„Nepatogus kinas“ – demokratija yra neįkainojama

 

Apie šiurpią Taivano padėtį pasakojantis kino kūrinys „Nematoma valstybė“ padėjo suprasti, kad nors kino salės kėdės patogios, žiūrime ne bet kokį, o nepatogų kiną. Aštuonioliktajame dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ netrūko aktualių kino režisierių klausimų ne tik apie agresyvią Kinijos politiką, bet ir apie Vakaruose stiprėjančią radikalią dešinę.

 

Keisti ir keistis

 

Keturiuose didžiausiuose šalies miestuose spalio 8–27 d. vykstančiame dokumentinių filmų festivalyje skirtingais šiuolaikiniais pavidalais (kinas, seminarai, parodos ir kt.) nagrinėjami aktualiausi ir aštriausi žmogaus teisių klausimai, geopolitiniai pasaulio iššūkiai ir problemos.

Festivalio vadovas Gediminas Andriukaitis kvietė žiūrovus ieškoti kritinio santykio su rinkimų procesu. Festivalio programos akcentus, anot jo, padėjo sudėlioti nūdienos politinės aktualijos. Juk šiais metais „Nepatogus kinas“ prasidėjo Lietuvos parlamento rinkimų priešaušryje ir artėjančių JAV prezidento rinkimų akivaizdoje. Dėl vis greitėjančio gyvenimo tempo nebespėjame įsigilinti į pompastiškus politikų pažadus, tad organizatoriai ragino akyliau vertinti tai, kas vyksta pasaulyje.

„Festivalio misija – tikromis istorijomis įkvėpti žmones keistis ir keisti. Iki šių dienų jaučiu didžiulį atradimo džiaugsmą susitikdamas su dokumentinėmis tikrų žmonių istorijomis. Pats visada kažką naujo atrandu, pamatau savyje, jei tai labai autentiška, gerai papasakota istorija. Iki šių dienų jaučiu vidinį dokumentinio kino poveikį ir tikiu, kad jį jaučia ir mūsų žiūrovas“, – žurnale „IQ Life“ paskelbtame interviu sakė festivalio vadovas.

Dalis festivalio filmų tapo dar aktualesni dėl pasaulyje nuolat vykstančių geopolitinių ir karinių neramumų. Pavyzdžiui, minėto dokumentinio filmo „Nematoma valstybė“ žiūrovai gilinosi į taivaniečių geopolitines problemas, o po kelių dienų per žinias galėjo išgirsti, kad Kinija, deja, dar kartą surengė karines pratybas netoli Taivano.

Autoritarinių režimų valdžia, įvairūs žmogaus teisių pažeidimai, kraštutinės ir (ar) ekstremistinės dešinės ideologijų stiprėjimas – vieni iš šių metų „Nepatogaus kino“ dėmesio objektų. Pakalbėkime apie kai kuriuos šias problemas nagrinėjančius kūrinius.

 

Kaip žlunga demokratijos?

 

Dokumentinis filmas „Karinis žaidimas“ provokuoja žiūrovus mąstyti. Kas būtų, jeigu būtų? 2021 m. pradžioje pikti kovą dėl prezidento posto pralaimėjusio Donaldo Trumpo rinkėjai šturmavo Kapitolijų. Lapkritį įvyks JAV prezidento rinkimai. Kas būtų, jeigu šis vėl pralaimėtų? Pasitelkus šalies valdžios atstovus įkūnijančius aktorius simuliuojamas distopinis scenarijus: ekstremistinių dešinių pažiūrų jėgos kartu su dalimi JAV karininkų siekia įvykdyti perversmą. Ką darytų šalies valdžia? Įtampos prisodrintas filmas sukuria tikro politinio trilerio atmosferą. Filmo kūrėjai atvirai skatina galvoti apie pilietinio karo galimybę. Ši parodyta patraukliai, bet ar įtikinamai?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentei dr. Jogilei Ulinskaitei kino kūrinys padėjo įsivaizduoti, kaip toks scenarijus galėtų realiai vykti. Tiesa, populizmo tyrėjos neįtikino, kad (kaip rodoma filme) tiek daug skirtingų grupių sugebėtų šitaip sėkmingai susivienyti dėl bendro tikslo – perversmo.

Kalbėdama po filmo vykusioje diskusijoje mokslininkė teigė, kad įmanoma ir visai kitokia porinkiminių įvykių eiga: D. Trumpas laimi rinkimus, o į gatves išeina protestuotojai. „Karinis žaidimas“ padeda mąstyti, kaip žlunga demokratinės sistemos. Pasak ekspertės, tyrimai rodo, kad pastaruoju metu demokratijos sugriūva ne perversmo, bet rinkimų būdu.

„Atrodo, kad esame įpratę, jog karinis perversmas negalėtų įvykti. Tačiau turime ne tik Amerikos kontekstą, kur kyla iššūkių dėl to, kiek ekstremistinių pažiūrų žmonių yra kariuomenėje. Prieš kelerius metus turėjome panašias, nors ne identiškas, situacijas Prancūzijoje, Vokietijoje. Dalis kariuomenei priklausančių žmonių taip pat išreiškė ekstremistines pažiūras“, – komentavo mokslininkė. Ji taip pat pridūrė, kad neretai žmones balsuoti už radikalią dešinę paskatina ne tik ekonominiai, bet ir psichologiniai veiksniai.

Viešųjų ryšių specialistui Aidui Puklevičiui taip pat buvo sunku patikėti, kad skirtingos interesų grupės galėtų šitaip susivienyti, kaip parodyta „Kariniame žaidime“. Jo prog-nozėse dėl būsimų JAV rinkimų dramatiškų natų negirdėti. „Nebus taip blogai, kaip visi bijo, jeigu laimės Trumpas, ir nebus taip gerai, kaip visi tikisi, jeigu laimės Kamala Harris. Reikia truputį susivadybinti lūkesčius. Kas gero gali būti laimėjus Trumpui? Tai bus paskutinė jo kadencija“, – mintimis dalijosi A. Puklevičius.

 

JAV politika?

 

Dar vienas politikos radikalėjimą nagrinėjantis dokumentinis filmas – „Meldžiant Armagedono“. Jame tyrinėjama JAV evangelinės krikščionybės ir politinių struktūrų bendradarbiavimo problema. Krikščioniškojo fundamentalizmo ir politikos ryšys nėra pats aktualiausias klausimas Lietuvoje. Tad nenuostabu, jog filmo plakate vaizduojamo raito Jėzaus su automatu rankoje nepakako, kad į kino seansą suplūstų gausus žiūrovų elektoratas.

Filme „Meldžiant Armagedono“ pasakojama, kad krikščionių sionistų organizacija „Christians United for Israel“ tiki, jog fundamentalistai finansiškai remia Izraelio ir Palestinos karinį konfliktą. Filme vaizduojamos ir kitos krikščionių evangelikų grupės, tikinčios, kad karinė Izraelio sėkmė žymėtų Jėzaus sugrįžimą. Atrodo, kad filme krikščionys evangelikai parodomi tarsi homogeniškas bendraminčių junginys. Nors pasigilinę į krikščionijos aktualijas netruksime suprasti, kad evangelikų konfesijos ir karinius konfliktus, ir Šventojo Rašto žodžius supranta itin skirtingai. Be to, ne vienas krikščionis kritikavo „Christians United for Israel“.

Su filme pateikiama pozicija nesutiko pastorius dr. Markas Hitchcockas. Asmeninėje „YouTube“ paskyroje jis tvirtino, kad filmo kūrėjai klaidingai vaizduoja krikščionis evangelikus kaip pavojingus individus. Jo akimis, evangelikai veikiau siekia perspėti žmones apie artėjantį Armagedoną, bet nebando kaip nors paspartinti biblines pranašystes. Pastorius mano, kad filmo autoriai pervertina tikinčiųjų galimybes realiai paveikti apokaliptinius įvykius.

 

Žodžio laisvė – tai demokratijos dovana

 

Filme „Nematoma valstybė“ pasakojama apie buvusios Taivano prezidentės Tsai Ing-wen kadencijos metus (2016–2024), sunkias šalies tarptautinio identiteto paieškas, santykius su Kinija. Vienos demokratiškiausių valstybių nepriklausomybės klausimas iki šiol žadina įvairiais pavidalais pasireiškiančią Kinijos agresiją.

„Nematomos valstybės“ autoriai išryškino vertybinį ir net estetinį kontrastą tarp vakarietiškų taivaniečių ir Kinijos komunistų pasaulių. Sunkaus pojūčio švino pripildo ištraukos iš Kinijos komunistų partijos susirinkimų. Griežta šių tvarka tampa grėsmę įkūnijančiu vaizdiniu ir primena, kad turėti nedemokratiškus kaimynus – švelniai tariant, nejauku. Žiūrovams filmą pristatė Taivano atstovė Lietuvoje Constance Wang ir VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto jaunesnysis asistentas doktorantas Balys Astrauskas.

Pasak doktoranto, nors Kinijos Liaudies Respublika teigia, kad Taivanas buvo ir yra jos dalis, tačiau šis išties niekada jai nepriklausė. Ypač po Taivaniečių atstovybės Lietuvoje įsteigimo 2021 m. Taivano geopolitinė padėtis dažniau nagrinėjama ir mūsų šalyje. Ne išimtis ir Seimo rinkimai.

„Taivano klausimas tapo pigaus populizmo ir dezinformacijos įkaitu. Kai kurie politikai ir kai kurios politinės jėgos nesibodėdami kalbėjo iškraipydami faktus. Arba pareikšdavo įvairius dalykus, remdamiesi nežinojimu. Šis filmas – puikus būdas giliau pažinti Taivano klausimą, į jį įsigilinti. Pats didžiausias atsparumas propagandai ir dezinformacijai, pats svarbiausias ginklas šioje kovoje yra žinojimas“, – prieš „Nematomos valstybės“ peržiūrą pabrėžė B. Astrauskas.

Filmo pavadinimas turi didelį simbolinį krūvį. Mat Kinija gniaužia Taivano savarankišką identitetą tarptautinėje arenoje. Pavyzdžiui, komunistai neleidžia Taivanui tarptautiniuose renginiuose vadinti savęs Taivanu, todėl olimpinėse žaidynėse nematome šalies pavadinimo, o veikiau „orveliškai frankenšteinišką“ Chinese Taipei.

„Kinija draudžia naudoti prekės ženklą „Taivanas“ ir prekės ženklą „Kinijos Respublika“. Nors neturi autorinių teisių į abu prekės ženklus. Tokioje sudėtingoje politinėje situacijoje Taivanas bando įvairiausius diplomatinius manevrus, siekdamas išvengti Kinijos bandomos sukurti izoliacijos“, – „Nematomos valstybės“ ištrauką komentavo doktorantas.

Taivano prezidento Lai Ching-te žodžiai apie šalies nepriklausomybę dar šį spalį paskatino Kiniją gąsdinti Taivaną karinėmis pratybomis. Tiesa, agresyviai šaliai nereikia ir gegužę inauguruoto valstybės vadovo drąsesnių kalbų. „Nematoma valstybė“ priminė dar prieš aštuonerius metus pasaulį apskriejusį bjaurų skandalą: „K-pop“ dainininkei Chou Tzuyu rimtų problemų sukėlė muzikos klipe laikoma Taivano vėliavėlė. „Nepatogaus kino“ ekrane matėme prieš kamerą Kinijos valdžios atsiprašančią muzikantę. Iš lapo perskaitytas įbaugintos merginos atsiprašymas gniaužia gerklę. Įvykis dar kartą primena, kad žodžio laisvė – tai demokratijos dovana.

Nenuostabu, kad taivaniečių atstovė prieš pat seansą kalbėjo, jog sovietinę okupaciją pergyvenusiai Lietuvai taivaniečių problemos yra nesunkiai atpažįstamos, ir pridūrė: „Nepamirškime, kad laisvė nėra nemokama, o demokratija yra neįkainojama.“