Ar miškai turi užsidirbti pragyvenimui?
Rudens pradžioje lietuviškuose socialiniuose tinkluose dar kartą sumirgėjo gamtininkės Vilmos Gudynienės per LRT radiją išsakytas komentaras apie miškų teikiamą ekonominę naudą: jame autorė, remdamasi Nyderlanduose atliktais moksliniais tyrimais, teigė, jog aprūpindamas mediena miškas šioje šalyje uždirba tik 43,7 mln. eurų, o leisdamas žmonėms jame ilsėtis ir turistauti – 4,3 mlrd. eurų. Remiantis šiuo ir panašiais pavyzdžiais, neretai siūloma pritaikyti panašią strategiją ir Lietuvoje dėl neva dešimteriopai didesnės grįžtamosios miškų rekreacinės funkcijos finansinės naudos. Ar tikrai tai pritaikoma Lietuvoje ir ar teisūs Nyderlandų mokslininkai, teikdami tokį miško paslaugų įvertinimą, ypač turint omeny socialines, ekonomines ir ypač kultūrines skirtingų šalių sąlygas bei vartotojų įpročius?
Net neišnarsčius šios studijos eksperimentinės (sic!) metodologijos po kaulelį, akivaizdu, jog mes bandome lyginti povus su vištomis, tikėdamiesi iš pirmųjų kiaušinių, o iš antrųjų – estetinės vertės. Nors Nyderlandų plotas kiek mažesnis nei Lietuvos (atitinkamai 41 865 kv. km ir 65 300 kv. km), gyventojų skaičius skiriasi beveik dešimteriopai (atitinkamai 18 mln. ir 2,8 mln.). Tai svarbu, nes didesnis gyventojų tankis lemia visai kito tipo šalies infrastruktūrą, o gamta, tiksliau – jos likučiai, Nyderlanduose atsiduria urbanizuotoje erdvėje, pavyzdžiui, didžiausias gamtinis masyvas Veliuvė yra apsuptas keturių didelių miestų ir daugybės mažesnių miestelių tinklo, kur bendras gyventojų skaičius siekia pusantro milijono (t. y. pusę Lietuvos populiacijos). Nors Veliuvė kartais vadinama mišku, skaičiuojant tokio miško vertę tai tas pats, kas lyginti Kauno Ąžuolyno kainą malkomis ir rekreaciniu atžvilgiu. Taip, Ąžuolyno atveju poilsinė vertė bus didesnė, bet tik todėl, kad jis mieste. Miško kvartalas kur nors vidury Kazlų Rūdos girios tokios rekreacinės vertės niekada nesukurs, nes jis nėra vidury urbanizuotos erdvės, kitaip nei miškas didžiųjų miestų teritorijose ar šiuo lyginamuoju atveju absoliučiai bet kurioje Nyderlandų vietoje.
Tačiau galbūt vertę galėtų sukurti turizmas? Į Veliuvę turistus traukia Nyderlandų karališkosios šeimos pilis, kurianti estetinę, istorinę ir ypač romantizuotą monarchijos vertę, t. y. amerikiečių ar japonų turistai tikrai neskrenda pusę paros lėktuvu, kad pamatytų olandišką viržyną. Be to, vertinant miško rekreacijos teikiamą finansinę naudą Nyderlanduose reikėtų vertinti ir vietinio poilsio kultūrinius įpročius. Pasižvalgius po bet kurį kempingą ne mokyklinių vasaros atostogų metu, į akis krenta, kad pagrindinė poilsiautojų grupė yra senjorai, kurie iš tiesų mėgsta apsistoti netoli gamtos esančiuose kempinguose, parko namelių kompleksuose, kaimo turizmo sodybose ir pan. Tai pasiturinti, dėl visuomenės senėjimo ir bendro gyventojų skaičiaus gausi ir ramią gamtinę aplinką vertinanti grupė, tačiau jautri mobilumą apsunkinančioms sąlygoms: nepamirškime, kad Nyderlandai yra lygūs, o jų miško parkuose vaikštoma keliais ir takeliais, nebrendama tiesiai per kemsynus. Taip pat ši keliautojų grupė renkasi keliauti lokaliai, atsižvelgdama į savo sveikatos pajėgumus, t. y. Lietuvoje mes jų neišvysime.
Lyginant senstančius olandus su Lietuvos senjorais taip pat gana nesunku pastebėti ne tik skirtingus finansinius pajėgumus bei kelionėms skiriamas sumas, bet ir kitokius pomėgius: mūsų pagyvenusieji labiau mėgsta estetiškai įspūdingus sodus, gėlynus, kulinarinę ar pažintinę veiklą, o miškai ne urbanizuotose vietovėse dažniausiai lankomi tik uogavimo arba grybavimo tikslais šių miško gėrybių nokimo ar augimo sezonu. Rekreaciniu požiūriu veikia ir miško artumas didžiuosiuose miestuose, kurie įsikūrę giriose, – mūsų didmiesčių gyventojams nėra būtina vykti į Dzūkiją vien tam, kad pasivaikščiotų miške. Gamtinės aplinkos egzotifikavimas, būdingas olandiškai kultūrai, mums iš esmės nebūdingas dėl labai skirtingų gyvenamosios aplinkos sąlygų, miško gausumo ir artumo.
Tad ką daryti tam vargšui miško kvartalui prie Kazlų Rūdos ar Dzūkijoje, kuris nei apsuptas miesto, nei lengvai pasiekiamas, o ir negali pasigirti karališka pilimi? Anksčiau minėtų mokslinių matavimo metodikų didžiausia žala yra ta, kad jos neatsižvelgia į vietinius socialinius ir kultūrinius ypatumus, tad jas perkėlus iš turtingos, daug gyventojų ir mažai gamtinių vietovių turinčios (sic!) šalies į mūsų erdvę išvada visada, nepaisant skaičiavimo metodikos, bus viena – labiausiai apsimoka mišką iškirsti, parduoti medieną, viską suarti ir apsodinti bulvėmis. O tada stebėtis, kaip mes čia taip: skaičiavome pagal geriausias vakarietiškas praktikas, o išėjo kaip visada, t. y. plynai iškirstas „nevertingas“ miškas?
Olandų patirtis mums, tiesa, galėtų būti naudinga, bet ne pritaikomosiomis studijomis, o negatyviu politinio materializmo pavyzdžiu, kai į vieną vietą suplakamas finansinis neoliberalizmas (tikėjęs, kad verslas ir laisvoji rinka išspręs visas socialines problemas) ir greenwashing gamtosaugos iniciatyvos (draudžiančios statybas) sukelia šalį jau keletą metų krečiančias didžiules apgyvendinimo, švietimo, sveikatos apsaugos ir aplinkosaugos (pavyzdžiui, Groningeno žemės drebėjimų dėl naftos gavybos) krizes, peraugančias į politinę aklavietę, akivaizdžią žvelgiant į pastarųjų Nyderlandų parlamento rinkimų rezultatus. Tuo pat metu Nyderlandų visuomenėje pamažu suprantama, kad verslas nėra visagalis, kad visko matavimas pinigais ir verslo verte yra fundamentaliai ydinga praktika, kuri turi būti jei ne visiškai išgyvendinta iš sričių, kuriose svarbus viešasis interesas (taip pat ir iš Nyderlandų universitetų, besivaikančių didžiųjų politizuotų subsidijų), tai bent jau griežtai prižiūrima ir valdoma kitaip. Gal ir mums vertėtų pasvarstyti, ar verta lipti ant to paties pinigų kalimo grėblio, ir pabandyti galvoti ir daryti kitaip?
Iš pradžių, galvojant apie Lietuvos girias, galbūt reikėtų pratintis prie minties, jog būti nenaudingu mišku yra priimtina. Būti finansiškai netikusiu kemsynu, netinkamu nei rekreaciniam lankymui, nei malkoms, yra priimtina. Lietuvos miškui nebūtina kurti pridėtinę vertę vien tam, kad pateisintų savo egzistenciją. Nebūkime gobšuoliais, neįdarbinkime net ir medžių. Net keista, kad XXI a. pradžioje tai tokia radikali mintis.
