Šventoji Emily

 

Apie Gertrude’os Stein (1874–1946) kūrybą kalbėta, kad ji „nepaskaitoma“ ir neturi jokios intelektualinės vertės. „Skirta nenormaliam protui“, literatūrinis idiotizmas – taip jos poeziją yra apibūdinę kritikai. Pati Stein romane „Amerikiečių formavimasis“ (The Making of Americans, 1925) – beveik tūkstantį puslapių apimančioje dviejų šeimų istorijoje, turinčioje autobiografinių elementų, – į vienos veikėjos lūpas įdeda mintį, kuri turbūt puikiai atitinka ir autorės požiūrį į kūrybą: „Rašau sau ir svetimiems.“ Stein pirmiausia rašė sau, nes tai jai teikė gryniausią pasitenkinimą, ir svetimųjų auditorijai, kuriai jos kūryba dažnai nebuvo iki galo pažini, nes įžengti į Stein pasakojimą – tai atsidurti keistame pasikartojimų, dviprasmybių ir kalbinių žaidimų pasaulyje.

Paklaidžioti po Gertrude’os pasaulį, pasigilinti, kas per „patiekalas“ yra 370 eilučių eilėraštis Sacred Emily ir su kuo valgomas šis avangardas, įsigeidžiau ir aš. Išties šis patiekalas turbūt ne kiekvienam, nors ir, ko gero, desertinis: „saldžiausi ledai“. Eilėraštis pagardintas ne tik ledais, bet ir vynuogėmis, kriaušėmis, persikais su grietinėle, obuoliais ir net sviestu. Prancūziško pyragėlio receptas? Ne! Beje, tikrą receptų knygą parašė Gertrude’os partnerė Alice Toklas. Knyga turėjo ne mažesnį pasisekimą nei garsioji Stein „Alice B. Toklas autobiografija“. Po Gertrude’os mirties pokario Paryžiuje Alice, norėdama užsidirbti pinigų, išleido „Alice B. Toklas receptų knygą“ (The Alice B. Toklas Cook Book, 1954), ir ši tapo tikru bestseleriu. Ne tik dėl to, kad į knygą praslydo ir hašišo saldainiukų receptas, bet ir todėl, kad joje sudėta artima ir intymi 39 metus trukusi jųdviejų draugystė.

Pavadinimas „Šventoji Emily“ – aliuzija į poetę Emily Dickinson. 141-ojoje eilutėje Stein užsimena apie Dickinson: „Tokia puiki tokia puiki Emily“ (So great so great Emily), vėliau žaisdama frazėmis „saldesnė nei persikai ir kriaušės su grietinėle“ ir „putytė putytė putytė kas kas“ tarsi brėžia sąsajas su Emily seksualumu bei didžiąja jos gyvenimo meile – Susan Gilbert. Visas kūrinys yra žavingai raizgus sąmonės srautas, pripildytas ritmingų atsikartojimų ir kalambūrų kalambūrų. Manoma, kad eilėraštis yra skirtas Gertrude’os mylimajai Alice, bet ne tik; jame pasakojama apie savęs paieškas ir gebėjimą išlikti oriai, nepaisant visuomenės primetamų normų ir nusistatymų.

Stein, nesilaikydama jokių taisyklių, leidžiasi į hedonistišką „rašymo dėl atradimų“ eksperimentą ir žaisdama su kalba kuria klaĩdų žodžių labirintą, o kartu ir nesenstantį poezijos testamentą, kuriame kalba yra simbolis to, kas neturi ribų, to, kas yra begalybė.

Jei pamėgintume pakartoti „Rožė yra rožė yra rožė“ kokius dešimt kartų, pamatytume, kad rožė ima skleistis pati. Skleistis taip, kaip skaitytojai ją įsivaizduoja, tik kiekvienas skirtingai. Žodžio „rožė“ kartojimas yra lyg pokštavimas, man primenantis vaikystės vasaras, kai, šlaistydamiesi gatvėmis, čepsėdami rožinę kramtomąją gumą „Love is…“, įsikąsdavom kokį mus sudominusį žodį ir juokdamiesi kartodavom jį iki nukritimo.

Nors eilėraštis gali pasirodyti lengvai žaismingas (gal net infantilus), kaip ir beveik visa Stein poezija, yra sunkiai iškoduojamas. Prieš pasineriant į jį, man pravertė poetės Judy Grahn patarimas: „Pageidautina skaityti garsiai ir stebėti, kaip keičiasi žiūros taškas, kur jis tave veda – vidun ar išorėn; [...] prisiminti, kad Stein kūryba veikia tarsi „klouno efektas“, neleidžiantis mums į viską žiūrėti pernelyg rimtai.“

Prieš šimtmetį parašytas eilėraštis, regis, dar nėra visiškai palaidotas bibliotekų dulkėse. Šiandien jis vis dar cituojamas menininkų parodose ir performansuose. Vienam jis gali tapti vos poros minučių nuotykiu, kitam – nemenku, beveik argonautišku iššūkiu, tarsi tikrai būtum sumanęs leistis į kelionę ieškoti aukso vilnos.

Nors anuomet Gertrude’os kūryba dažnai buvo nuvertinama ir sulaukė itin mažai pripažinimo, išskyrus, žinoma, „Alice B. Toklas autobiografiją“, kurios idėja kilo pačiai Alice, akivaizdu, kad šių moterų tandemas buvo fenomenalus. Vien jau todėl, kad jų dėka pasaulis išgirdo apie Picasso, Cézanne’ą ir Matisse’ą. Esu tikra, kad moterys, kurios karo metu savanoriavo, vairuodamos greitosios pagalbos automobilį (su dviguba sankaba!), turi kažką ypatingo. Viena be kitos jos gal ir nebūtų tiek nuveikusios, tačiau poroje jos yra be galo savitos ir žavingos. Įsimylėjusios beveik iš pirmo žvilgsnio, niekada viešumoje neslėpė savo jausmų ir viena kitą vadino lovey ir baby.

Gerty + Alice = KML.

Vertėja

 

 

Šventoji Emily

 

[...]

Argonautės.

To per akis.

Suktas saksų raštas.

Raštas grožio.

Antpirštis ant visko.

Suktas antpirščiukas.

Užsuktas ant visko.

Apsuktas apie pirštą.

Suktas suktas.

Glamonėse laikyti.

Naktinį miestą.

Naktinį miestą stiklo.

Spalva raudonmedžio.

Raudonmedžio viduriukas.

Rožė yra rožė yra rožė yra rožė.

Mielybė maksimaliausia.

Maksi getrai.

Mielybė maksimaliausia.

Saldžiausi ledai.

Laiko raštis laiko raštis laiko raštis.

Vyk Vyk vielą vielą.

Saldesnė nei persikai ir kriaušės su grietinėle.

Vyk vielą vyk vielą.

Maksi maksimaliai.

Imti matuoti myluoti.

Matuoti myluoti.

Stalus sustatyti.

Išmaitinti.

Duona.

Tiks ir taip.

Puodelis to ar to.

Visiškai neteisėtos.

Putytė putytė putytė kas kas.

Slapčia sukištos nosys.

Visada.

Pagailėkit kalės.

Medalį gamina medalis.

Galiu galiu galiu.

Eini žãluma ir randasi raidė eini žãluma ir liaupsė ar

Garbė garbė garbė.

Duris.

Daryti.

Stalą padengti.

Drėgmėj trūnija.

Drėgmėj trūnija getrai ir keliai ir ritės ritutės ar puikūs šilko pamušalai.

Matyt panelėms panelėms.

Sviestą raityti.

Raityti.

Raityti.

Nutolti į tolius.

Matai ten.

Luiza.

Saulėta.

Buriuoti ar.

Buriuoti ar šnarėti.

Ryte ašarą ryti.

Taip imti ir sakyti.

Tauškalai.

Suderėta dėl a.

Plėšikai.

A aukščiau už b ir matomiau.

Smulkmės tau dainelės.

Džene.

Pažiūrėk.

Ne tik viena reikšmė.

Dienoj manoj.

Vėjo gūsis – malonumas.

 

Vertė Miglė Domašiūtė