Harari ekskursija į dirbtinio intelekto dirbtuves
Yuval Noah Harari. Nexus: informacinių tinklų istorija nuo akmens amžiaus iki dirbtinio intelekto eros.
Iš anglų k. vertė Elena Belskytė. V.: Kitos knygos, 2024. 460 p.
Rugsėjo vidury pasirodė nauja Yuvalio Noah Harari knyga „Nexus“ – kaip feisbuko įraše pasidžiaugė leidykla „Kitos knygos“, įdėta daug pastangų, kad lietuvių kalba ja būtų pradėta prekiauti tuo pačiu metu kaip ir pirmaisiais leidimais anglų ir kitomis kalbomis. Prieš kelerius metus šio autoriaus pavardę galėjome išvysti knygynų languose „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ ir jos tęsinių viršeliuose. Mokslo populiarinimo knyga tapo populiari ir kantrus, ramus, vietomis kone linksmas pasakojimas, kaip kviečiai pasinaudojo žmogumi, kad apkėstų visą pasaulį, arba tai, jog valstybės, korporacijos ir pinigai egzistuoja iš esmės tik mintyse ir susitarimuose, tąsyk padarė įspūdį. Vėliau jis šiek tiek nubluko, patyrus, kad „pasaulis nupasakojamas iš neįprastos perspektyvos“ stiliaus knygų ėmė dygti vis daugiau.
„Nexus“, žodynų verčiamas kaip ryšys, priklausomumas, jungtis (sakyčiau, veikiau – jungtynas, sąryšių raizgulys, net – dispečerinė), pakankamai taikliai atspindi knygos tikslą – aptarti sudėtingiausią ir potencialiai galingiausią iš informacinių technologijų, dirbtinį intelektą. Ši tema, jau šiek tiek liesta ankstesnėse autoriaus knygose „Homo deus: glausta rytojaus istorija“ ir „21 pamoka XXI amžiui“, čia plėtojama iš peties, tačiau neskubant ir nuosekliai, pradedant nuo aktualaus istorinio konteksto visų rakursų, kuriuos ketinama paliesti. Skaitant „Homo deus“ kiek erzino tai, kad didžioji knygos dalis atrodė „Sapiens“ atkartojimas, ir tik vėliau prasidėjo naujos, įdomesnės įžvalgos apie ateitį. „Nexus“ irgi neria į priešistorę, tačiau dėl temos konkretumo ir požiūrio neįprastumo tai taip neprailgsta. Dirbtinis intelektas ir jo pirmtakai, algoritmai, glaudžiai susiję su duomenų analize, apdorojimu ir panaudojimu įvairiems tikslams, todėl autorius, kad suvoktume jo išdavas, pristato mums informacijos kaupimo ir keitimosi būdų vystymąsi: kokie jie buvo, kokie jie tapo vėliau, kokias naujas galimybes tai atvėrė. Pasakojama ir apie biurokratiją – kolektyvinį šios informacijos apdorojimų ir sprendimų priėmimo mechanizmą – bei jos ribotumus – kol ji dar „organinė“. Visa tai padeda išryškinti informacinių technologijų plėtros jau įneštas, o dirbtinio intelekto dar pagilinsimas esmines naujoves: ne tik didelius ir itin sparčius duomenų tvarkymo pajėgumus, bet ir nenutrūkstamą, nuolatinį veikimo pobūdį, pranokstantį žmogaus biologines galimybes adaptuotis, o ilgainiui ir perprasti procesą. Autorius išskiria „naivųjį“ ir „populistinį“ požiūrius į informaciją ir savo neskubriu tempu, nesudėtingu žodynu, pateikdamas daug pavyzdžių ir pagrindimų, nagrinėja, kokios technologinės, organizacinės sąlygos ir kokios informacijos sklaidos strategijos (galinčios būti orientuotos labiau į „tiesą“ arba labiau į „tvarką“) ir kodėl palankesnės demokratijoms, kokios – diktatūroms bei kaip kurias iš jų vėliau galėtų paveikti dirbtinis intelektas.
Į šį žiūrima ne priešiškai, bet su gana stipriu nerimu, neabejojant jo augsiančiu vaidmeniu ateityje. Apžvelgiami jau dabar esančių algoritmų pranašumai prieš žmogų ir sritys, kuriose dirbtinis intelektas mums dar neprilygsta, valstybių ir kompanijų pastangos jį vystyti greičiau, nei tai daro konkurentai, bei atvejai, kai jie jau padarė didelę įtaką realybei, kaip kad „Facebook“ rinkodara, užprogramavusi algoritmus maksimalizuoti vartotojų įsitraukimą ir smarkiai prisidėjusi prie žiaurumo protrūkio prieš rohinjus Mianmare 2016–2017 m. – mat vartotojų dėmesį traukė emociškai įkrauti, propagandiniai, neretai melagingi įrašai, lengvai nukonkuravę nuosaikesnius, taikesnius pasisakymus. Knygoje kalbama (be abejo) ir apie socialinius kreditus, ir kodėl kompiuteriniai žaidimai tokie patrauklūs (supaprastina tikrovę), ir „botus“, t. y. netikrus, imituotus vartotojus, ir apie tai, jog vystantis technologijoms „žmogus–kompiuteris–žmogus“ ar „žmogus–kompiuteris“ komunikacines ir sprendimų priėmimo ar vykdymo grandines vis dažniau gali papildyti „kompiuteris–kompiuteris“ ryšys; ateities vizijose užsimenama apie silicinę uždangą ir skaitmenines imperijas (galimą slinktį link kelių didžiųjų skaitmeninių terpių, kurios smarkiai atskirs skirtingiems blokams priklausančias šalis – technologiškai, o ilgainiui ir kultūriškai, mentaliai) bei duomenų kolonializmą (rizika, jog iš skurdesnės periferijos surinkti duomenys turtins tik technologiškai pažangų centrą, pirmajai nieko nenubyrant); netgi intelektą įgaunančių algoritmų galimą tapimą teisės subjektais, it juridiniai asmenys. Tiems, kuriems tebekeista, kodėl vienos šalys jau dabar blokuoja kitų šalių kompanijų socialinius tinklus ar kitokius skaitmeninius įrankius, tikrai taps aiškiau.
Ankstesnės Harari knygos buvo kritikuojamos dėl sensacionalizmo, populizmo – supaprastinimo ir prioriteto naratyvo sklandumui, įtraukimui bei įtaigumui, gebėjimui nustebinti skaitytoją, už borto paliekant svarbius neįtikusius argumentus bei niuansus ar, kartais, faktines klaidas. Ši knyga IT specialistams gali pasirodyti sekloka techninių detalių atžvilgiu, filosofams – nuodugnesnės ir abstraktesnės analizės stygiumi (tarkim, joje gilinamasi veikiau į dirbtinio intelekto veiksmų pasekmes nei į jo ir žmogaus sąmonės santykį). Akivaizdu, kad knyga skirta masiškesnei auditorijai, kuri apie dirbtinį intelektą žino dažnai tik tiek, kiek pasisemia priešokiais, iš pokalbių, straipsnių ar laidų nuobirų, – jai tai gali būti puikus, nuoseklus žinių šaltinis, už rankos vedantis per įvairius aspektus, autoriaus įdomiai ir pakankamai pagrįstai parinktais koridoriais, informaciją pateikiant plačiai, bet palengva, neatstumiančiai – pristatant skirtingus niuansus, įspėjant, bet ne gąsdinant. Būtent masinės auditorijos, t. y. visuomenės narių, supratimas ir iš jo atsirandantys balsai rinkimuose yra itin svarbūs priimant sprendimus. Anksčiau ar vėliau formuojant politiką dirbtiniam intelektui, jo vystymo spartai ar riboms teks skirti daugiau dėmesio ir tą daryti turint tik fragmentišką vaizdą būtų neatsakinga. Patraukli naratyvo forma – kita knygos „pridėtinė vertė“. Viešojoj erdvėj pripratus prie emocingos, angažuotos informacijos ir poliarizuotų šaltinių, toks taikus dėstymas nuteikia maloniai – įdomu būtų įsivaizduoti autorių viešuose debatuose, kaip 2019 m. Žižeko su Petersonu ar 2020 m. Varoufakio ir Boltono, kurie, tiesa, geriau nuteikė jų laukiant, nei sulaukus.
Ko pasigedau ir ko klausčiau pats? Teiginiuose apie demokratijas laisvesnių informacijos dalybų aspektu trūko dėmesio korporacijų vaidmeniui – juk šios savo viduje neprivalo veikti ir neveikia demokratiniais principais (knygoje paminimi tik technologijų milžinai). Ar didesniosios iš jų nėra (ir visada nebuvo) tam tikros juodosios skylės demokratinėj sistemoj su sunkia gravitacija, kuri informacijos šviesolaidį iškreiptų savaip? Kodėl nekalbama apie išliekančią dirbtinio intelekto smarkią priklausomybę nuo žmogaus per jo kontrolę ir priežiūros poreikį energijos šaltiniams? Kitaip nei „Matricos“ filme ir jo tęsiniuose, dirbtinis intelektas, saule pagrįstos ar kitos energijos rūšys dar toli gražu nėra tiek pigios ir išvystytos (ir neaišku, kada bus), kad technologijų plėtros traukinys imtų važiuoti pats. Galime tik spėlioti, gal tada konfliktas su dirbtiniu intelektu galbūt pakryptų ne taip kaip „Matricos“ mitologijoje, o taip kaip „Kopoje“, kur šio ilgam atsikratoma (bet žmonijos problemos niekur nedingsta).
Knygos išleidimo proga autorių pakalbino įvairios JAV televizijos laidos. Kokias pagrindines knygos mintis trumpai išskiria jis pats? Jau minėto nuolatinio technologijų prieinamumo ir informacijos pertekliaus hiperstimuliaciją, neatitinkančią žmogaus funkcionavimo ciklų, ir algoritmų polinkį skatinti negatyvą ir susiskaldymą, nes žmogus tiesiog linkęs tuo domėtis – tas esą aišku ir iš to, kas tapę populiaru po Gutenbergo spausdinimo mašinos atsiradimo, bei grėsmę, kad itin mažai žmonių galės daryti itin neproporcingą įtaką visuomenei per savo sukurtų ir išplatintų algoritmų galią: dirbtinis intelektas potencialiai pavojingesnis ir už galingą, bet savaime nebylią branduolinę bombą; autorius būtinai papasakoja apie atvejį, kai algoritmas, nesugebėjęs atlikti užduoties, internete susirado ir nusisamdė žmogų jai atlikti, šio įtarimus paneigęs melu, kad ne, jis ne algoritmas, o tik turi negalią. Vienas įdomesnių akcentų – biurokratijos nuobodumas: žmogus geriau perpranta tai, ką jam sugebama perpasakoti kūrybiškai, tačiau menas tipiškai apie biurokratiją nekalba, veikiau apie aistras ir jausmus – todėl algoritmams perimus biurokratiją nesigaudymas, kaip mūsų kasdienybė užkulisiuose tvarkoma, augs tik dar labiau. Autorius nepriduria, tačiau nesunku pasidaryti išvadą, kad ši knyga, nors ir ne grožinė, yra pastanga nutiesti bent nedidelį lieptelį, bent šiame (trapiame, turint omeny IT vystymosi greičius) istorijos tarpsnyje, per tą prarają.
