Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Pekino daktarai

2010 09 25

Šįryt per kinų šnekamosios kalbos pamokas nieko nesugebėjau pasakyti. Į viską, ko klausė, atsakinėjau čiauduliu. Galiausiai atsiprašiau iš pamokų ir palindau po antklode. Vakarykščio alpinizmo ir kelionių pasekmės: kopinėjant sutraukė vėjai, metro keleiviai prikosėjo visokių bjaurasčių. Drebėdama po kailiais prisiminiau Lietuvos kalvas, Baltiją, Vytautą Didįjį ir dar labiau sublogavau. Taip begedėdama gimtinės ir begailėdama savęs, sužinojau, kad mūsų mokykloje yra daktaro kabinetas. Ką gi, išėjau sau ieškoti dàifu.

Daktarėlis angliškai nemoka, tad vėl teko imtis pantomimos. Parodžiau, kad negaluoju, ir gestais paprašiau termometro. Dàifu termometrą davė, o pats pasišvilpaudamas nuėjo į kitą kabinetą. Praėjus pusvalandžiui teko imtis kosčiojimo ir trepsėjimo taktikos, kad daktaras mane prisimintų.

Gerokai susigėdau, nes dàifu, pagal amžių man tinkantis į senelius, atrodė kur kas geriau nei aš, 26 metų pana. Gydytojas avėjo „Puma“ sportbačius, pumos jėga ir žvitrumas atsispindėjo jo prakauliame veide. Kažkokia inversija: tai aš jam basonus turėčiau keisti, o ne jis mane gydyti…

Termometro rodmenys buvo šiek tiek nukrypę nuo normos, tad gavau paguodos paketą: bloką kažkokių miltelių ir du pakelius vitamino C. Už visą šį davinį daktaras pareikalavo vos 1 simbolinio juanio (nesiekia lietuviško lito). Padėkojau, gražiai atsisveikinom, ir išėjau namo.

Vos išgėrus miltelių atburko nosis, atlėgo galva. Išgėrus antrą pakelį pakilo nuotaika. Žiūrėsim, kas bus po trečio. Va, bendraklasis alžyrietis atėjo aplankyti – išgėrėm miežių arbatos. Tikiuosi, milteliai nenustos savo galių ir pirmadienio naktį sėkmingai išvyksim į Sudžou.

Dàifu vaiskus veidas mane taip sukrėtė, kad daviau sau priesaiką: rytais kelsiuosi viena valanda anksčiau ir imsiuosi apleistos ledinio dušo praktikos, kurią vaikystėje man buvo įskiepijusi Nemuno eketėse mėgstanti pliuškentis močiutė.

2010 10 05

Sunkiuosi citrinų sultis, tarkuoju imbierą, geriu arbatas ir džiaugiuosi, kad niekur nereikia eiti. Džiaugiuosi, kad bendrabučio laiptai nėra kalnai, kad mano lova nėra traukinio vieta, kurią pusę paros reikia dalintis su šimtu žmonių, kad šampūnas yra šampūnas, o ne už plaukų griebianti sena kinė…

Paradoksalu, kad po savaitės atostogų reikia nors paros kitų atostogų – intravertinio poilsio: be žmonių, be traukinių, be autobusų.

Sudžou: painioji Venecija

Traukinys į Sudžou, vadinamąją Azijos Veneciją, labiau priminė kosminį laivą nei traukinį. Savo kupė turėjome keturis televizorius (kiekvienam gulto savininkui po vieną), asmenines ausines, termosą ir šlepetes. Durys darinėjosi pačios, o vandens čiaupai iš anksto žinodavo, kiek vandens reikia tavo puodeliui. Švieslentės pranešdavo, kad traukinys lekia tai 269 km/h, tai 170 km/h. Nespėjom nė mokyklos daktaro – dàifu – nuo peršalimo duotų miltelių sugerti, o jau pasiekėme daugiau nei 1000 km nuo Pekino nutolusį Sudžou.

Tą Azijos Veneciją įsivaizdavau taip: eini, aplinkui teka upės, visi plaukia valtimis, dainuoja, aplinkui auga gražiausi medžiai, vaikštai sau it po Birštoną. Vos išlipusi iš traukinio gavau pamoką, kad lietuviški masteliai šioje šalyje negalioja ir kad tokį terminą kaip „miestelis“, kol esu čia, Kinijoje, reiktų pamiršti.

Stotis priminė oro uostą, tolumoje dunksojo gigantiški blokiniai pastatai, o 6 val. ryto tūkstantis kinų vertė pirkti angliškus miesto žemėlapius.

Įsėdusios į autobusą išlipome kažkur centre ir sekdamos pilkai žalia Vaicheng upės vaga radome jaunimo nakvynės namus. Padėjusios kuprines prie miegančių kinių galvyčių (taupumo sumetimais pasiėmėme šešiavietį kambarį), išėjome į miestą. Nešvariame upės vandenyje moterys plovė pomidorus, senimas neskubėdamas žaidė kauliukais, o siaurų gatvelių fone fotografai, matyt, madų žurnalams, fotografavo išsirietusias vietos gražuoles balintais veidais. Ėjome, kur akys veda, tad keletą valandų vaikščiojome palei vandens kanalus.

Na taip, gražios tos gatvelės, tilteliai, malonu įsivaizduoti dabar smirdinčia upe gabenamą šilką, tačiau taip besukdamos ratus nusprendėme aplankyti konkrečius, žymiausius šios Venecijos objektus. Žemėlapis rodė pakeliui esant daosistų Paslapties šventyklą, pastatytą buvusio turgaus aikštėje, kurioje vykdavo klajojančių aktorių vaidinimai. Šiaip jau tobulai Pekine veikianti kambario draugės Pavlinos navigacija Sudžou kažkodėl sutriko: patekom į prekybos centrų ir „McDonald’s“ zoną, kuriai pasibaigus tuoj prasidėdavo „Starbucks“ rajonas. Galiausiai su vietinių pagalba radome tą šventyklą.

Šventykla kaip šventykla, o aikštės nė pėdsako: aplinkui „Nokia“, kojinių, batų, kosmetikos, dešrų ir kokios tik nori parduotuvės… Patraukėme tolyn ieškoti kito objekto – dvynių pagodų. Žemėlapį, matyt, braižė aklasis arba Sudžou niekada nebuvęs: vėl pasimetėme. Ėjome autostradomis, miegamaisiais rajonais, parkais. Pakeliui aplankėm senų žmonių universitetą ir valgyklą, joje susimokėjusios už daržovių salotas sulaukėm žinių, kad daržovės skirtos ne lankytojams, o virėjams: ką gi, teko išgerti šuns ėdalo konsistenciją primenančios sriubos dubenį.

Šiaip ne taip suradome tas nuo Sungų dinastijos laikų likusias dvynes. Nuostabiame sode nebuvo nė vieno žmogaus, o rožiniai ir geltoni pagodų bokštai smagiai smaigčiojo debesis. Kai pagalvoju, galėjome sau rymoti prie tų pagodų, bet ne – labai jau viskuo domimės: laikrodis rodė likus tik dvi valandas iki žymiųjų Liūto urvų sodo lankymo pabaigos. Pastarąjį XIV a. atsidėkodamas savo mokytojui įkūrė budistų vienuolis Tianru. Ieškodamos sodo patekome į zoologijos sodą. Mėgindamos ištrūkti iš zoologijos sodo, atsidūrėme gyvūnų parduotuvių rajone. Visa gatvė – tai narvai ir narveliai, kuriuose sukišti inkštė vilkšuniai, haskiai ir miniatiūriniai Pekino šuniukai. Iš Faunos gatvės patekome į Laidotuvių gatvę, kurioje stovėjo išrikiuoti plastikinių gėlių vainikai. Ištrūkusios iš Netekties gatvės atsidūrėme Baimės gatvėje: per visą jos ilgį ėjo siena, papuošta spygliuotos vielos ir aštrių stiklų „karūna“. Jeigu kas mėgintų lipti, aštrioji apsauga kaipmat nuleistų kraują.

Galiausiai radom tą Liūto urvų sodą. Tai viena lankomiausių Sudžou vietų, tad laipiojant, kaip teigiama aprašyme, groteskiškomis liūtų galvas primenančiomis olomis teko laipioti ir kinų turistų galvomis. Visi kaip pamišę fotografavosi ir čiupinėjo tuos skylėtus akmenų luitus (kinai apie fotografavimo kultūrą mažai ką nutuokia, nes net saulėčiausią dieną naudoja blykstę). Sodo planas labai įdomus. Atskiri meditavimo kambariai, paviljonai ir pavėsinės pastatyti atsižvelgiant į kalnuotą reljefą ir saulės tekėjimą. Deja, išsamiau pasigrožėti šia natūralaus peizažo ir architekto proto sinteze neteko, nes didžiąją laiko dalį praleidau sulindusi į olą ir pro akmeninės liūto galvos skylę stebėdama turistų minias, savo blykstėmis erzinančias tvenkinio lelijas.

Naktiniai upės kanalai veikė raminančiai, tolumoje kažkas dainavo. Nešvari upė vakare, matyt, garuoja ir išskiria kažkokias medžiagas, kurios prasiskverbia į širdį ir ima draskyti skilvelį. O gal upė niekuo dėta: greičiausiai po truputį apima nostalgija ir namų ilgesys…

Naktį mūsų kambary knarkimas sklido iš azijietiškų gerklių, tačiau aplinkui miegančios egzotiškosios kambario kolegės manęs netrikdė, nes akmeniniai liūtai buvo suėdę visas jėgas.

Ryte atsikėlusios išskubėjome į geležinkelio stotį. Sudžou yra netoli Šanchajaus, tad gauti bilietą sunkumų nebuvo.

Autorės nuotrauka

Kerintis Šanchajaus dolerių brizas. Déjà vu, nors vis tas pats tofu

Šanchajaus populiacija tokia pati kaip ir Pekino – 16 milijonų, nors miestas mažesnis. Populiacijos skaičių reikėtų dauginti iš dviejų, nes visi skuba aplankyti šį mėnesį besibaigiančią pasaulinę „Expo“ mugę. Nemėgstu masinių, didžiulių renginių, tačiau aplankyti „Expo“ labai knietėjo. Draugų pusseserė, dirbanti Lietuvos paviljone, parūpino mums bilietus! Iki susitikimo su Agne turėjome penkias valandas, tad nusprendėme pasivaikščioti Chvangpu upės pakrante.

Tai, kad Šanchajus vystėsi prižiūrimas Vakarų „auklių“ – britų ir paskui juos sekusių prancūzų, kurie XIX a. čia atidarė savo koncesijas, galėjai justi visa oda. Sunkiai įvardinamas jausmas, apėmęs vos įsėdus į milžinišką metro. Su savo nutįsusiais džemperiais ir prie kuprinių pritvirtintais miegmaišiais skubančioje finansų ir pasaulinių bankų sostinėje atrodėme kaip per klaidą iš Varšuvos autostrados nematomos rankos perkeltos tranzuotojos; oksimoronas.

Eidama Chvangpu pakrante pirmą kartą buvau taip stipriai priblokšta miesto. Civilizacija, technologijos, urbanizacija mane visada šiek tiek baugino ir vertė laikytis nuošaliau: rymoti prie pušies, plaukioti ežere, grybauti, uogauti… Sudžou įlanka plaukiantys krovininiai laivai, dangoraižiai, kilometriniai viešbučių pastatai, „China Daily News“ bokštai, ore tvyrantis dolerių, skubėjimo ir upės žolių kvapas  mane tiesiog užbūrė. Tai, kad esu Kinijoje, priminė tik siauri, azijietiški žvilgsniai, tarsi adatos smingantys į mus (nuotolinė akupunktūra!). Juokinga, kad pakrante vaikščiojantys kinai, atvykę iš kito šalies galo, tuos dangoraižius kaip ir mes – mato pirmą kartą. Juokinga ir tai, kad mes nukonkuravom Šanchajų – vos mus pamatę kinai savo blykstes nuo Honkongo banko nukreipdavo į mus. Dar iki dabar truputį esu akla.

Einant Šanchajaus gatvėmis ištiko šimtas déjà vu. Toks įspūdis, kad miestas sudarytas iš kitų Europos ir Amerikos miestų citatų, o šio koliažo rišamoji medžiaga – tas pats ore tvyrantis kepamos sojų varškės kvapas. Esi tarsi Azijoje, bet kartu ir Niujorke, ir Prancūzijoje, ir Anglijoje. Tik ta pati suvargusi kinė, kurios milijoną kopijų mačiau (matau dabar ir dar matysiu) Pekine, Sudžou, Hangdžou, vidury gatvės savo purvina krūtimi žindo apsidirbusį kūdikį: čia, mieste.

Šiaip ne taip išsprendusios metro ir autobusų rebusus, vakare susitikome su Agne. Po palme prie „Expo“ įėjimo užkasiau savo sulankstomą peiliuką ir žirklutes, o Pavlina paslėpė sojų padažo skonio alkoholinį gėrimą. Atsikračiusios pavojingų daiktų, drąsiai galėjom lįsti į „Expo“ rentgenus ir skenerius.

„Expo“ teritorija didumo turbūt kaip Vilniaus miestas. Turėjome kelias valandas, kurių užteko perprasti šios mugės karštinę.

Sekdamos Agnę, pirmiausiai įsmukome į Čilės paviljoną. Pastato interjeras ir eksterjeras buvo padaryti iš ekologiškų medžiagų, Pietų Amerikos medienos. Salėje grojo čiliečių grupė, visą sieną užėmė ekranas su Čilės žemėlapiu. Paspaudęs tam tikro miesto nuorodą, galėjai išvysti vietinį, kuris pakėlęs ranką laukė, kada jam duosi „penkis“. Pridėjus delną virtualus actekų palikuonis nueidavo tolyn. Galėjai pamojuoti pirkėjams Santjago prekybos centre – tam buvo skirtas specialus šulinys-kamera.

Galėjai nusipirkti čilietiško vyno, suvenyrų, užkalbinti maloniai besišypsantį gidą, kuris būtų išdėstęs visą paviljono koncepciją ir paaiškinęs, ką reiškia lubose įmontuota tipiško Čilės vaiko kambario instaliacija. Deja, turėjom vos tris valandas, tad lėkėm ristele, tik užmesdamos akį.