Karmelio kyšulys

 

„Žmogus būtų geresnis, nuovokesnis ir laimingesnis, jei mažiau dėmesio ir aistros (meilės, neapykantos ir pan.) skirtų savo rūšiai, o daugiau – nežmogiškajai gamtai; žmonių rasė neilgai trukus išnyks ir nepaliks jokių pėdsakų, o didingas gamtos grožis tvers toliau“, – teigė amerikiečių poetas Robinsonas Jeffersas (1887–1962), didžiąją gyvenimo dalį pragyvenęs Kalifornijoje, Karmelio įlankos uolėtų krantų atokybėje, kur savo rankomis buvo pasistatęs granitinį namą ir Erelio bokštą.

 

Tylos daina

 

Išgerk tylos, gilios tylos

Ir jūrų marių pakrašty

Neprisimink senos gėlos

Ar tų vargų, kurie arti.

Šaltesnis nei vėsi migla,

Kurios banguojanti pala

Vyniojas klonyje žila,

Būk ateity.

 

Verksmuos praslinko Praeitis,

Pilna karščiuojančių sapnų.

Aure atskrieja Ateitis

Ant nevilties žvainų sparnų!

Tu mėgai vakarą: aušra

Antai; nakties jau nebėra:

Ir kam dar tau grėsmė, audra

Iš tų dienų?

 

O kol dar pilka rytuose,

Kol gaubia dar tyla kiemus,

Tu pasidžiauk nakties vėsa

Ir lauk naujos dienos ramus:

Ir čia, kur girių ramuma,

Kur driekiasi migla šėma,

Tau ši paskiausia vienuma

Atstos namus.

 

 

Dieviškai besaikis grožis

 

Žuvėdrų šokis audroje, maurojančių ruonių žaidimai

Virš okeano bangų ir po jomis…

Dieviškas besaikis grožis

Tvarko žaidimus, valdo likimus, verčia stiebtis medžius,

Kilti kalvas, ristis bangas.

Neįtikimas džiugesio grožis

Žvaigždžių ugnim sujungia lūpas. O tegu susijungia

Mūsų meilė, nė viena mergina

Neliepsnoja ir netrokšta meilės

Labiau nei mano kraujas tavęs šioje ruonių pakrantėj,

Kur sparnai lyg orinį tinklą audžia

Dieviškai besaikį grožį.

 

 

Kasandra

 

Pamišėlė išplėstom akim ir laibais baltais pirštais,

Įsikibusi į mūro akmenis,

Audrotais plaukais ir kreivaklyksme burna. Sakyk, Kasandra,

Kam rūpi, ar žmonės tiki

Tavo kartėlio versme? Žmonės iš tiesų nekenčia tiesos, jie mieliau

Sutiktų tigrą kelyje.

Todėl poetai tepa tiesą melo medumi; bet religijos

Prekeiviai ir politikieriai

Lyg iš vandens malūno lieja naują melą ant senų melų, o žmonės giria juos už

Išmintį malonią. Ak tu, rupūžėle, ateik į protą.

Ne: vis maumosi kertėj savo kriaukšlį tiesos, atgrasų žmonėms

Ir dievams… Ir aš kaip tu, Kasandra.

 

 

Karmelio kyšulys

 

Nepaprasta daiktų kantrybė!

Ši nuostabi vieta išniekinta galybės priemiesčio namų –

Kokia ji buvo nuostabi, kai ją pamatėm pirmą kartą,

Nepalytėtas aguonų ir lubinų laukas, apsuptas švarių uolų;

Jokio įsibrovėlio, tik du ar trys besiganantys arkliai

Ar kelios melžiamos karvės, besitrinančios šonais į uolienų atodangas…

Ir dabar atėjo metas staiga paklausti: ar jai tai rūpi?

Nė kiek. Ji turi marias laiko. Ji žino, kad žmonės – potvynis,

Kuris pakilęs ilgainiui nuslūgsta, ir jų visi darbai

Suyra. O pirmykščio grožio vaizdas

Gyvuoja grūdėtoje granito sandaroj,

Saugus kaip begalinis okeanas, kylantis aukštyn mūsų uola. O mes gi:

Privalome nukreipti savo protus nuo pačių savęs;

Privalome nors truputį išžmoginti savo mintis ir tapti tvirti

Kaip uola ir okeanas, iš kurių mes buvom sukurti.

 

Vertė Lanis Breilis