Duendė ir jos pasekmės
„Gaida“ prasidėjo gražiai rekonstruotoje LVSO koncertų salėje – rombų ir vertikalių pavidalo lempos moderniame interjere priminė lietuviškus šiaudinius sodus, neseniai įtrauktus į UNESCO paveldą. Puikus architektūrinis sprendimas, nebanaliai išreikštas lietuviškas motyvas. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir dirigentas Peteris Rundelis (Vokietija) pirmiausiai atliko Enno Poppės „Keilschrift“ simfoniniam orkestrui; išvertus turbūt būtų „pleišto raštas“. Šiuolaikinės muzikos disonansai ir destruktyvumas gali būti kaip pleištas į „padoraus“ klausytojo sąmonę; visgi jis estetiškas. Bet labiausiai laukiau Justės Janulytės „Recordare“ (atsiminti, įrašyti): įstojo valstybinis choras „Vilnius“, ėmė vertis erdvės, rojai pragarai, garso medžiagoje plykstelėjo keli ryškūs instrumentiniai brūkšniai. Tik nepagalvojau, kad turimi omeny oro uostai (kompozitorė anotacijoje cituoja Olgos Tokarczuk „Bėgūnus“). Ir Lucos Francesconi „Duende – The Dark Notes“: smuiko koncertas, parašytas specialiai smuiko žvaigždei Leilai Josefowicz (Kanada, JAV). Netradiciniai garso piešiniai, kartais net sunku suprasti, koks instrumentas. Programėlėje parašyta: „Ar kada bandėte ieškoti duende? Kas tai? „Gaida“ šiemet įvairiuose festivalio koncertuose kviečia atrasti duende – tą paslaptingą, galingą jėgą, stipriai paveikiančią žmogaus vidų, sukeliančią katarsį.“ Jei jau cituojamas pats Federico García Lorca, atsiverčiau jo paskaitą „Duendės teorija ir žaidimas“, perskaitytą 1930 m. Havanoje: „Duendė priešingai – jis nepasirodo tol, kol nepajunta mirties, kol nežino, kad įžengs į jos namus, kol nėra tikras, kad suvirpins tas mūsų stygas, kurias kiekvienas jaučiame ir kurios nėra ir nebus paguostos. [...] Jau minėjau, kad duendė ten, kur riba, kur žaizda, jis ateina tuomet, kai regimosios formos lydosi geismo liepsnoj. [...] Nei ispanų šokyje, nei koridoje nesilinksminama – šioje dramoje duendė priverčia virpėti nuo kančios gyvybę ir taip atveria laiptus išeiti iš supančios tikrovės. [...] Bulių kovoje duendė įspūdingiausias, nes jis kovoja ir su mirtimi, kuri graso jį sunaikinti, ir su geometriniu šventės pamatu. Bulius turi savo orbitą, toreras savąją, ir jos liečiasi tam taške, kur yra pati baisaus žaidimo esmė“ (vertė Aurelijus Katkevičius). Štai kodėl Leila Josefowicz apsivilkusi raudona suknele! Visgi ispanų kultūroje toji duendė (norisi sakyti ji, ne jis, kaip vertime) glaudžiai susijusi su Mirusiųjų šokiu Didįjį ketvirtadienį ir Beveik mirusiųjų festivaliu. Cituotasis tekstas tinka ir poezijai, ir muzikai – tikriausiai dėl to kūrinys pavadintas „juodosiomis natomis“, nors nėra tragiškas. Bisui pagriežtas Bachas – klasikos katarsis po ekspresyvios dekonstrukcijos.
Koncertų salėse tiek daug ceremoningumo – ten viskas smarkiai kitaip negu literatūros renginiuose (ceremonijos atrodytų dirbtinės ir tuščios) ar net teatre. Virtuozus, kurie groja nuo trejų, privalu deramai pagerbti. Ir Vaidas Jauniškis, ir Gytis Norvilas kritiškai rašė apie plojimus atsistojus: nepasakytum, kad plojikai skaitė.
●
„Gaidos“ emblema Filharmonijoje pakabinta scenoje, ant pridengtų vargonų. Ansamblis „Bang on a Can All-Stars“ (JAV) labai lauktas, labai niujorkietiškas – visi bilietai išpirkti, stovimi taip pat. Koncertą vedė charizmatiškasis Kenas Thomsonas (klarnetai): atlikti Ryuichi Sakamoto kūriniai iš albumo „1996“ (europinė premjera, aranž. Ken Thomson). Kūrinys „1919“ susietas su Cage’o įtaka, minimalizmu ir militarizmu. Bisuota su „M.A.Y. in The Backyard“: klarnetininkas nuostabiai judėjo, sukurdamas dar ir choreografiją. Visas šešetukas labai simpatiškas.
Duendės pasekmės – Vėlinių laikotarpis su niūrumą sklaidančiais garsų ir ritmų karnavalais.
