„Diletantas“ – į šiandieną atsuktas veidrodis
Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos ’24“ vizualinių eksperimentų „Kosmos Theatre“ komanda nusilenkia plojantiems žiūrovams, o pasirodymo siurrealumas iš trukmės mato išsiurbia nulį: atrodo, prabėgo ne keturiasdešimt penkios, bet tarsi keturios penkios minutės.
Saulės zuikutis
Jeanas Maurice’as Eugène’as Clément’as Cocteau (1889–1963) turėjo ne tik daug vardų, bet ir gausybę kūrybinių polėkių. Dadaizmo ir siurrealizmo srovėse plaukiojęs menininkas daug ir visko kūrė, bet niekur iki galo nenusėsdavo. Avangardo asmenybė, kino ir teatro režisierius rašė eilėraščius, muzikavo, tapė, lipdė, dirbo bokso vadybininku. Daugiabriaunio kūrybinio cinkelio sudėtis ir jo reikšmė tapo pagrindine monospektaklio „Diletantas“ medžiaga. „Kosmos Theatre“ nesikuklina sujungti daugybę disciplinų į vieną orkestrą, tad monospektaklis veikiausiai tapo dar vienu langu mąstyti apie pačių vietą mene.
Multitalentas ar diletantas? Monospektaklio autoriai svarsto tarpdisciplininio menininko vaidmenį. Šis klausimas nelieka nesuprastas. Juk „Diletantas“ – tarsi į šiandienos visuomenės pasąmonę atsuktas ir hipnotišką saulės zuikutį metantis veidrodis. Įvairios naujovės ir menininką, ir santechniką vilioja čiuožti dirbtinai sukeltomis bangomis. Šiandien tūlas miestietis šiek tiek multitalentas, šiek tiek diletantas. Dėl visa ko gausos dalis suserga FOMO. Cocteau kamavo priklausomybė nuo opijaus, o šiandien narkotinių medžiagų tiek daug, kad ne visoms vardus spėjama sugalvoti.
Tarpdiscipliniškumas – jau ne tik egzotika, bet ir būtinybė, o kartais – rimta vertybė. „Menų spaustuvės“ Juodoji salė, kurioje vyko „Diletantas“, taip pat visiškai keičia formatą pagal meno srities poreikius. Spektaklių be šiuolaikinių technologijų integravimo scenoje vis mažiau.
Avangardo menininko daugiameistrystės irgi nereikėtų atsieti nuo Cocteau gyvenimo metus lydėjusio technologinio progreso. Caravaggio negalėjo sukurti šiurpiai gerų kino kadrų ir fotografijų, mat ne tuo laiku gimė. Pasiliko prie dailės. Cocteau tokią galimybę turėjo. Ir ja pasinaudojo.
Mįslingas ir trumpas
Monospektaklio pavadinimas tarsi užbėga pagrindiniam klausimui – multitalentas ar diletantas? – už akių. Tiesa, pats teatro vyksmas diktuoja visai kitą požiūrį. „Kosmos Theatre“, matyt, veikiau simpatizuoja disciplinų sintezei, naujovėms, rodo jų galias, negu skatina jomis abejoti. Monospektaklis traukia žavėtis tarpdisciplininiu personažu. Įprastai gėrimės genijais, o apsišaukėlius laikome atokiau it raupsuotuosius. „Diletanto“ diletantas tikrai neatrodo kaip toks. Kūrinys pelnė ne vieną gražų teatro kritikų žodį bei šauktuką. „Bravo!“ – vieną iš daugelio palankių žodžių tarė teatro kritikė Greta Kunsmanė.
Pats režisierius ir dramaturgas Žilvinas Vingelis įvardina save profesionaliu diletantu, bet vargu ar tikras diletantas apie save šitaip kalbėtų. „Kosmos Theatre“, anot jo, neretai traukia žmones, kurie dėl ilgos kitų spektaklių trukmės, ištęstų dialogų ir nuolatinio prasmių aiškinimo neina į teatrą.
„Diletantas“ yra mįslingas, migdantis, žadinantis ir trumpas monospektaklis. Galbūt todėl tarpdisciplininis sapnas sėkmingai prikausto nuo pirmo iki paskutinio mirksnio. Žodžiai jame vartojami taupiau negu paties režisieriaus interviu apie kūrinį.
Patyrusi teatro aktorė Airida Gintautaitė kartu su gausia įvairių sričių menininkų komanda sukuria įtraukiantį pasaulį. Žodžių mažai, daug dėmesio skiriama judesiams, garsams, muzikai, vaizdams, šviesoms, šešėliams. Audiovizualinis turinys kartais kelia siaubą, kartais primena tvinpyksišką lopšinę. Permaininga atmosfera – nekinta tik Cocteau klasikinis kostiumas. Scenos centre įsišaknijęs senamadiškas, bet ir žiauriai išmanus skelbimų stulpas tampa tarsi atskiru personažu. Laimei, kontrolės į savas rankas šis neperima. Galop išskrenda angeliškais Samotrakės Nikės sparnais.
„Diletante“ gausu prancūzų menininko pasąmonės interpretacijų, simboliškai struktūruotų biografinių įvykių. Pavyzdžiui, pabaigoje girdime Édith Piaf dainą. Gali būti, kad žinios apie jos mirtį neatlaikė menininko širdis. Monospektaklio režisierius ieškojo ir netiesioginių paralelių tarp bokso ir baleto planetų. Paieškas juodosios salės scenoje realizavo dviejų bokso pirštinių – kairės ir dešinės – mikrodramatiška dvikova. Šiandienos tikrovė rėžia dar didesnes fantasmagorijas negu teatras. Chessboxingo (šachmatų ir bokso) kovų atstovai primena diletantus. Hibridinio sporto atstovai neretai nemoka nei gerai muštis, nei žaisti šachmatais. Cocteau bijojo pasidaryti nuobodus ir „Sirenose“ toks netapo. Už Šiltadaržio g. 6 ribų vykstantis XXI amžiaus sapnas trumpam liko nuošalyje.
