Kodėl korėjiečių ir japonų literatūra taip išpopuliarėjo tarp anglakalbių skaitytojų

 

Toshikazu Kawaguchi romane „Kol dar neatšalo kava“ [2022; vert. G. Enciūtė] vienos ramios kavinės lankytojams meniu siūlomas ir vienas neįprastas pasirinkimas: galimybė grįžti į praeitį – ištaisyti skriaudų, pasiguosti ar paskutinį kartą pamatyti mylimą žmogų. „Kol dar neatšalo kava“ – tai subtiliai jautri knyga apie sielvartą, meilę ir laiką. Tiesą sakant, ji tokia subtili, kad mažai kuo primena rėksmingą „bestselerį“, nors yra tapusi būtent bestseleriu – tiek Japonijoje, tiek užjūriuos. Popierinių knygų pardavimo apskaitos sistemos „Nielsen BookScan“ duomenimis, pastaruosius porą metų (2022 ir 2023 m.) Jungtinėje Karalystėje tai buvo perkamiausias verstinės grožinės literatūros kūrinys.

Kalbant apie verstinę grožinę literatūrą iš japonų ir korėjiečių kalbų, šis romanas – tik ledkalnio viršūnė; knygos minėtomis kalbomis dabar nuolatos patenka į perkamiausiųjų sąrašus, o 2022 m., tos pačios „Nielsen BookScan“ duomenimis, iš japonų kalbos verstos knygos Jungtinėje Karalystėje buvo populiariausios tarp verstinių leidinių.

„Japonų literatūroje skaitytojai randa nusiraminimą teikiančių istorijų apie tai, kaip įprastą gyvenimą keičia nežymios požiūrio korekcijos, jose įtaigaujama, jog teigiamų pokyčių galime pasiekti visi, jei tik esame jiems atviri“, – sako leidyklos „Doubleday“ vicedirektorė Jane Lawson, apibendrindama tai, ką skaitytojai randa japonų literatūroje ir ko galbūt pasigenda anglakalbiuose kūriniuose.

Japonų literatūros vertimai pamažu populiarėjo jau kurį laiką, o štai apetitas verstinei korėjiečių literatūrai smarkiai išaugo kur kas sparčiau. Tai sudėtinė dalis platesnio reiškinio – vad. Hallyu [kor. „korėjiečių bangos“], – pasaulinės korėjiečių kino, muzikos ir kitos kultūrinės produkcijos populiarumo bangos, prasidėjusios XX a. pabaigoje ir ypač iškilusios šio amžiaus pradžioje (pamenate neišvengiamąjį 2012 m. Psy „Gangnam Style“?).

Oksfordo universiteto Azijos ir Artimųjų Rytų studijų fakulteto korėjiečių kalbos profesorės Jieun Kiaer nuomone, korėjiečių knygų populiarumą anglakalbėse šalyse lemia „nuoširdus susidomėjimas Korėjos kultūra“.

Į šių metų Tarptautinės Bookerio premijos trumpąjį sąrašą pateko Hwang Sok-yong romanas „Trys geležinkeliečių kartos“. Tai jau treti metai iš eilės, kai trumpajame sąraše atsiduria korėjietiškas kūrinys: 2023 m. į apdovanojimą pretendavo Cheon Myeong-kwan „Banginis“, 2022 m. – Boros Chung „Prakeiktas triušelis“. Han Kang su romanu „Vegetarė“ [2007; liet. 2017, vert. M. Šiaučiūnas-Kačinskas] 2016 m. buvo pirmoji dabartinio formato Tarptautinės Bookerio premijos [kai kasmet teikiamą 50 tūkst. svarų premiją perpus pasidalija autorius ir knygos vertėjas į anglų kalbą] laureatė.

„Nors japonų ir korėjiečių literatūros skirtingos, jos įvardijamos bendru „Rytų Azijos“ literatūros pavadinimu“, – sako Lawson, kurios „Doubleday“ Jungtinėje Karalystėje, be kitų, yra išleidusi japonės Michiko Aoyamos romaną „Tai, ko ieškai, yra bibliotekoje“ ir korėjietės Chen Seon-ran „Tūkstantį bliuzų“. Pasak leidėjos, „japonų literatūra pasižymi introspekcija ir dėmesiu emocinei atmosferai, įprasti dalykai čia virsta mitiniais ir fantastiniais, ir šito pradininku iš dalies galima laikyti Haruki Murakami“.

Vertėja Ginny Tapley Takemori teigia, jog, kalbant apie gėrį ir blogį, japonų literatūroje viskas „nėra taip juoda ir balta kaip Vakarų literatūroje“. Personažai šiek tiek labiau niuansuoti ir dėl to jai atrodantys tikroviškesni. Japonų literatūroje aptiksi ir atskirtumo temų, kai „pagrindinis veikėjas nepritampa prie aplinkos“. Tai, Tapley Takemori manymu, turi istorinį pagrindą. Iki Meidži laikotarpio, apimančio 1868–1912 m., „japonų literatūra buvo be galo stilizuota, egzistavo specifiniai literatūrinės kalbos tipai“. O štai Meidži laikotarpiu „augo susidomėjimas Vakarų literatūra, podraug radosi judėjimas, skatinantis rašyti liaudies kalba ir eksperimentuoti su naujomis formomis, pavyzdžiui, moderniuoju romanu. Ypač populiarūs buvo rusų romanai, kuriuose daug susvetimėjimo temų. Be to, Japonijoje į pabaigą ėjo Edo laikotarpis, kai šalis buvo užsidariusi iš esmės nuo viso likusio pasaulio. Japonija sparčiai industrializavosi ir daugelis žmonių nerimavo dėl visuomenės raidos. Tai atspindi Meidži laikotarpio literatūroje dažni susvetimėjimo motyvai.“

Istorijos vaidmuo buvo svarbus ir korėjiečių literatūros plėtotei. „Korėja ypač unikali tuo, – sako vertėjas Antonas Huras, – kad, anksčiau buvusi skurdžiausia pasaulio šalis, dabar ji – viena iš turtingiausių, ir šis pokytis įvyko iš esmės per vienos kartos laikotarpį. Todėl prisiminimai apie skurdą, karą, nesantaikas, pabėgėlišką būvį mums tebėra labai, labai švieži. Vis dėlto dabar turime priemonių, kaip šias patirtis priimti ir įprasminti įvairiomis išraiškos formomis, kad ir televizijos serialų [vad. K-drama]; istoriniai vaidai minimi net mūsų popmuzikoje.“

Dr. Grace Koh, dėstanti korėjiečių literatūrą Londono universiteto Rytų ir Afrikos studijų mokykloje, teigia: „Nuo pat išsilaisvinimo iš kolonijinės japonų valdžios, vėliau Korėjos karo, kurį lydėjo karinio autoritarizmo dešimtmečiai, praeitame amžiuje nebuvo laikotarpio, kad neveiktų tam tikra cenzūra. Daugelis dar gyvų autorių, priklausančių kartai, kuri vaikystėje patyrė Korėjos karą, paskui išgyveno karinį autoritarinį valdymą ir t. t., pasakys, kad rašytojai, pasakojantys apie socialinę Korėjos tikrovę, jautė didžiulę atsakomybės naštą. Ir pasakoti jie, žinoma, turėjo vienaip ar kitaip stebimi cenzūros radaro.“

Daugybė korėjiečių ir japonų literatūroms būdingų temų ir istorinių detalių anaiptol ne visada pastebimos. Ir nors kai kurie versti autoriai, kaip antai į Tarptautinės Bookerio premijos trumpuosius sąrašus patekusios japonų rašytojos Mieko Kawakami ir Yoko Ogawa, pasiekė tarptautinio pripažinimo, plačiausiai aptarinėjami ekscentriškesni pasakojimai. Tačiau net ir šie yra stipriai įsišakniję ir išaugę iš istorinio ir šiuolaikinio japoniško ir korėjietiško konteksto, su kuriuo dauguma anglakalbių skaitytojų dar tik pažindinasi.

Daug verstinių japonų ir korėjiečių (taip pat ir kitų tautų) kūrinių anglų leidėjų pristatomi kaip „grožinė literatūra“, nors šiuo apibendrinančiu ir galbūt klaidinančiu įvardijimu užtušuojamas atskirų kūrinių žanrų specifiškumas. O juk ypač Korėjoje, kaip pažymi Antonas Huras, literatūriniai žanrai tradiciškai itin skiriami.

„Korėjoje žanrų ribos griežtesnės ir jų daug labiau paisoma nei anglų literatūroje, – sako Boros Chung knygos „Prakeiktas triušelis“, originalo kalba pirmąkart išleistos 2017 m., vertėjas. – Bora Chung visada buvo laikoma mokslinės fantastikos rašytoja; Korėjoje tai labai gyvybingas, bet jokiu būdu ne masinis žanras, todėl kai 2022 m. jos knyga pateko į Tarptautinės Bookerio premijos trumpąjį sąrašą, vietinis žurnalistas pavadino ją nežinoma rašytoja, nors ji buvo Korėjos mokslinės fantastikos rašytojų sąjungos pirmininkė.

Nominuota Tarptautinei Bookerio premijai, Bora Chung iš kultinės marginalios mokslinės fantastikos autorės stebuklingai transformavosi į populiariosios literatūros rašytoją. Ir kiekviename Korėjos knygyne „Prakeiktą triušelį“ jau rasdavai tarp populiariosios lektūros, o ne nukištą į nišinių žanrų lentyną.“

Japonų literatūroje taip pat esti savitų žanrų, kurių reprezentantų retai išvystame išverstų į anglų kalbą. Tarp tokių Japonijoje populiarių žanrų yra jidaigeki, arba „istorinės dramos“, kuriose įprastai vaizduojama samurajų kultūra, aiškina Tapley Takemori. Jų veiksmas gali vykti bet kuriuo metu iki Meidži laikotarpio, bet daugiausia vyksta Edo laikotarpiu, kai Japonijos visuomenė buvo griežtai susisluoksniavusi į samurajus, pirklius, amatininkus ir ūkininkus, o šalis, kieta ranka valdoma Tokugavos šiogūnato, užsidariusi nuo likusio pasaulio. Tad kad ir kaip tarp anglakalbės auditorijos išpopuliarėjusi japonų literatūra, vis dėlto matome tik dalį vaizdo.

Tačiau kodėl „Rytų Azijos“ literatūra tokia populiari? Anglakalbę auditoriją traukia ne tik istorijos, bet ir jų pasakojimo būdas. O tai iš esmės susiję su kalbų skirtumais.

Japonų kalboje, pasak Tapley Takemori, „daug daugiau [natūralaus] dviprasmiškumo. Pavyzdžiui, joje lengva užtušuoti lytį.“ Be to, tekstą galima labiau prisodrinti reikšmės, mat japonai naudoja „dvi skirtingas fonetines rašto sistemas drauge su tūkstančiais kandži ženklų“. Kadangi anglų kalbos abėcėlę sudaro tik 26 raidės, perteikti visus šiuos niuansus – tikras iššūkis.

O štai korėjiečių kalboje tiesiog užkoduotas nerimastingas laukimas, tvirtina Huras. „Korėjiečių kalbos veiksmažodis vartojamas pačioje sakinio pabaigoje, o veiksmažodis – svarbiausia sakinio dalis, todėl turi laukti pabaigos, kad sužinotum, apie ką sakinys, – aiškina jis. – Dėl to skaitymas persmelktas įtampos jausmo, nors skaitai galbūt tik labai kasdieniško dalyko aprašymą.“

Verstinės literatūros populiarumą didina ir tai, kad japonų ir korėjiečių kalbos žmonėms tapo labiau pažįstamos dėl kitų kultūrinės raiškos priemonių įvairovės.

„Dar prieš dešimt metų, taikydamiesi prie tradiciškesnių anglakalbio skaitytojo žinių, turėdavome išversti viską, – sako Jieun Kiaer. – O šiais laikais visi viską transliteruojame. Taigi 8-ajame dešimtmetyje japonų ar korėjiečių romane transliteraciją reikėjo riboti, antraip skaitytojas galėjo pasimesti.

Pastaruosius dešimt metų korėjiečių kūriniuose galima transliteruoti, ypač tai, kas skaitytojams jau pažįstama iš televizijos serialų. Dvi pagrindinės sritys – maistas ir kreipiniai. Jei žiūrite korėjiečių serialus, žinote, kad juose vienas į kitą kreipiamasi ne vardais, o tik tam tikrais kreipiniais.“

Didelę įtaką daro ir tobulėjantis vertimas. Huro teigimu, dabar knygos verčiamos kur kas geriau nei prieš dešimtmetį, nes yra „nepalyginamai daugiau puikių, dabartinės korėjiečių literatūros lygį atitinkančių vertėjų“, o anksčiau vertimais dažniausiai užsiimdavę akademikai.

[...]

Taigi, kokia korėjiečių ir japonų literatūrų ateitis? Anot Huro, Korėjoje „nuo scenos ima trauktis pokario karta“, o tai, be kita ko, reiškia, jog pradedamos pasakoti naujos istorijos apie Korėjos karą.

„Korėjos karas ir po šiai dienai Korėjoje tebevertinamas labai prieštaringai, o dabar tampa dar prieštaringesnis, pavyzdžiui, dėl Han Kang knygų, – sako Huras. – Jos romane „Neatsisveikinant“ [2021] pasakojama apie žudynes malšinant Čedžiudo sukilimą. Viena iš mano [verstų] autorių – Shin Kyung-sook parašė romaną „Kai nuvykau pas tėvą“ [2021; liet. 2023, vert. M. Šiaučiūnas-Kačinskas], kuriame pasakojama apie tėvą, išgyvenusį ir Antrąjį pasaulinį karą, ir Korėjos karą, ir Korėjos industrializacijos bei demokratizacijos laikotarpius.

Šios dvi knygos rodo, kad rašytojai šiuo metu labiau nei bet kada linkę kalbėti apie Pietų Korėjos vaidmenį Korėjos kare ir Pietų Korėjos įvykdytus žiaurumus. Taigi yra tam tikrų istorinių temų, kurioms irgi ateina laikas.“

Susidomėjimas japonų ir korėjiečių verstine literatūra nemažės, kad ir kokios istorijos būtų pasakojamos. Apie japonų literatūros ateitį Jane Lawson iš „Doubleday“ leidyklos sako: „Leidėjai paiso auditorijos ir knygų prekeivių, o jaunesnius skaitytojus, aktyvius interneto naudotojus, traukia grožinė literatūra, kurioje ryškūs personažai, emocinė atmosfera ir subtilus paprastumas, kuri nagrinėja tokias šiuolaikines temas kaip emocinė sveikata ir visuomenės spaudimas.“

 

thebookerprizes.com, 2024.V.10

Vertė A. P.