Senienos ir naujienos (7)

 

Elena Ferrante. Nuostabioji draugė. Romanas. Iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio. V.: Alma littera, 2020. 320 p.

 

Neapolis. Santykiai tokie gyvūniški, kad net sunku skaityti – moterys mušamos ir žeminamos, broliai už jas kovoja kaip už „šeimos garbę“. Na, man nelengva suprasti ir tiesiog džiaugiuosi, kad negyvenau toje kultūroje. Pagrindinės veikėjos santykis su drauge – konkurencija, erosas, tapatinimasis, pastanga būti panašiai – ir suprantamas, ir kelia kritinius jausmus. Viena mokytoja taip įvardina gabios mergaitės atsisakymą mokytis: „Grožis, kurį Čerulo nuo pat mažens nešiojosi galvoje, nerado kur pasireikšti, Greko, ir visas prasiveržė į veidą, krūtinę, šlaunis ir šikną, o ten jis greitai praeina ir paskui atrodo, kad niekada jo ir neturėjai“ (p. 265). Ne, netapau Ferrantės gerbėja.

 

 

Marjane Satrapi. Persepolis. Iš prancūzų k. vertė Raimonda Kraujalienė. K.: Kitos knygos, 2011. 350 p.

 

Komiksas arba grafinis romanas apie XX a. pabaigos Iraną. Pasakojama augančios mergaitės akimis. Ferrantės apžvalgoje minėjau, kad nenorėčiau gyventi itališkos poravimosi kultūros sąlygomis; į Iraną bijočiau net nuvykti. Nors kultūra labai įdomi, komiksas tik dar labiau sustiprina domėjimąsi ja. Paralelė su Ferrantės knyga – „Persepolio“ laikas vėlesnis, bet abiejų romanų veikėjos sprendžia panašų konfliktą tarp mokytis ir ištekėti; „Persepolio“ veikėja daug sąmoningesnė, nors irgi gana anksti (be abejo, nesėkmingai) išteka – matyt, taip vis dar suvokiama galia, ir siekiama kompromiso – ir mokslo, ir santuokos. Paauglę tėvai išsiunčia iš Irano į Vieną, nes ten saugiau. Išraiškingi veikėjos bendraamžių austrų pankų ir anarchistų portretai – jie nuolat burba kažkokius politinius lozungus, bet jų gyvenimiškos patirtys nuo emigrantės iranietės skiriasi kaip diena nuo nakties. Komiksas parodo, kad ir emigracija, ir likimas karo ar režimo apimtoje šalyje panašiai neigiamai veikia psichiką.

 

 

Viktorija Daujotytė. Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 712 p.

 

Viktorija Daujotytė rašo greičiau, negu kultūrinė spauda spėtų publikuoti, – ir ją skaitant apima gėda dėl kai kurių toje spaudoje publikuojamų niekapliauškių, neturinčių ko pasakyti. Skaitai ir mėgaujiesi kalba; knyga, atrodo, beveik priartėja prie atsiminimų romano, bet netampa juo. Gerai, kad pavadinta „autobiografiniais“, ne „patirties“ tekstais: pastarasis žodis per abstraktus. Ankstyvieji vaikystės patyrimai užrašyti taip aiškiai ir su tiek konkrečių detalių, kad apima nuostaba, kaip galima tiek daug įsiminti, atkurti, rekonstruoti. Pasakotojai svarbus bendruomeniškumas ir pozityvumas, apie gyvenimo bendrakeleivius rašoma su meile ir dėkingumu. Jeigu ir minimos nuoskaudos, tai neminimos pavardės.

 

 

Gabrielle Zevin. Rytoj… ir vėl rytoj… ir vėl rytoj. Romanas. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė.

V.: Alma littera, 2023. 476 p.

 

Ėmiau skaityti, nes labai norėjau ko nors apie meilę. Nesitikėjau, kad vaizdo žaidimai gali turėti savitą poetiką, – nebuvau apie tai pagalvojusi. 1996-ųjų JAV, kompiuterinių žaidimų industrija dar tik prasideda: romano veikėjai kūrybingai aistringi arba nuostabiai apatiški. Miesto romanas (su agrariniais motyvais vaizdo žaidime), niujorkietiška šiuolaikybė, pikselių romantika, plėtojanti idėją apie gyvenimą kaip žaidimą. Šekspyro dramos, „Iliada“, Hokusai – natūraliai įpinami intertekstai; ir, žinoma, LGBT ir emigrantai veikėjai, kuriantys papildomus siužetus.

 

 

Ian McEwan. Atpirkimas. Romanas. Iš anglų k. vertė Darius Kaunelis. K.: Jotema, 2005. 352 p.

 

Po „Pamokų“ perskaitymo tikėjausi ko nors menkesnio, bet išėjo atvirkščiai. Gražiosios epochos atšvaitai, nors Pirmasis pasaulinis karas jau įvykęs, artėja Antrasis. Dvaro idilė – su gan dirbtinėmis (žvelgiant šiandienos akimis) aistromis, manieromis, šeimos santykiais ir konfliktais. Lietuvių romanistams iš britų derėtų pasimokyti, kaip komponuojamas veiksmas – neskubriai, su skvarbiu atidumu aplinkai, kurią vaizduoji. Paskui – Diunkerkas, bombardavimo aprašai (padėkoje minimas ne vienas konsultantas), Londono ligoninė. Labai patiko, vien dėl apimties verta romano vardo; bet ir turiniu mėgavausi. McEwanas kaip nusikaltimo motyvą naudoja seksualumą: perversišką, todėl paliekantį veikėjuose įtrūkį.

 

 

Jeffrey Eugenides. Midlseksas. Romanas. Iš anglų k. vertė Jonas Čeponis. K.: Jotema, 2006. 476 p.

 

Pasakotojas hermafroditas, todėl romanas neįprastas. Ligi keturiolikos metų augintas kaip mergaitė, tada išsiaiškinta, kad yra genetinis vyras (XY) su nepilnai išsivysčiusiais lytiniais organais. Apie lytiškumą kalbama dialogu, kreipiantis į skaitytoją. Gausu Graikijos – veikėjai yra graikai pabėgėliai iš žiaurumų apimtos Turkijos, 1922 m. atkakę į JAV. „Mes, graikai, tuokiamės ratais, kad įtvirtintume sau patiems pagrindinius matrimonialinius faktus: jei nori būti laimingas, turi rasti įvairumą kartojimesi; jei nori žengti į priekį, turi sugrįžti atgal, iš kur pradėjai“ (p. 67). Nuostabus veikėjos, kol ji dar buvo mergaitė ir pati nežinojo, kad yra berniukas, paauglystės aprašas. Patiko, kad karas išryškintas kaip genocidas lyties pagrindu (p. 274).

 

 

Vytautas Toleikis. Lemtingi… susitikimai. Atsiminimai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 408 p.

 

Autorius nuostabiai nekorektiškas, kai rašo apie kitų išvaizdą (pvz., p. 384). Čia komplimentas, nes nekorektiškumas šiandien – retas paukštis; nors intencija, matyt, atvirkštinė. Pasakojama temperamentingai, bet kartais erzina žargonas, familiarumas – tokios frazės kaip „su savo žaviąja žmonele“ (p. 61), nors kai kuriais atvejais gal net pritiktų sakyti atvirkščiai: „X su savo vyreliu“ (deja, tokių atvejų knygoje neradau). Knygoje žmonių, žinomų ir ne, portretai – įdomu apie Ireną Veisaitę, Praną Morkų, Vandą Zaborskaitę ir per ją – apie Vincą Mykolaitį-Putiną; Vaidotą Daunį. Nežinomųjų portretai paradoksaliu būdu atrodo labiau vykę, nes ten išvengta žavėjimosi asmenybės dydžiu. Dauguma aprašytųjų jau mirę, bet ne visi – spėju, apie mirusius rašyti lengviau.

Patiko paralelė: „Taigi XX amžiaus pabaigos posovietinės Lietuvos idėjų mišrainėje kunigų antipodų vaidmenis užėmė du monsinjorai: Vaižganto – Kazimieras Vasiliauskas, Adomo Jakšto – Alfonsas Svarinskas“ (p. 233). Daug dėmesio katalikybei ir Nepriklausomybės pradžioje besirandančioms jos transformacijoms, naujiems pavidalams iš Vakarų. Pats pasakotojas skaitant ima atrodyti idealus mokytojas, o mokytojystė – prestižinė profesija. Gal ši knyga kokiu nors būdu prisidėtų prie Švietimo ministerijos ambicijų? Ketvirtame viršelio puslapyje minima, kad knyga esanti „savitas bildungs romanas“. Na ne, literatūros sąvokas reiktų taikyti preciziškiau, Bildungsromano (vokiečių k. daiktavardžiai rašomi iš didžiosios) neįmatau.

 

 

Jakob Wegelius. Rožės apgaulė. Iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė. V.: Aukso žuvys, 2023. 472 p.

 

„Žudiko beždžionės“ tęsinys, nuotykių romanas. Iš bibliotekos paimtoje knygoje radau paauglės (sprendžiant iš rašto) laiškelį, kuriame ji karštai rekomenduoja anoniminiam vartotojui skaityti ir pirmąją dalį. Koks romantiškas paštas. Iš tikrųjų parašyta gerai išmanant laivybos realijas ir jūrininkystę, veiksmas vyksta ir Glazge, ir Lisabonoje, o perlų vėrinys paslėptas konstrukcijoje prie šturvalo. Svarbi posthumanizmo idėja – superprotingos beždžionės, nors ji humaniškesnė už daugelį veikėjų, žmonės iš įpročio nelaiko sau lygia. Paties autoriaus iliustracijos primena Hiro Komigaki piešinius.