieno trokštu: numirti savo namuose, nieko daugiau. Kiek ten, mano Sosnovėje, beliko? Mūsų gale – trys trobos. Kulišai vienudu amželį baiginėja, o iki jų visos trobos tuščios. Mūsų gatvėj, kur Saško ir Mychaila Petrakai, nė gyvos dvasios – tik pelės zuja. Valentyna Proščynyna motiną į Čerkasus pasiėmė. Teta Marija seniai pasimirė, amžiną jai atilsį. Kur bepažvelgsi – dykra, nėr kur pargrįžti. Nebėr kam palaidoti, nebėr ko į šermenis suprašyti.

Čia mieste niekam aš nereikalinga, niekur neįžymėta, niekas manęs nepažįsta. Nėra manęs, ir baigta.

O kokia smarki merga buvau – kraujas ir pienas. Dabar tokių kaime nebesutiksi. Niekas nepasakytų, kad gimiau per trisdešimt trečiųjų badmetį, ir karą su vokiečiais mačiau, ir pokario badą. O kokią kasą turėjau, kokią kasą! Galva atgal linkdavo. Būna, apsiriečiu galvą pyne ir einu kaip ta caraitė. O plaukus išsitrinkti – gyva bėda! Per badą ir prakeiktą karą nuslinko mano kasos. O paskiau ataugo. Taip graži buvau – mergos baisiai pavydėjo.

Tas karas daug mūsų bernelių pražudė! Mano tėvas ir trys broliai namo nepargrįžo. Tėvas dingo be žinios – iki dabar nežinau, kur jo kauleliai dūla. Ir nebeprisimenu, iš kur kaiman tas svetimas, nečionykštis vyriokas atsibastė. Mane išvydęs, pristojo pirštis. Atėjo pas mus priimčiumi, gyvenom nesusirašę – kas tada tuokdavosi? O pagelbos ūkyje, oi, kaip reikėjo, be vyro – tikra prapultis.

Ir gyveno tas Hryša su mumis – ir jokios iš jo naudos: nė vandens neparnešdavo, ištisai gerdavo ir mandravodavo. O paskiau vaikelio susilaukėme – Olhos, dukrelės. Plėšiausi viena pati: motina sena, ligota, ją ir vaikelį viena globojau, ir burokai kolūkio, ir galvijai, ir daržas – viskas man vienai. O tas Hryša nieko nedabojo, pasakai žodį – tik nusispjauna, gerai, kad dar neapkeikia. Sykį ėmė ir prapuolė, tarsi vandenin įkrito. Nors jis buvo prastas vyras ir netikęs gaspadorius, bet juk žmogus dingo. Taip iki šiolei.

Mano vaikelis, Olha, skurde augo. Motina, kad ir leisgyvė, bet vaiką žiūrėjo. O aš kolūky nuo aušros ligi sutemų, išdžiūvau visa, net pakumpau. Ir kad ėmė mano kasos slinkti… Būna, šukuoju – kuokštai šukose ir tarp pirštų atlieka. O kai galvą trinkdavau, bijodavau dubenin pažiūrėti. Maniau, jau nuplikau.

Kai Olhai maždaug penkti meteliai buvo, kolūkin naują buhalterį atsiuntė. Luošį. Šlubavo jis, ir veide kontūzija. Toks… net baisus pažiūrėti. Kad ėmė tas Petro man mergintis – žingsnio žengt neduoda. O aš vyrų pusėn nė pažiūrėt nenoriu. Petro vis neatstoja, sielą ėda. Jau ir žmonės sako: „Taska, pamislyk, motina sena liegena, tu viena su vaiku, o Petro prie kolūkio valdžios. Ir tave myli.“

O kas ta meilė – aš ir nežinau.

Naktimis verkdavau, kol motina pasakė: „Taska, kai Petro pasipirš, eik už jo, nes prapulsim.“ Bet jis ne pasipiršo, o tiesiog pagrasino: „Jei už manęs netekėsi – pasikarsiu.“ Pasvarsčiau tada, kad jau šitas manęs nepames, nepabėgs, sarmatos nepadarys. Sutikau.

Pakenčiamas tas gyvenimas būtų buvęs, jei ant pečiaus nebūtų lindęs prie manęs… Vos pradeda – nors bėk. Išdraskydavo jis mane. Bet sūnų pagimdžiau.

Kai pagalvoji, regis, gailėjo manęs, atraižų iš krautuvės parnešdavo. Bet nieko nenorėjau siūdintis, kur aš eisiu su tais skudurais – ištisai laukuos arba darže. Duodies kaip šūdas properšoj.

O tada jau trečias vaikelis turėjo gimti, bet apmirė, gimdžiau negyvagimį. Kai prisimenu, kaip iš manęs jį gabalais traukė… Iki dabartės šiurpas kūnu eina. Mušė mane Petro, kol nešiojau tą vaikelį nelaimingą, gal ir mirė dėl to. Kai prisigerdavo – kumščius paleisdavo. Žodžio pasakyt neduodavo. Ir širsdavo baisiai, kai aš verkdavau. Visai tada pasiusdavo – ir papjaut galėjo. O sykiais, būdavo, paima mano rankas į savąsias, glosto, o aš prie to nepratus, man baisu. Bijojau jo.

Taip ir stūmiau savo amželį. Būna, einu pas gyvulius ar daržan – ašaros dusina. Ką mačiau per gyvenimą? O čia vaikai atbėga: duok mums valgyt! „Šekit, sakau, mane valgykit!“ Vaikai bliaut, o aš vėl springstu nuo ašarų: ar jie kalti, Viešpatie?

Neilgtrukus mažėlė atsirado, Mania. Aš jau vaikų nebenorėjau, o Petro – gimdyk, ir viskas! Vos prisigeria, tai arba mane lupa, arba ant pečiaus tempia. Aš veidą nusuku, nes jis namine dvokia. O tas mane jėga ima, jėga. Lūpą prikandu, o veidas net šlapias – tai jis dar apskaldo mane už tas ašaras… Vanoja, kol nuo manęs nugriūna ir užknarkia. Išlendu iš po jo, viduj viską skauda, tarsi traktorius viduriuos apsisuko. O vaikai nemiega…

Gyvenau balto svieto neregėdama. O kiek abortų pasidariau, Dieve saugok. Dingdavau patyliais, lyg turgun važiuočiau į rajono centrą, nes turgaus diena ten ketvirtadieniais, ir parsigaunu namo smarkiai kraujuodama. O Petro: „Ko drybsai kaip kumelė, ar visi darbai jau nudirbti?“

Mano kasos seniai pražilo, nuslinko, o nebuvau nė keturiasdešimties. Aslą šluoju, o ant šluotražio pilna mano plaukų – net koktu, nors ir savi.

Tada motina pasimirė, ir Petro palaidojau. Ar jis prasigėrė, ar širdis jam plyšo, kas ten žino. Vieną rytą ėmė ir nenubudo. Pati viena vaikus auginau. Visus išmokinau, į aukštesniąją, į technikumą išleidau, paskiau išsilakstė kas kur. Viena likau. Bet kiaulių turėjau, vištų, ančių, ir karvė buvo, ir darže pati apsidirbdavau, ir visus pinigus, turguj uždirbtus, vaikams atiduodavau, tik truputį sau juodai dienai atsidėdavau. Pradvisau karvės ir kiaulių mėšlu, pečiaus dūmais. O tas „Raudonosios Maskvos“ flakonėlis, kurį kitados Petro nupirko, spintoj išdžiūvo, tik kai dangtelį atsuki, buteliuko dugne gelsvymė dar kvepia. Aš ir neišmečiau: lai guli, valgyt gi neprašo.

Kai visai nusilpau, kieme parpuoliau, o paskiau – ir troboj, tada pirmą kartą ranką susilaužiau, dešiniąją, tai nei valgyt išsivirsi, nei apsirengsi, nei susišukuosi. Tiek prisikankinau tas liekanas bešukuodama: trys plaukai atliko, kaip tos samanėlės ant bulvikės. Kur tas grožis mano pasidėjo…

Kitą sykį koją susilaužiau – teko už gelžgalį susimokėti, kažkokią operaciją darė. Tris mėnesius ligoninėje gulėjau, kaulai nesileido suauginami. Ir tada Mania, jaunylė, pasiėmė pas save, į kaimyninį kaimą. Labai nenorėjau, nes jiedu su vyru nesantaikoj gyveno, būdavo, kad ir pasipliekia. O man jau gana tokio gyvenimo.

Ir kur man reikėjo pasidėti, aš jau bejėgė, netikus. Atsikrausčiau pas juos peržiemoti. Stengiaus tykiai, kaip pelė po šluota, gyventi. Visą pensiją jiems atiduodavau, kad nebūčiau jų išlaikoma. Bet mano siela jautė – vargiai jie mane pakenčia. Nutiko, kad Mania kažkokių dokumentų pasigedo, dėl to plaukus ant galvos rovėsi, o aš ir žiobtelėjau: „Ko tu kvėša tokia, popierius po staltiese pasidėt reikia, kaip aš darau.“ Viską – ir pažymas, ir dokumentus visokius – po staltiese pasikišdavau. Bet Mania kad įsiuto, kad paleido gerklę: „Eik velniop su savo dokumentais! Kaip tu man įsiėdei, kasdien tas tavo naktipuodis!“ Labai tąkart užsigavau.

Kitą dieną Mania sako: „Susirink daiktus, važiuosim tavo trobos pažiūrėt.“ „Ko čia dabar?“ – galvoju. Bet tyliu, aš juk niekas, našta. Ir atvežė mane motociklo lopšelyje prie trobos. O ji, našlaitė, riogso tuščia. Sienos pelėsiu apsitraukė, nes nekūrenta per šalčius, nei viryklė, nei pečius ugnies neregėjo. Nė nuverkt nespėjau, o Mania jau veda mane prie kaimynų mašinos. „Važiuojam, – sako, – pas Olhą, aš mašiną išsinuomojau.“

Apmiriau, visai nieko nesuprantu, kokia čia skuba, ko anksčiau nesakė, būčiau bent lauktuvių nupirkusi.

Bet Mania įgrūdo mane į mašiną. Važiuojame į Čerkasus, man ašaros byra – siela tarsi jaučia.

O paskiau galvoju: „Ir ko čia verki, dukrelę gi aplankysi.“

Šiaip ne taip Mania užtempė mane į penktą aukštą, mažne užvilko. Sustojome priešais duris, ji skambina, skambina, o kai anapus durų išgirdo žingsnius ir raktų žvangėjimą, dėjo į kojas.

Va, taip ir numetė mane kaip kačiuką. Ir pati tarsi žemėn prasmego. Ir savo sesers pamatyti nepanoro, žmoniškai su ja pasikalbėti. O Olha, mane pamačiusi, apstulbo. „Kaip tu čia atsidūrei?“ – klausia. O tada pravirko – ar dėl to, kad manęs pagailo, ar savęs, bet pasisodino virtuvėje, arbatos užkaitė.

Taigi čia peržiemojau, vos begyva. Ir vis galvoju: kas mane palaidos, už kokius pinigus, nes iš taupomosios knygelės viskas dingo, kas mane žemelėn paguldys, kad nebesikankinčiau ant šito svieto?

 

Iš: Людмила Таран. Скандал. Віхола, 2024

Vertė Donata Rinkevičienė