Kas ta bohema: nuo menininkų socialumo iki seksualinės laisvės

Analizuojant Lietuvos tarpukario kultūrą, susiduriama su greitai augančiu miestu ir miestietiška bendruomene. Čia intensyviai kūrėsi įvairios oficialios ir savanoriškos organizacijos, siekiančios vystyti kultūrą, meną, telkti miesto bendruomenę. Tarpukario Lietuvoje šio proceso židinys buvo Kaunas. Šioje erdvėje menininkų pasaulis, kaip ir jų veiklos formos, buvo įvairus, susijęs su įvairiomis struktūromis: valstybiniu teatru, muziejais, universitetu, Bažnyčia, taip pat veikė ir nepriklausomi sąjūdžiai, įsisteigę patys ar su kitų valstybių parama. Tokia situacija sąlygojo kultūrinę dinamiką, kurioje bent dalį menininkų galima susieti su bohemos apibrėžimu.

Trečiajame dešimtmetyje Lietuva atrandama kaip europietiškos kultūros tradicijų erdvė. Tačiau Kaunas negalėjo visiškai patenkinti miestietiškos kultūros lūkesčių, o vizitai didžiuosiuose Europos miestuose padėjo formuotis menininkų savivokai, savęs kaip profesionalų suvokimui. Vienas iš tokių miestų buvo Paryžius. Nemažai Kauno kūrėjų žavėjosi prancūzų kultūra kaip sektina ir modernia ir pačiu Paryžiumi kaip laisvės miestu, Europos meno centru. Bohemos tradicijos buvo nusižiūrėtos ne tik kultūros sostinėje Paryžiuje, bet ir kituose Europos miestuose. Pavyzdžiui, vyresnės literatų kartos atstovas Juozapas Albinas Herbačiauskas bohemiškumo „mokėsi“ Krokuvos kabareto tipo kavinėje „Žaliasis balionėlis“, kur rinkdavosi žymiausi Lenkijos menininkai. Buvo studijavusių ir Peterburge, Maskvoje, Berlyne.

Neaišku, kiek užsienyje praleistas laikas turėjo įtakos bohemiškiems polinkiams ar, atvirkščiai, jų išsižadėjimui, tačiau tai, jog nemaža dalis literatų buvo keliavę po Vakarų ir Rytų Europą, leidžia daryti prielaidą, kad jų parsivežti skirtingi kitų šalių bohemiško gyvenimo įspūdžiai bei suformuoti įpročiai buvo integruoti į Kauno kultūrinio gyvenimo realijas ir menininkų kasdienybę. Patirtis pritaikant Kauno sociokultūriniame kontekste ir jungiant su jau egzistuojančiais gyvenimo stiliais, formavosi savitas menininkų gyvenimo būdas. Žvelgiant į bohemos raidos dinamiką XX a. 3–4 deš., galima teigti, jog šis reiškinys, prasidėjęs pačioje nepriklausomybės pradžioje, trečiąjį dešimtmetį augo, jo gretas pildė jauni, užsienyje lankęsi menininkai, aktyvi buvo ir vyresnioji menininkų karta. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, išsiskirsčius aktyviausiems sąjūdžiams, entuziazmas šiek tiek atlėgo, tačiau kultūrinį gyvenimą palaikė naujos asmenybės, kurių idėjos buvo artimos bohemiškosioms.

XX a. pradžia istoriografijoje apibūdinama kaip rašytojų individualėjimo laikotarpis, tačiau Pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėjams buvo būdinga ir kolektyvinė tapatybė. Tai rodo gausus įvairių srovių, judėjimų, kolektyvinių leidinių egzistavimas, kolektyvinio buvimo formų ieškojimas. Aptariamuoju laikotarpiu kiekvienas iš menininkų buvo išskirtinė asmenybė, taigi ir individualistas, o kai kurie iš jų buvo charizmatiški ir traukė aplink burtis kitus. Būdami individualistais, jie veikė ir kolektyviai, o jų bendruomeniškumas buvo viena savęs realizacijos formų bei bohemos atsiradimo prielaidų. Kūrybinėse profesijose individualizmas suvoktinas kaip būtinybė. Jis glaudžiai susijęs su bendruomeniškumu ir be jo beveik nefunkcionuoja. Tačiau siekis pasinaudoti individualistų iškovojimais yra balansavimas link privatizmo (Vytautas Kavolis, Nepriklausomųjų kelias, Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 259–260).

Tarpukario Lietuvos kūrėjų individualizmą galima apibūdinti ne tik kaip pavienių asmenų individualaus meninio stiliaus paieškas, bet ir kaip jungimąsi į platesnius menininkų sąjūdžius, kurių kiekvienas deklaravo savitas menines bei politines pažiūras ir vienijo panašių pozicijų besilaikančius kūrėjus. Vytauto Kavolio teigimu, „individas nėra visiškai skirtingas nuo kitų, bet jis turi daugiau panašumo su vienais ir mažiau su kitais, ir šis panašumas jį suveda su kai kuriais kitais į vieną organizaciją“ (V. Kavolis, p. 53) arba bendraminčių grupę, meno srovę. Menininkų bendruomeniškumas buvo viena pamatinių jų gyvensenos formų. Jis reiškėsi dažno bendravimo poreikiu, kas buvo pastebima viešosiose erdvėse, pavyzdžiui, kavinėse. Nors bohemiškumas apibrėžiamas kaip asmens poreikis laikyti save individualistu, iš esmės tai yra kolektyvinis reiškinys. Panašiai mąstė ir aptariamojo laikotarpio menininkai.

Vienu pagrindinių bohemos bruožų įvardijamas finansinis nestabilumas, materialinės gerovės nesureikšminimas, lyg ir savanoriškas neturtas turtingesnėje visuomenėje, taip save priešpriešinant likusiai visuomenės daliai, jos materializmui ir sumiesčionėjimui: „Bohemos gyvenimas žmonėms, „turintiems padėtį“, atrodo nesuderinamas su protingu pinigų ir paveldėto turto tvarkymu. [...] Bohema neturi ne tik nuolatinės gyvenimo vietos, bet ir pastovaus pragyvenimo šaltinio – jų kapšas tai pilnas, tai tuščias“ (Dominique Maingueneau, Literatūros kūrinio kontekstas: sakymas, rašytojas, visuomenė, iš prancūzų k. vertė Jūratė Skersytė, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 45). Aptariamuoju laikotarpiu dar nebuvo susiformavęs didelis finansinio elito sluoksnis, todėl negalima teigti, kad visuomenė buvo turtinga. Tačiau galima kalbėti apie tai, kad pragyventi vien iš meninės kūrybos buvo sudėtinga. Žymiai geresnes pragyvenimo iš kūrybinio darbo galimybes turėjo oficialiajai ideologijai neprieštaravę ar ją kūrę menininkai. O nonkonformistinio kelio pasirinkimas jau buvo bohemiško gyvenimo bruožas. Tokia kūryba vargiai galėtų būti laikoma menu. Kūrėjai, besiremiantys principu „menas menui“ ar kuriantys nekonvencionalius kūrinius, dažniausiai didelio materialinio atlygio tikėtis negalėjo, tačiau taip jie išsaugojo savo kūrybos autonomiškumą. Kaip pažymima bandant apibrėžti bohemos sąvoką – bohemos atstovams būdinga telktis aplink ryškesnes asmenybes. Taip buvo ir Kaune.

Intelektualams, menininkams jau pagal apibrėžimą priskiriama pozicija būti šalia normų ir institucijų bei deklaruoti laisvesnį santykį su jomis. Tarp meno pasaulio žmonių nepasitenkinimas valstybe, valdžia, politikais, nusiskundimai prasta kultūros, meno, menininkų padėtimi beveik įprasti. Tokio nepasitenkinimo apraiškų ir emocionalių nusiskundimų gausu Pirmosios Lietuvos Respublikos viešajame ir privačiame menininkų diskurse. Moderniojo bohemiškumo tradicijos atstovams tapo tarsi privalu deklaruoti karą su visuomene, jos normomis ir institucijomis, bjaurėtis vyraujančia socialine tvarka. Įvairūs kovos, maišto šūkiai gana dažnai deklaruoti ir Kauno menininkų: skelbta kova prieš senąją kartą ir jos kūrinius, prieš netinkamą bevertę spaudą ir literatūrą, miesčioniškumą ir praktiškumą, konkretų menininką ar jo kūrinį, skaitytojus ir neskaitančiuosius ir kt. Daugelis autorių siūlė savo receptus, kaip visa tai pakeisti. Nepasitenkinimas politiniu režimu spaudoje buvo išsakomas gana retai, kritika šia tema dažniau reikšta laiškuose ir prisiminimuose.

Menininkai stengėsi susikurti specifinę profesinę kultūrinę aplinką, siekė atsiriboti nuo merkantilinių tendencijų ir išsaugoti menininko bei intelektualo laisvę ir kritišką santykį su oficialiąja kultūra. Šiuo tikslu kūrėsi nauji avangardistiniai kūrėjų sąjūdžiai, jie ne tik atnešė naujas kūrybos formas, bet ir atliko valstybės bei visuomenės kritikų vaidmenį. Apie platų maištavimą tarp Kauno menininkų negalima kalbėti, maištas daugiau reiškėsi tik pavieniais spontaniškais veiksmais.

Menininkų bohemiškos elgsenos ir jų refleksijos buvo glaudžiai susijusios ne tik su pasirinkimu tapti menininku, kas tapo pirmu žingsniu link bohemos, bet ir su gyvenamuoju laikotarpiu. Menininkų, literatų gyvenimo ir išgyvenimo sąlygoms įtaką turėjo kultūros politika, valstybės prioritetai šioje srityje bei pačių menininkų sugebėjimas sau susikurti nišas, kuriose jie save galėtų realizuoti. Kritiškas santykis su valstybinėmis institucijomis ir oficialiąja politika leido save identifikuoti kaip autsaiderį, susvetimėjusį su visuomene ir tapo viena bohemiškosios tapatybės išraiškos formų.

Konfliktai veikė kaip meninės kaitos variklis. Dar vienas svarbesnių dalykų, dėl kurio buvo grumiamasi meno lauke – kūrėjo ir kūrybos samprata: kas turi galios pasakyti, kas yra „tikras“ menas, o kas jau nėra, ir taip vienus menininkus įtvirtinti lauko centre (su visomis jame gaunamomis privilegijomis), o kitus išstumti. Ši konfrontacija pasireiškė konfliktu tarp kūrėjų kartų.

Bohema gali būti suvokiama ir kaip simbolinė agresijos forma, siekianti sudaryti kontrastą visuomenėje įprastoms gyvenimo normoms. Kūrėjai aptariamuoju laikotarpiu ne tik užsiėmė kūryba, bet ir kūrybiškai žiūrėjo į savo gyvenimą, kas atsiskleidė per jų viešąsias elgsenas. Rimtumas dažniau asocijuojasi su susikausčiusia asmenybe, o išradingas elgesys viešosiose vietose, elgesio taisyklių laužymas tapo turėtos ar siektos laisvės, kūrybingumo išraiška. Kaip rašė Michailas Bachtinas, „mes negalime suprasti dramos, jeigu nesuprantame komedijos“ (M. Bachtin, Rabelais and His World, translated by Hélène Iswolsky, Massachusetts: Indiana University Press, 1968, p. 474). Turima omenyje, kad analizuojant bet kokias viešąsias elgsenas svarbu ne tik tai, kas atitinka visas įprastas elgesio normas, bet ir tai, kas atskleidžia kitą – nekonvencionalią jų pusę. Deklaratyvus visuomenės konvencijų nesilaikymas – tai žaidimo forma išreikštas maištas prieš jas. Tačiau toks elgesys, kurį galima apibūdinti kaip karnavalinę elgseną, – ne tik spektaklis, bet ir gyvenimo būdas, paremtas savomis taisyklėmis ir laisvėmis. Tarpukario menininkų gyvenime dalyvavo dvi svarbios veikėjos – ironija ir parodija, jos reiškėsi viešosiose ir privačiose erdvėse, netgi akademinėje aplinkoje, buvo dažnos kūrėjų, ypač jaunųjų, aplinkos viešnios ir akcentai. Kvailiojimai buvo ne tik išskirtinė saviraiškos forma, bet ir lengvai prieinamas visuomeninės kritikos įrankis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad bohemos apibrėžimo problema yra daugialypė. Tai ir pačios sąvokos raida, kuri patyrė pokyčius, kol galiausiai XIX ir XX a. sandūroje nusistovėjo savotiškas laisvųjų kūrybinių profesijų apibūdinimas, žymintis jų socialumo formas, kurioms būdingas maištas, ekscentriškumas, karnavališkumas, aktyvumas, veržlumas, kūrybinė, seksualinė ir kitokia laisvė, savosios situacijos reflektavimas ir kita. Bohemos vieta – tai miesto erdvės, kavinės, restoranai, barai, teatrai ir muziejai, taip pat kelionės po apylinkes ir po užsienį. Kol kas neturime aiškaus bohemos apibrėžimo. Lietuvoje bohema dažniausiai siejama su nuolatiniu kavinių lankymu ir besaikiu alkoholio vartojimu. Tačiau ši sąvoka apima kur kas daugiau.

Tekstas yra Lietuvos kultūros tyrimų instituto finansuojamos doktorantūros programos dalis