Manifestas prieš baimę Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje
Dar prieš Paryžiaus olimpinių žaidynių pradžią kilo nepasitenkinimų pliūpsnis dėl to, kad iš Malio kilusi atlikėja Aya Nakamura dainuos Édith Piaf dainą atidarymo ceremonijoje. Marine Le Pen, dešiniųjų partijos lyderė, teigė, kad dainininkės dalyvavimas ceremonijoje yra šalies prezidento bandymas „pažeminti prancūzų tautą“. Jeigu atsimenate, „Himną meilei“ prie Eifelio bokšto atliko kanadietė Céline Dion, o klausomiausios prancūzakalbės muzikos atlikėjos titulą turinti A. Nakamura pasirodė su Prancūzijos kariuomenės garbės sargybos orkestru prie Prancūzų akademijos rūmų. Šis pasirodymas neliko nepastebėtas dešiniosios krypties partijos politikų, tarp jų ir minėtos M. Le Pen dukterėčios politikės Marion Maréchal, kuri socialiniuose tinkluose rašė, kad garbės sargybos orkestras buvo pažemintas, turėdamas šokti pagal A. Nakamuros muziką.
Dainininkė pasirodė prie simbolinę reikšmę turinčio pastato, Prancūzijos instituto rūmų, kuriuose posėdžiauja Prancūzų akademija, viena iškiliausių šalies mokslo institucijų, kurios pagrindinis tikslas – išlaikyti prancūzų kalbos grynumą. Ši institucija garsėja ne tik tuo, kad labai kruopščiai atrenka savo narius, bet ir konservatyvumu: 2019 m. akademija pritarė, kad profesijų pavadinimai prancūzų kalba turėtų ir moteriškosios giminės variantą, iki tol profesijų pavadinimų oficialiai nebuvo galima rašyti moteriškąja gimine. Būtent prie šios XVII a. įkurtos institucijos, kurioje dominuoja vyrai ir vos vienas narys yra ne baltos odos spalvos, pasirodė A. Nakamura. Tiems, kurie nėra girdėję dainininkės muzikos, norėčiau pasakyti, kad jos dainose vartojama šnekamoji kalba, dažnai įterpiant skolinius iš anglų kalbos. Ceremonijoje dainininkė interpretavo ir kompozitoriaus bei dainininko Charles’io Aznavouro dainą „For Me Formidable“, pasirinkusi tokią iškalbingą frazę: „Turėčiau geriau pasirinkti savo žodžius Molière’o kalba, kad tik tau įtikčiau.“ Tokie žodžiai šalia institucijos, kurioje posėdžiauja snobišką literatūrą rašantys poetai ir akademikai, skamba ir drąsiai, ir ironiškai, o galbūt kai kam ir įžūliai.
Tačiau ne visi kritikavo tokį pasirodymą. Kairiosios krypties politikai išreiškė pasididžiavimą ceremonija, pavyzdžiui, politikė Sandrine Rousseau teigė ceremonijoje mačiusi laisvės, lygybės ir brolybės vertybes, kurias papildė seseriškumas ir įtrauktis. Socialiniuose tinkluose ji rašė, kad tai „geriausias atsakas į fašizmo ir kraštutinės dešinės iškilimą [...]. Koks spjūvis tamsuoliams į veidą.“
Pasibaigus atidarymo šventei, kritikai nusitaikė į ceremonijos kūrybinį vadovą režisierių Thomas Jolly. Vienas iš ceremonijos kūrybinės grupės konsultantų buvo žymus prancūzų istorikas Patrickas Boucheronas, kuris vadovauja prestižinio Collège de France (Prancūzijos koledžo) XIII–XVI a. Vakarų Europos valdžių istorijos katedrai ir aktyviai bendradarbiauja su medijomis bei veda televizijos laidas istorine tematika. Šiame olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos kūrybiniame procese istorikas atsidūrė kaip knygos Conjurer la peur: Sienne, 1338. Essai sur la force politique des images („Nugalėti baimę: Siena, 1338 m. Esė apie politinę vaizdų galią“, 2013) autorius. Analizuodamas Italijos miesto Sienos rūmuose nutapytą freską „Gera ir bloga valdžia“, knygoje istorikas atskleidžia, kaip menininkas, naudodamasis alegorijomis, siekė vaizdais perduoti aiškią politinę žinią miesto gyventojams. Komentuodamas Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, P. Boucheronas teigė, kad kūrybinė komanda norėjo parodyti, kaip istorinės patirtys formavo šiandieninį pasaulį. Tai istorija apie svetingą miestą, demonstruojantį vaizduotės galią, kuri yra priešprieša jėgai ir brutalumui. Pasak P. Boucherono, ceremonijos esmė buvo ne pasidavimas baimei, o manifestas prieš ją: „Kodėl turėtume leistis įbauginami ideologų, kurie valdo neapykantos meną? Jie nori mus suskaldyti tik dėl to, kad esame skirtingi, tačiau tiek daug žmonių nori ir toliau gyventi kartu vienoje bendruomenėje.“
Pasak istoriko, skandalą sukėlęs fragmentas „Puota“ yra paryžietiškos šventės ištrauka, kur muzika, gastronomija ir mada atsiveria pasauliui, o tai galima pamatyti, kai pokylio stalas transformuojasi į podiumą. Režisierius T. Jolly teigė, kad ši scena buvo įkvėpta ne krikščioniškosios vakarienės, o pagoniškosios puotos, kurioje puotauja vyno ir šventės dievas Dionisas. Tačiau ne mėlynas Dionisas šokiravo pasaulį, o tai, kad Paskutinę vakarienę primenančioje scenoje dalyvavo drag queens. Menininkai dažnai pasirenka interpretuoti Paskutinės vakarienės motyvą, pavyzdžiui, jamaikiečių kilmės amerikiečių menininkės Renée Cox darbe „Yo Mama’s Last Supper“ („Tavo mamos paskutinė vakarienė“, 1996), sudarytame iš penkių fotografinių plokščių, vaizduojama nuoga juodaodė moteris, atliekanti Jėzaus vaidmenį, o kiti mokiniai, išskyrus Judą, yra juodaodžiai vyrai. 2001 m. minėtas kūrinys sukėlė diskusijų, kai tuometinis Niujorko meras ir kelios krikščionių grupės pavadino jį antikatalikišku.
Per istoriją ne vienas meno kūrinys buvo pavadintas šventvagišku. Pavyzdžiui, italų dailininkas Paolo Veronesė (1528–1588) turėjo stoti prieš inkvizicijos teismą dėl netinkamai pavaizduotos Paskutinės vakarienės scenos. Dailininkas buvo apkaltintas bedievyste dėl to, kad vakarieniaujantį Jėzų pavaizdavo tarp girtuoklių, neūžaugų, gyvūnų, juodaodžių patarnautojų ir sargybinių, kurie priminė vokiečių protestantus. Inkvizicijos teismas pareikalavo pakeisti paveikslą, kad šis atitiktų religinius kanonus, tačiau dailininkas nepabūgo teismo įsakymo ir tiesiog pakeitė paveikslo pavadinimą – „Puota Levio namuose“. Iš šiandienos perspektyvos sunku paveiksle įžvelgti kokią nors šventvagystę. Įdomu, ar ateities istorikams bus taip pat sunku įžiūrėti šventvagystę Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje?
